MOKSLASplius.lt

Universitetų pertvarkos išvakarėse

 Rugsėjį Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektoriumi išrinktas iki tol studijų prorektoriaus pareigas ėjęs docentas dr. Alfonsas Daniūnas. Tokį sprendimą VGTU taryba priėmė vienbalsiai. Naujasis rektorius pakeitė dvi kadencijas universitetui vadovavusį prof. habil. dr. Romualdą Ginevičių.

Tapęs rektoriumi A. Daniūnas teigė savo veiklą ir prioritetų įgyvendinimą grįsiąs VGTU veiklos tarptautiškumu, ryšiais su visuomene ir verslu. Šių nuostatų įgyvendinimo gali ir nepakakti, nes Lietuvos universitetų laukia sudėtingas metas. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus patvirtintos specialios darbo grupės rugsėjo 30 d. pasirašytuoju siūlymu dėl Lietuvos universitetų tinklo optimizavimo Vilniuje ir Kaune iš šiuo metu esančių 11 valstybinių universitetų 2015–2017 m. siūloma palikti po vieną valstybinį universitetą, kiti būtų integruoti į tuos du. Pasiūlymų pakete esama ir kitų ne mažiau drąsių pasiūlymų. Jų kol kas nekomentuosime, bet turėsime mintyje kalbindami naująjį VGTU rektorių doc. dr. Alfonsą DANIŪNĄ.  

Įmonėse taip pat jau prireikia mokslinės kvalifikacijos

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Rektoriau, esate nauja jėga Vilniaus Gedimino technikos universitete. Su kokiomis nuostatomis, viltimis ir idėjomis stojate prie universiteto vairo?Alfonsas Daniūnas. Nesu naujas žmogus Gedimino universitete, taip pat ir jo administravime. Daug metų dirbau prorektoriumi, tad šis darbas man žinomas. Suprantu aukštojo mokslo problemas ir tas užduotis, kurios jam keliamos. Man regis, žinau, ko reiktų Lietuvos mokslui, vertinant tiek mūsų šalies, tiek tarptautiniu mastu.

ML. Ir ko reiktų?

A. Daniūnas. Siekiant aiškumo, turime kalbėti atskirai apie studijas ir mokslą. Kalbant apie studijas, reiktų turėti mintyje, kad jos Lietuvoje nėra tokios beviltiškos, kaip kartais kalbama tam tikruose sluoksniuose ir vaizduojama žiniasklaidoje. Mūsų studentų ir absolventų buvimas užsienyje leidžia teigti, kad Lietuvos universitetinis mokslas nėra prastas. Pagaliau ir mūsų dėstytojų patirtis tą leidžia teigti. Tobulindamiesi, ilgesnį ar trumpesnį laiką dirbdami užsienio universitetuose galime ne tik susidaryti įspūdį apie kitų šalių studijas ir mokslą, bet ir palyginti su esančiu mūsų šalyje. Pagaliau juk ir mūsų studijas vertiname ne vien patys, bet ir užsienio ekspertai. Jie pasako, kad VGTU studijos yra tinkamo lygio.

Nemažai mūsų absolventų dirba užsienio šalyse, Europoje ir anapus Atlanto, visai neblogai įsitaiso ir save realizuoja profesinėje veikloje. Kai kuriose šalyse (kad ir JAV) galioja labai „kietos“ kvalifikacijos teikimo sistemos, beveik visada ateina užklausimai, ar toks ir toks asmuo tikrai buvo mūsų studentas ir pan. Taigi ta apskaita matoma, nesunku sužinoti, kaip mūsų absolventai atrodo tarptautinėje „rinkoje“.

ML. Gal sprendžiame apie veržliausius, aktyviausius ir geriausius studentus ir absolventus? Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, tų prastesniųjų ir nematyti.

A. Daniūnas. Tie abiturientai, kurie nori studijuoti užsienyje, dažniausiai yra patys geriausi ir veržliausi. Tačiau jeigu kalbame apie Lietuvoje baigusius aukštąjį mokslą, tai tokios tendencijos neatsektume. Į užsienį vyksta gerai baigusieji universitetus, vidutiniškai ir net prastokai. Tą matome pagal statistikos duomenis. Dažniausiai mūsų absolventaiDžiūgauja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos fakulteto magistrai gavę aukštojo mokslo diplomus ten randa savo vietą gyvenime.

ML. Reikia suprasti, kad užsienio šalyse geresnės sąlygos mūsų universitetų absolventams save atskleisti. Tinkamesnė aplinka?

A. Daniūnas. Ne visai norėčiau sutikti, kad Lietuvoje mūsų universitetų absolventams prastos sąlygos atsiskleisti. Žinoma, jeigu savo pramonę ir ūkį lyginsime su pasaulį valdančiais pramonės gigantais, tai jie išties sutelkti ne Lietuvoje. Su dideliu polėkiu ir labai gabiems žmonėms užsienyje atsiranda geresnių galimybių. Bet neturėtume pamiršti ir kitos tendencijos, kuri ryškėja Lietuvoje. Mūsų pramonė ir verslas keičiasi į gera. Jeigu prieš 15 metų būtume klausę įmonių vadovų, kokių jiems reikia specialistų, tai jiems juk nieko nereikėjo. Juk kokia nuostata galiojo? Perkam technologijas, modernią įrangą, geriau organizuojam darbą – kam dar mums mokslas, jei ir be jo galima pažangos siekti? Dabar jau nemažai įmonių Lietuvoje pageidauja specialistų su tam tikromis žiniomis ir net moksline kvalifikacija.

Mokslo komercializavimas – silpnoji grandis

ML. Teigiate, kad Lietuvos aukštojo mokslo studijos nėra tokios prastos, kaip kartais vaizduojamos įvairiais sumetimais – netgi priešingai. O mokslas universitetuose?

A. Daniūnas. Su mokslu panašiai kaip ir studijomis. Prieš kiek tai metų nereikėjo. Turiu mintyje į praktinį taikymą orientuotą mokslą. VGTU yra technologinio pobūdžio universitetas, susijęs su pramone ir verslu. Tačiau mūsų lygis kyla ir taip paprastai naujovių pasiekti tampa vis sudėtingiau. Inovatyviausios įmonės ieško naujų galimybių, su jomis turime nemažai sutarčių. Dabartinės įmonės labai pamatuotai skiria lėšų naujovėms, nes mato realią naudą ir būtinybę.

ML. Silpnų vietų universitetiniame moksle neliko?

A. Daniūnas. Mūsų mokslo silpnoji vieta – jo komercializavimas. Sugebėti parduoti savo mokslo rezultatus nėra taip paprasta. Pirma, nes per silpni šios srities verslininkai. ARugsėjo 1-oji Vilniaus Gedimino technikos universitetentra, mes nesugebame savo turimojo mokslo sutelkti tomis kryptimis, kurios gali būti perspektyviausios ir kurio labiausiai Lietuvos pramonei ir verslui reikia. Mes pernelyg fragmentuoti, išsibarstę. VGTU mokslininkai gerai reiškiasi daugelyje sričių, bet ar galime pasiūlyti pramonininkams kad ir paketą jiems reikalingų novacijų? Abejoju. Esame nusiteikę tą padaryti.

ML. Matyt, universitete neturite tarpininkų tarp verslo ir mokslo? Juos galėtume pavadinti antrepreneriais ar kitu vardu, nors veikiausiai ne pavadinime esmė.

A. Daniūnas. Visiškai sutinku, kad tokių tarpininkų neturime. Yra kompanijos, kurios norėtų tą daryti, bet mes patys kartais ne visai pasitikime jomis – tokia vidinė nuostata. Esame įpratę viską daryti patys, o juk turėtume daryti mokslą. Ryšį tarp universitetų ir įmonių galėtų megzti universitetuose disertacijas apsigynę mokslų daktarai, dirbantys įmonėse. Vakarų šalyse didžioji dalis disertacijas apsigynusiųjų dirba įvairiose įstaigose, konstravimo biuruose, įmonių tyrimų padaliniuose ir pan. Jie gerai pažįsta tiek universiteto mokslą, tiek savąjį darbo padalinį, žino, kaip jo veiklą būtų galima tobulinti.

Dar gaji universitetų nuostata, kad jie turi ruošti doktorantus, mokslininkus savo pačių reprodukcijai, o iš tikrųjų turėtų galvoti plačiau pramonės, verslo, šalies mastu. Turime ir gerų pavyzdžių, kai mūsų doktorantai arba jau apsigynusieji disertacijas dirba technologijos ir socialinėje srityse.


Kokiu automobiliu norime važiuoti


ML. Kiek visa tai, apie ką kalbame, atitinka Lietuvoje vykstančią mokslo ir studijų reformos dvasią? O gal kertasi?

A. Daniūnas. Nematau, kur kirstųsi su reformos idėjomis. Manau, tie patys siekiai yra ir reformos autorių. Gal per mažai turime doktorantų ir valstybės politika galėtų būti nukreipta į tai, kad doktorantų galėtume priimti daugiau.

ML. Paklausiu kitaip: kaip Lietuvoje vykdoma mokslo politika turėtų padėti Jūsų vadovaujamam VGTU įgyvendinti tas nuostatas, kurios, kaip teigiate, atsPaskirtą užduotį atlieka Architektūros fakulteto studentaipindi ir šalyje vykdomos reformos dvasią?

A. Daniūnas. Noriu pabrėžti, kad akademinė bendruomenė, šalies universitetai nėra nusiteikę prieš reformas, kaip kad dažnai skelbiama nežinia kokiais siekiais. Gal mes kai kurias reformos priemones kiek kitaip suprantame, bet iš principo naujovėms niekas nesipriešina. Kas ne kas, o universitetuose suprantama, kad laikas nuo laiko reikia atsinaujinimo. To reikalauja ir vadybiniai principai. Galiu sutikti, kad pirmuose reformos žingsniuose kai kurios diskusijos dėl reformos buvo nukreiptos ne į esminius dalykus, bet tai būtų atskira kalba.

Šalyje pradėtoji reforma apima plačią sritį – tiek studijas, tiek mokslą. Kaip technologijų mokslo atstovui ir šios krypties universiteto vadovui man pirmajame reformos etape pristigo tinkamo šiuolaikinio požiūrio į technologijos mokslus. Užtenka pasidairyti pasaulyje ir išvysime, kad ten, kur technologijos mokslai aukštumoje, ten ir šalis gerai gyvena. Kai kyla diskusijos, kartais paklausiu oponentų: „Kokiu automobiliu norite važinėti? Vokiečių gamybos? Tada pažiūrėkime, kaip Vokietijoje organizuotas mokslas ir gamyba“. Vokietija Europoje pavyzdys, kaip turi veikti technikos ar technologijos universitetai, o juose plėtojami technologijos mokslai. Vokietijoje puikiai organizuotos studijos, nepriekaištingai parengiami inžinieriai. Nors šios šalies universitetai neužima pirmaujančios vietos tarp geriausių pasaulio universitetų – reitingai dar ne viskas. Technologijos mokslai nuolat stiprinami, Vokietijoje jiems skiriamas labai didelis dėmesys. Užtat matome rezultatą, važinėjame vokiškais automobiliais. Būtų galima prisiminti ir kitas sritis. „...kai užaugsiu ir aš tokį diplomą gausiu...“

Turime suvokti, kad technologijos mokslai yra varomoji šalies jėga. Jeigu šiam prioritetui neskirsime reikiamo dėmesio ar skirsime per mažai – nieko gero nebus. Gerai organizuotose valstybėse gerai sudaryta ir veikia ištisa grandinė tarpusavio ryšių. Manau, kad ir Lietuvoje šia kryptimi taip pat žengtas teisingas žingsnis – pasikeitusio požiūrio prasme. Kalbant apie studijas galiu pripažinti, jog per šiuos paskutiniuosius metus reformos iniciatoriai suprato technologijos studijų svarbą šaliai. Tai reformos pliusas.

Tuo nenoriu pasakyti, kad kiti mokslai mažiau svarbūs, nes jei būtų nereikalingi, tai jų ir nebūtų. Tačiau svarbu pasirinkti prioritetus ir reikiamas proporcijas. Panašus požiūris turėtų vyrauti visame Lietuvos moksle. Kiekvienos srities žmonės gali manyti, kad jų sritis svarbiausia, bet privalu žvelgti valstybiškai. Siekiant šalies pažangos, būtina turėti prioritetus ir koncepciją.


Be technologijų plėtros nėra sostinės


ML. Kiekviena koncepcija turi išsikovoti vietą gyvenime, svarbu, kad būtų viešumas ir skaidrumas. Ar jo pakanka mūsų gyvenime, turint mintyje mokslo ir studijų reformą?

A. Daniūnas. Matyt, turite mintyje LR Ministro Pirmininko A. Kubiliaus gegužės mėnesį patvirtintą specialios darbo grupės dėl Lietuvos universitetų tinklo optimizavimo veiklą? Grupė per daug nesigarsindama dirbo keturis mėnesius ir rugsėjo 30 d. paskelbė savo pasiūlymus, kaip reiktų Lietuvos universitetus optimizuoti. Jeigu darbo grupė būtų daugiau bendradarbiavusi su universitetais ar bent turėtų su jais daugiau kontaktų, tai jai būtų tekę dirbti lengviau. Kiek man žinoma, tokio susitikimo būta su aukštųjų mokyklų atstovais, kitas klausimas, ar to pakako. Premjero sudarytos darbo grupės siūlymai, kaip optimizuoti valstybinių universitetų tinklą, spalio 12 d. buvo pristatyti LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Nuo šiol prasideda ekspertų išvadų svarstymas akademinėse bendruomenėse, apie tai diskutuota spalio 20 d. Lietuvos universitetų rektorių konferencijos posėdyje.

Universitetų tinklo optimizavimas neišvengiamai turi būti, nes studentų mažės pirmiausia dėl demografinių priežasčių. Tokiose pertvarkose pirmiausia turime išsiaiškinti, ko siekiame.

ML. Nepatenkintieji Lietuvos universitetais kartais perdėtai reaguoja į reitingus: girdi, mūsų geriausias Vilniaus universitetas reitinge tarp geriausių pasaulio universitetų įsiterpia tik tarp 501–600 vietos. Darbo grupė siūlo Vilniuje ir Kaune po reformos palikti po vieną, bet didžiulį universitetą, sujungiant į vieną po kelias aukštąsias mokyklas. Matyt, įsivaizduojama, kad šitaip iškart šoktelėsime ligi Oksfordo ir Kembridžo universitetų lygio. Jeigu pasiūlymo nusitvers muzikos reikalų reformatoriai, tai gal pasiūlys visus simfoninius orkestrus Lietuvoje sujungti į vieną? Nušluostytume nosis geriausiems pasaulio orkestrams.Verslo vadybos fakulteto studentai

A. Daniūnas. Jeigu įdėmiau panagrinėtume reitingus, kuriuos sudaro „Times Higher Education – QS“, tai įsitikintume, kas pirmauja ir kodėl. Didieji pasaulio universitetai, kuriuose studijuoja per šimtą tūkstančių ir daugiau studentų, turi visai kitą paskirtį, negu Harvardo ar Oksfordo universitetai. Didieji skirti masiniam aukštajam mokslui, tačiau geriausieji iš geriausiųjų visai nepretenduoja būti masine aukštąja mokykla. Į pirmą reitingo penketuką patenkantys universitetai turi nuo 10 iki 20 tūkst. studentų – tai elitinės aukštosios mokyklos. Būdami gerai valdomais tie universitetai sugeba pasiekti aukščiausių rezultatų. Gigantų funkcija visai kita. Net ir darbo grupės studijoje rodoma, kad Lietuvoje vis vien turėsime daugiau nei 100 tūkst. studentų, tad Vilniuje ir Kaune palikti po vieną universitetą vargu ar prasminga. Abejoju, ar labai pakelsime studijų kokybę ir pasaulio universitetų reitinge prasisprausime aukštyn. Kokybės siekiama kitais būdais. Yra šalių, kuriose sujungta daug aukštųjų mokyklų, bet pirmaujančių sąrašuose jų nematau.

Nuostata, kad Vilniuje ir Kaune liktų po vieną universitetą, neduotų geresnio rezultato ir technologijos mokslų plėtrai. Vargu ar rasime Europoje sostinę, kur be klasikinio universiteto nebūtų ir technikos ar technologijos universiteto. Kad ir kiek norėtume regioninės ir kitokios plėtros, bet be technologijų plėtros nėra sostinės. Visi kiti dalykai prasideda nuo sostinės, todėl tokio pobūdžio universiteto buvimas sostinėje yra būtinybė.

ML. Taip kone 600 metų vyksta istorikų ginčai dėl Krėvos unijos: Lietuva sujungta, susieta ar prijungta prie Lenkijos. Vis nesusišnekama.

A. Daniūnas. Noriu pasakyti, kad VGTU – tai „svorį“ ir autoritetą turintis universitetas ir tai būtina įvertinti. Tai ne tas atvejis, kad mūsų universitetą reikėtų gelbėti, o jei ir būtų sudarytos tokios nepalankios sąlygos, tai be mūsų pačių joks geradarys jo neišgelbės.

 


Nesisukančių šviesulių laikai baigėsi


ML. Darbo grupės studijoje minimi septyni kriterijai, kuriuos turi atitikti visą žinių universumą apimantis universitetas. Štai tie kriterijai: bakalauro studentų turi būti ne mažiau kaip 6 studijų srityse; bent 5 srityse bakalauro studijas renkasi geriausieji mokyklų absolventai; magistro studentų yra ne mažiau kaip 5 studijų srityse; doktorantūros studentų yra mažiau kaip 5 mokslo (meno) srityse; ne mažiau kaip 5 mokslo srityse dalyvaujama tarptautinėje aukštos kokybės mokslinių tyrimų veikloje; esama kryptingų investicijų į mokslo ir studijų infrastruktūrą; stipri orientacija į studijų ir mokslo tarptautiškumą. Tai štai visų žinių universumą apimančio universiteto, turinčio tarptautiškumo potencialą, Lietuvoje nėra. 5 iš 7 požymių atitinka VU, 4 požymius atitinka KTU ir VDU, o 3 požymius atitinka VGTU. Ką į tai galėtumėte atsakyti?Teikiami bakalauro diplomai

A. Daniūnas. Turim suprasti, kad klasikinio ir tam tikrai sričiai specializuoto universiteto paskirtys yra skirtingos. Būtų paradoksas, jeigu VGTU atitiktų visus septynis žinių universumą apimančius universiteto kriterijus. Mūsų kita misija. Tikriausiai niekada nepradėsime ruošti savo universitete medikų, nors kai kur pasaulyje yra technologijos universitetų su medicinos fakultetais. Mat medicina daro didelę pažangą ir dėl modernių technologijų. Todėl ir mus vertinti reikėtų visai pagal kitas „žaidimo“ taisykles. Ekspertai į visa tai turėtų atsižvelgti savo pasiūlymuose.

ML. Specializacija ir universumas – tikriausiai kiekvienam universitetui svarbus šis balansas. Kaip to siekia VGTU?

A. Daniūnas. Pagal savo prigimtį ir užsibrėžtą misiją universitetas turi siekti universalumo. Aišku, tam skiriam dėmesio, tai atsispindi mūsų universiteto struktūroje ir veikloje. Bet reikia nepamiršti, apie kokį universalumą kalbame. Universitete atliekami tam tikrų sričių ir fundamentiniai, ir taikomieji tyrimai. Su reformos darytojais ir siekėjais mus vienija tai, kad neišvengiamai visi esame rinkos dalyviai. Seno tipo universitetai kaip šviesuliai, apie kuriuos viskas sukosi, į kuriuos eita kaip į mokslo šventoves, keičia savo senąją paskirtį.

ML. Dabar jau einama kaip į verslo įmonę... Prie tokios nuostatos įpratome, nebesistebime.

A. Daniūnas. Reiktų atskiros diskusijos, kiek universitetas gali veikti kaip verslo įmonė, tačiau bet kuriuo atveju tampame rinkos žaidėjais. Rinkos ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Turime prie šių sąlygų taikytis, nes kitų universitetų pasiūla labai didelė. Stovinčio ir nesisukančio šviesulio laikai praėjo. Visiškas universalumas be tam tikro specializavimo neleidžia toje rinkoje būti stipriems ir konkurentiškiems. Universitetai priversti keistis.

ML. Intuityviai universitetai tą junta, tačiau juk nėra parengtų profesionalų, kurie žinotų, ko iš universiteto reikės po penkerių metų, jau nekalbant, ko prireiks po dešimties. Bijau, kad ir darbo grupės ekspertai gali pasiremti nebent savo profesine ir gyvenimiškąja patirtimi, ir tai ribota. Gaila, kad niekas nesiima įvertinti visų ligšiolinių mūsų mokslo, studijų ir kitų sričių reformatorių sprendimų, paaiškėtų įdomiausi dalykai. Bijau, kad vertinimuose skambėtų tokios sąvokos kaip įžvalgumo stoka, nesiorientavimas mokslo raidos procesuose, subjektyvumas, voliunterizmas, avantiūrizmas, netoliaregiškumas ir t. t.

A. Daniūnas. O kas yra geras verslininkas? Jo geriems sprendimams dažnai lemiamą vaidmenį vaidina intui-cija. Taip, jis gali daryti verslo planus, diskutuoti su kolegomis, bet baigtinį sprendimą dažnai priima intuityviai, nujausdamas. Ir būtent toks verslininkas dažnai laimi, jeigu yra įžvalgus, prityręs. Manau, kad ir mokslo reformoje intuicija gali vaidinti tam tikrą vaidmenį, nors mes neturime jaustis dideli išradėjai, nes mokslo pasaulyje reformos seniai vyksta, jų niekas neišvengia. Universitetai atlieka ir švietėjišką, ir humanizavimo, ir kultūrinę, ir daugybę kitų funkcijų.

Mūsų visuomenė nori greitų permainų ir rezultatų, siekia į viską žvelgti pragmatiškai. Tai vartotojiškos visuomenės požymiai. Net ir profesiją rinkdamasis jaunas žmogus pasirenka pirmiausia tą, kuri perspektyvi, gali duoti naudą – tai irgi vartotojiška nuostata. Ir mes su tuo turime skaitytis, net jei perdėtą vartotojiškumą smerkiame.

ML. Siūlote susitaikyti su vartotojiškomis nuostatomis, kaip neišvengiamomis?

A. Daniūnas. Nesiūlau nei pataikauti, nei taikstytis, bet svarbu suvokti, kokiomis sąlygomis gyvename. Turime būti tas universitetas, kuris padeda rasti balansą tarp to, kiek reikia, ir to, su kuo taikstytis negalima. Universitetas turi jausti gyvenimo pulsą, jeigu nori gyvenimą veikti, būti arti žmogaus.Sukrėtimai moksle ir studijose kartais pasiteisina

ML. Reformų ideologai ir vykdytojai dažnai kalba apie valingų sprendimų būtinumą, tarsi visuomenėje glūdinčios konservatyvios, pokyčiams besipriešinančios jėgos ir būtų ta didžioji kliūtis jų genialiems sprendimams vykdyti. Naivus įsitikinimas, kad demokratinėje visuomenėje galima „iš viršaus“ nuleisti reformą tarsi graikiškųjų tragedijų „deus ex machina“ – ir reikalai pajudės. Bet mokslo ir daugelis kitų reformų tuo ir skiriasi nuo „machina“, kad turi būti ne nuleidžiamos iš viršaus, bet sklisti iš pačios mokslo bendrijos širdžių. Antraip bus kaip visada.

A. Daniūnas. Sunkus klausimas, verčiantis atsigręžti į tarptautinę patirtį. Spalio 5 d. nuo vėžio mirė „Apple“ kompanijos įkūrėjas ir idėjinis vadovas Steve‘as Jobs‘as. Jo iniciatyvumas ir valingumas buvo nežmoniškas. Vienu metu „Apple“ kompanija tiesiog griuvo, bet įkūrėjui grįžus, vėl atsitiesė. Steve‘as Jobs‘as buvo proto „bokštas“, bet kartu ir jo valingumas buvo nežmoniškas, reiklumas sau ir kitiems. Šis pavyzdys mums kužda, kad valingi sprendimai pasiteisina.

ML. Įmonė ir universitetas – tas pats? Arba įmonė ir valstybė?

A. Daniūnas. Skiriasi, bet be valios nieko nepasieksi bet kurioje veikloje. Atleidus vadžias, galima judėti į priekį, klausimas tik – kokiu greičiu. Aišku, tame valingume turi būti stabdžių, atsakomybės ir viso kito. Ankstesnių laikų reformos vykdytojams kaip tik valios dažnai ir pritrūkdavo. Ar dabartiniams pavyks įgyvendinti savo siekius, parodys laikas, bet aukštojo mokslo sistema kažkiek turėjo būti sukrėsta. Tai vienareikšmiška. To reikalauja ir vadybos principai.

ML. Sukrėsti reikia, jeigu sukrėtimas neperaugs į cunamį, kuris negrįžtamai gali nušluoti ir tai, ką turėjome gero.

A. Daniūnas. Nežinau, ar jau gyvename cunamio sąlygomis. Tikėkimės, kad bus išklausyta ir suprasta taip pat ir kita pusė, kurią universitetų reforma pirmiausia palies. Reikia aptarti ir sutarti dėl tikslų, kurių numatoma siekti. Gal per daug buvo vertinamas vienas veiksnys – demografinis – kiek bus studentų. Mažai studentų – mažai universitetų, ši nuostata kaip yla lenda iš maišo. Juk kas šiandien gali pasakyti, kur tie jaunuoliai stos po penkerių metų. Jei vertintume prognozes kokių profesijų reiks po 10 ar 20 metų, tai pamatytume, kad visose ne mažiau kaip pusę visų profesijų sudaro technologijų mokslų atstovai. Tai bendra globali tendencija ir Lietuva vargu ar turi išradinėti dviratį. Mes pasaulinių tendencijų nepadiktuosime. Tuo požiūriu vertinant darbo grupės sudarytos universitetų tinklo pertvarkymo gairės, švelniai tariant, yra labai diskutuotinos.

Bus daugiau

 

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:

 

Džiūgauja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos fakulteto magistrai gavę aukštojo mokslo diplomus

Rugsėjo 1-oji Vilniaus Gedimino technikos universitete

Paskirtą užduotį atlieka Architektūros fakulteto studentai

Verslo vadybos fakulteto studentai

„...kai užaugsiu ir aš tokį diplomą gausiu...“

Teikiami bakalauro diplomai

Alekso Jauniaus nuotraukos