„Paketinimas geresnio pradėjimo su išminties padrūtinimu“ (3)

Aptiktos lietuviškos glosos, užrašytos prieš Martyną Mažvydą ir Mikalojų Daukšą

Pabaiga, pradžia Nr. 15 ir 17

Ilinojaus universiteto Čikagoje Lietuvių kalbos katedros vadovas profesorius Giedrius SUBAČIUS ir toliau dalijasi mintimis apie reikšmingą lituanistikai radinį: 2006 m. Lenkijos nacionalinio muziejaus Krokuvoje vieno inkunabulo paraštėse aptikti ranka įrašyti lietuviški įrašai (glosos). Juos aptiko Lenkijos mokslų akademijos Krokuvos Lenkų kalbos instituto darbuotojas Mariušas Lenčukas (Mariusz Leńczuk), o prof. Giedrius Subačius kartu su Adomo Mickevičiaus universiteto Poznanėje profesoriumi Vieslavu Vydra (Wiesław Wydra) nustatė, kad aptiktosios glosos parašytos lietuviškai. Tyrinėtojų atliktoji analizė leidžia daryti prielaidą, kad lietuviški įrašai datuotini 1520–1530 metais. Dėl tikslios datos veikiausiai dar bus diskusijų, bet neabejotina viena – tai ikimažvydinio laikotarpio įrašai, neabejotinai labai vertingi lituanistikai. Išsamiame pokalbyje su prof. Giedriumi Subačiumi siekėme atskleisti tyrinėtojų mąstymo logiką ir minties eigą, neapėjome ir sunkumų, kurie kyla, kai tenka imtis ne tokios jau kasdienės užduoties.

Kokiomis teisėmis naudojosi spaustuvininkai

ML. Ieškant XVI a. lietuviškų glosų ištakų neišvengiamai ieškoma to meto kultūros centrų, kur tie įrašai galėjo būti įrašyti. Tais centrais aptariamu metu galėjo būti ne vien miestai, bet ir vienuolynai. Viduramžiais vienuolynai atstojo universitetus (tai epochai būdinga prasme), Renesanso epochoje vienuolynuose telkėsi bene labiausiai išsilavinę asmenys, buvo kaupiamos bibliotekos. Neatsitiktinai ir Jūsų su lenkų kolegomis dėmesys nukrypo į bernardinus observantus vienuolius.

G. Subačius. Johaneso Herolto knygoje Krokuvoje rastosios lietuviškos glosos nėra vieninteliai inkunabulo paraštėse ranka padaryti įrašai. Toje knygoje yra ir jėzuitų Nesvyžiuje padarytų įrašų. Mano kolega Vieslavas Vydra spėja, kad prieš patekdama į Nesvyžių ta knyga turėjo būti vienuolių bernardinų nuosavybė arba bent jų rankose pabuvoti. Nėra šį teiginį patvirtinančių įrašų, bet pagal knygos įrišimą (būdingas ne tik jėzuitams, bet ir daug anksčiau bernardinams) galima spėti, kad knyga prieš tai pabuvojo mažesniųjų brolių observantų rankose. Šį spėjimą sustiprina trys lenkiškos maldos (Marijai ir Šv. Onai), kurios ypač būdingos bernardinams. Pagal visą kontekstą V. Vydra daro išvadą, kad tai iš bernardinų ateinantis inkunabulas. Nesvyžiaus jėzuitų įrašai, matyt, atsirado XVI a. antrojoje pusėje, o gal ir XVII a. pradžioje. Knyga keliavo, bet anksčiausi įrašai turi būti siejami su bernardinais. Jau buvo pastebėta, kad aptariamu metu Lietuvoje buvo tik du bernardinų vienuolynai – Kaune ir Vilniuje, veikę nuo 1468–1469 metų.

Vienuoliai bernardinai juk taip pat nebuvo „prikalti“ prie vienos vietos, jie važinėjo vieni pas kitus, pagaliau ir juos galėjo lankyti įvairūs interesantai. Visa tai reiktų turėti galvoje. Kai LDK pradėtos spausdinti lietuviškos knygos (Mikalojaus Daukšos pastangomis Vilniuje pačioje XVI a. pabaigoje), pasitaikydavo, kad knyga buvo spausdinama Vilniuje, bet Kėdainių, t. y. pietų šiauliškių, dar vadinama Vidurio Lietuvos dialektu. Kodėl Vilniuje spausdinimui rengiama knyga pasirodydavo svetimu šiam miestui dialektu?

ML. Gal taikytasi prie užsakovo pageidavimo, jei ne prie jo tarmės?

G. Subačius. Jei užsakovas ir užsakytų, tai jo tarmės išmokti vilniečiui būtų labai nelengva. Matyt, buvo galima rašyti tik pagal jau esamą tradiciją, tik kas buvo prestižiška ir priimtina, ką labai įtikinamai įrodė savo ankstesniuose tyrimuose prof. Zigmas Zinkevičius.

ML. Gal priminkime, kokiomis tarmėmis buvo galima rašyti kad ir XVI a. pirmoje pusėje.

G. Subačius. Tai Kėdainių ir Vilniaus dialektai (vėl vadinu juos didžiųjų centrų vardais), kurie įvairiai vadinami ir vadinti: XVI a. jie vadinti Žemaičių ir Lietuvos, o dabar dažniausiai vidurietišku ir rytietišku variantu. Tik šie du variantai buvo priimtini spaustuvininkams, rašančius kita tarme spaustuvininkas būtų taisęs. Ir dar kas įdomu: ne Kėdainiuose, bet Vilniuje prispausdinta ta „kėdainiška“ (ar pietų šiauliškių) tarme parašytų knygų. Kėdainiuose išspausdinta savąja, t. y. vakarų aukštaičių šiauliškių tarme, tik viena knyga – „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ (1653; antras leidimas 1684). Vienintelis pirmojo leidimo egzempliorius saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje.

ML. Pridurkime, kad Dainoros Pociūtės parengtas šios knygos faksimilinis leidinys Lietuvoje išspausdintas 2003 metais. Beje, kokiomis teisėmis naudojosi kad ir XVI–XVII a. spaustuvininkai, kiek jie galėjo kištis į knygos tekstą, rašybą? Juk ne kas kitas, o spaustuvininkai ir atlikdavo korektūrinį darbą?

G. Subačius. Danielius Kleinas (1609–1666) išsijuosęs keikė savo spaustuvininką Reusnerį, dirbusį Karaliaučiuje. Girdi, šis nepadarydavęs to ir ano. Kleinas prikūrė ypatingų raidžių savo parašytai pirmajai lietuviškai „Gramatikai“ („Grammatica Litvanica“, 1653) spausdinti. Reusneriui nebuvo lengva visus reikiamus ženklus pasidaryti. Būdavo įvairių konfliktų ir nesusipratimų su spaustuvininkais, nes dažnai pastarieji padarydavo kaip jiems, o ne autoriams, tinka. Akivaizdu, kad ir kokios anglų kalbos rašyba didžia dalimi buvo sunorminta spaustuvininkų, o ne knygų autorių. Juk ko labiausiai reikia, kad atsirastų standartizuota rašyba? Įgūdžių! Kad turėtume stiprų rašybos standartą, turime būti išsiugdę įgūdžius automatiškai jį atpažinti ir mokėti vartoti. Istoriškai, koks žmonių sluoksnis greičiausiai juos išsiugdydavo, sakykim, dar prieš XIX a.? Spaustuvininkai. Ne universitetuose plunksnas pasidrožinėjantys profesoriai, o spaustuvės dulkėse metalo literas čiupinėję raidžių rinkėjai, kurių duona kasdieninė tiesiogiai priklausydavo nuo to, kiek jis surinks raidžių ir žodžių naujam leidiniui. Stipresni įgūdžiai lėmė storesnį sviesto sluoksnį ant riekės. Nustatyta, kad ranka rašantys laiškų autoriai, poetai, rašytojai vartodavo gerokai daugiau rašybos variantų.

Samuelio Džonsono (Samuel Johnson, 1709–1784) „Anglų kalbos žodynas“ šia prasme gali būti simboliškas pavyzdys. Simboliškai laikoma, kad tai šis žodynas sukodifikavo anglų kalbos rašybą. Įdomiausia, kad paties S. Džonsono rankraščių rašyba neretai skiriasi nuo jo žodyno; žodyne jis dažnai parinkdavo tuos variantus, kurie buvo diegiami spaustuvininkų, nes privačiuose laiškuose specialiai S. Džonsonas parašydavo kitaip. Jis savo žodynu nebuvo rašybos reformuotojas, o tik jau spaustuvininkų diegiamos rašybos įtvirtintojas. Dabar visi remiasi jo žodyno, o ne rankraščių rašyba. Tuo metu net buvo vartojami skirtingi pavadinimai dviem skirtingoms anglų kalbos rašyboms: džentelmenų, arba epistoliarinė (vartota rankraščiuose, asmeniniuose laiškuose, daugiau varijuojanti, gausi trumpinimų) ir spaustuvininkų, arba mokslininkų (vartota spaudoje, mažai varijuojanti, turinti mažai trumpinimų). Tad spaustuvininkai buvo galinga jėga, savo rankose laikę spausdinimo priemones, turėję daugiausia praktinių šios veiklos ir darbo su žodžiu įgūdžių. Neretai kaip norėjo, taip darė.

 

Rastųjų glosų vieta moksle

ML. 28 žodžiai glosose, o 15 iš jų yra abstraktaus pobūdžio. Ar tai reiškia, kad autorius (gal kunigas ar vienuolis), rengdamasis pamokslui jį stengėsi pritaikyti tam tikriems klausytojams, matyt, inteligentiškesniems? Juk kaimo žmonės tų abstrakcijų paprasčiausiai nesuprastų?

G. Subačius. Į šį klausimą negaliu labai tiksliai atsakyti. Pamokslų galėjo būti visokių, pagaliau ranka įrašytos glosos dar nereiškia, kad jos buvo skirtos pamokslams ruoštis. Vis dėlto, galėtume labai atsargiai spėti, kad sakydamas pamokslus lietuviškai autorius turėjo po ranka šį lotynišką Herolto inkunabulą, ir jei primiršdavo, kaip ką nusakyti, paraštėse galėjo persiskaityti savo lietuviškus įrašus.

ML. Kas gali paneigti, kad ne knygą rašyti rengėsi mums nežinomas autorius? Arba rengėsi studijoms, o gal atliko jam užduotą užduotį?

G. Subačius. Spėlioti galima įvairiai. Juk žmogus galėjo pasirašyti paraštėje tai, kas jam įdomu pasižymėti, neturint net ir didelio strateginio užmojo. Vieno tikro atsakymo neturime. Aišku, kad dažniau pasirinktos sunkesnės, o ne paprastesnės lotyniškos knygos vietos. Dėl to turime įdomią lietuviškų žodžių kolekciją. Pasižymėti tokie žodžiai kaip „kytrastis“, „šykštumas“, „švankumas“, „ubagystė“. Teologiniame tekste kalbama apie tas ypatybes, įvardijama, koks gėris ar blogis už jų slypi. Tai tam tikros kertinės lotyniško teksto sąvokos. Arba štai žodis „tepridaužia“, mes sakome „tetrenkia (Dievas)“. Teologinėje anoniminio autoriaus sąmonėje tai buvo pamatinis žodis.

ML. Dėl žodžio „ubagystė“. Aiškus slavizmas. Mes vartojame „elgeta“. Bet lietuviškose pasakose visur vien tik „ubagas“. Ar iš to jokios informacijos negalėtume išpešti?

G. Subačius. M. Mažvydo ir priešmažvydiniais laikais buvo „ubagas“, „ubagystė“, ir mes šio žodžio nepamiršome. Žodis „elgeta“ irgi yra žinomas nuo XVI a., fiksuotas Mikalojaus Daukšos raštuose. Nors istoriškai „ubagystė“ ir skolintas, bet funkciškai (sinchroniškai) jis buvo visai toks pats lietuviškas žodis kaip ir kiti. Herolto inkunabule rastos glosos žodžių istorijai labai svarbios, tuos 28 žodžius dabar jau galime sendinti, fiksuoti jų pirmąjį pavartojimą gerokai anksčiau nei iki šiol. Jau ne kartą minėtoje knygoje „Tractatus Sacerdotalis“ O. Matusevičiūtės rastieji poteriai (rašyti dzūkų arba vilniškių patarme) ir mūsų aptiktos pietų šiauliškių patarme užrašytos glosos yra vienodo laiko, bet tik vienas žodis sutampa – tai prielinksnis „su“. Herolto glosose nėra tų poteriams įprastų žodžių, jose vyrauja abstraktesnė (intelektualesnė?) leksika.

ML. Kai ką jau galima apibendrinti. Ką Jūsų su kolegomis atliktas tyrinėjimas duoda naujo, lyginant kad ir su dzūkų patarme užrašytų poterių tekstu knygoje „Tractatus Sacerdotalis“? Arba su Sigito Narbuto 1986 m. „Mišiole“ aptiktomis glosomis?

G. Subačius. Matau daug rašybos paralelių su O. Matusevičiūtės rastuoju poterių tekstu, ir daug skirtumų su S. Narbuto „Mišiole“ rastuoju ir jo su Z. Zinkevičiaus tyrinėtu tekstu (91 lietuviška glosa, paskelbta „Baltisticos“ priede 3(2) 1989 m.). Kalbu pirmiausia apie ortografiją, raidžių rašymo būdą. Skirtingos tarmės kaip pamatas tų glosų. Aišku, skiriasi datavimas. S. Narbutas ir Z. Zinkevičius „Mišiolo“ 91 glosą bandė datuoti po 1501 m., bet jos atrodo vėlesnės. Dėl pastarųjų irgi konsultavausi su V. Vydra, siunčiau jam tekstų nuotraukas.

Mūsų M. Leńczuko ir O. Matusevičiūtės rastosios glosos gali būti, sprendžiant iš rašybos, maždaug panašaus laiko, o S. Narbuto aptiktosios „Mišiole“ veikiausiai jau pomažvydinės, ir turbūt nevienasluoksnės. Prašiau paleografės dr. Rūtos Čepaitės patyrinėti S. Narbuto rastų glosų rašysenas. Man regis, ten vyrauja jau humanistinė, o ne Viduramžių rašysena. Pagaliau, tame pačiame „Mišiole“ Kęstutis Gudmantas aptiko vieną gana vėlyvą datą, įrašytą vienoje lotyniškoje marginalijoje: 1627 metus.

Žodžiu, skirčiau griežtą ribą tarp to, ką gavome 1547 metais ir po to – pirmąją ir visas kitas lietuviškas spausdintas knygas, ir to, ką turime užrašyta ranka prieš tai, iki Mažvydo pirmosios knygos. Prieš 1547-uosius yra du rankraštiniai lietuviški tekstai: dabar Krokuvos bibliotekoje rastosios Herolto inkunabule įrašytos glosos ir anksčiau O. Matusevičiūtės rasti dzūkiškai užrašyti poteriai. Po 1547 metų jau ir daugiau rankraščių XVI a. yra išlikusių: turbūt S. Narbuto surastieji įrašai „Mišiole“, Volfenbiutelio 1573 m. „Postilė“ (neseniai diplomatiškai su faksimile paskelbti prof. Jolantos Gelumbeckaitės Vokietijoje, 2008 m.), dar kiek vėliau – Jono Bretkūno Biblijos vertimo rankraščiai.

ML. Kaip Jūsų kolegos lenkai vertina lietuviškų glosų radinį? O gal lenkams tai jokia naujovė, bet kasdienybė?

G. Subačius. Lenkai turi senesnių savo kalbos įrašų. Toje pačioje knygoje yra ilgesnių ir senesnių lenkiškų įrašų, bet tie lenkiški tekstai mums padeda patikimiau kalbėti ir apie lietuviškus. Kad lenkų tyrinėtojai supranta šio radinio vertę rodo ir jų noras būti bendraautoriais glosas aprašančiame straipsnyje, kurį ir išspausdinome 2010 m. Lietuvoje leidžiamame mokslo žurnale „Archivum Lithuanicum“.

Šių senų lietuviškų įrašų atradimas svarbus ir tuo, kad jie liudija ankstyvas būtent katalikų pastangas vartoti lietuvišką raštą. Neretai išgirstam, kad esą lietuvišką raštiją pradėjo protestantai, o katalikai tik sekė iš paskos. Tačiau Herolto inkunabulo glosos, kartu su anksčiausiais žinomais „Tractatus Sacerdotalis“ veikale įrašytais lietuviškais poteriais, yra dokumentuotas įrodymas, jog katalikai (bernardinai – pranciškonai observantai), dar prieš įsivyraujant protestantizmui, tad maždaug apie tą laiką, kai Martynas Liuteris kalė garsiąsias savo 95 bažnyčios reformos tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų (1517), jau vartojo lietuvišką raštą. Tokių senų protestantiškų lietuviškų įrašų neturime.

ML. Radinį tame žurnale pristatėte anglų kalba. Žinoma, taip greičiau galima išeiti į tarptautinę mokslo erdvę. O lietuvių skaitytojai ar nenukenčia?

G. Subačius. Štai „Mokslo Lietuva“ tai ir bando kompensuoti, jau trečiame laikraščio numeryje pristatydama šį radinį ir jo tyrinėjimo peripetijas. O kad reikia parašyti populiaresnių straipsnelių, tai net klausimo nekyla, bet viskam juk reikia laiko, o jo ypač stinga. Tęsiu Aptono Sinklerio (Upton Sinclair) romano „Džiunglės“ (The Jungle) kūrimo peripetijų paieškas; tame romane veikia herojai – išeiviai iš Lietuvos, ir ieškau jų prototipų, ypač lietuvių, su kuriais Sinkleris bendravo Čikagoje 1904 metais atlikdamas tyrimus, ir kurie jo romanui turėjo raiškios įtakos. Pradėjome ta tema kurti dokumentinį filmą, nors dėl lėšų stygiaus darbai kol kas įstrigę. Dėl to labai nenusimenu, nes darbų ir taip pakanka.

ML. Ką gi, lieka padėkoti už tokį išsamų pokalbį. Reikia manyti, kad skaitytojų pernelyg nenuvarginome. Pagaliau turime ir pasiteisinimą: bet koks „išminties padrūtinimas“ reikalauja protinių pastangų ir kantrybės. Ačiū.

 

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 

---

Nuotraukose:

Ilinojaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vadovo Giedriaus Subačiaus inauguracinė paskaita apie lietuvių prototipų, pasitarnavusių Aptono Sinklerio romano „Džiunglėms“, paieškas (2011 m. balandžio 4 d., Čikaga)

Prof. Giedrius Subačius, baltistė Yoko Yamazaki iš Kioto (Japonija) ir Vilniaus universiteto prof. Bonifacas Stundžia
konferencijos Stokholme metu (2010 m. birželio 11 d.)

Sena Kėdainių graviūra primena, kad šio krašto vakarų aukštaičių šiauliškių tarme XVI a. pabaigoje net ir Vilniuje spausdintos knygos

Glosos „tepridaužia“ ir „ubagystė“ (t. y. teprÿdav[ſ]ʒÿ; vbagÿſte; l. 17v)

Glosa „šykštumas“ (t. y. ßch[ÿ]kſtu[m]aſ; l. 79v)

Nuotraukos iš asmeninio Giedriaus Subačiaus archyvo