MOKSLASplius.lt

Septintosios Česlavo Milošo mirties metinės paminėtos Žolinės išvakarėse (2)

 

Česlovas MilošasPabaiga, pradžia Nr. 15

Rugpjūčio 14-ąją, Žolinės išvakarėse, Žagarių bažnyčioje bei Kunatų ir Milošų giminei priklausiusiame buvusiame Krasnagrūdos dvarelyje, kur šią vasarą pradėjo veiklą Tarptautinis dialogo centras, buvo minimos Nobelio literatūros premijos laureato Česlavo Milošo ne tik šimtosios gimimo metinės birželio 30 dieną, bet ir septintosios mirties metinės rugpjūčio 14-ąją. Minėjimai tapo Tarptautinių Česlavo Milošo metų reikšmingais renginiais visų pirma Lietuvai ir Lenkijai, nes tai mūsų tautas jungiantis rašytojas. Abiejuose renginiuose dalyvavo Lietuvos literatai, įvairių muzikos žanrų atlikėjai, o antrajame iš paminėtų renginių ir Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namų-muziejaus darbuotojų grupelė. Visiškai suprantama, nes muziejus nuoširdžiai plėtoja paribių kultūros idėjas, kuriomis nuo seno gali didžiuotis Lietuvos žmonės. Puiki proga geriau pažinti mums tokio artimo Seinų krašto dabartį ir praeitį, vietos lietuvių gyvenimą ir, žinoma, Milošų ir Kunatų giminių šaknis. Tai svarbu, norint giliau suvokti Česlavo Milošo kūrybą, jos ištakas ir ją maitinusias gyvybingas versmes, kurių ir šiandien tiek daug teikia ši žemė.

 

Žagarių bažnyčioje skambėjo Milošo vardas


Č. Milošui skirtas Šv. Mišias Žagarių bažnyčioje lietuvių ir lenkų kalbomis atnašavo Seinų katedros kunigas Bernardas Augaitis, kurį bent trumpai pristatysime. Jam 36 metai, buvo penktas vaikas šeimoje. Aštuonerius metus mokėsi Klaipėdos menų mokykloje, baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Kai 1993 m. į Lietuvą atvyko Šv. Tėvas Jonas Paulius II ir Vilniuje buvo atkurta kunigų seminarija, B. Augai-tis apsisprendė eiti į kunigus. 2000 m. įšventintas, paskirtas Vilniaus Santariškių ligoninės kapelionu. 2009 m. priėmė Jo Eminencijos kardinolo Audriaus Juozo Bačkio pasiūlymą vykti į Seinus. Kandidatų buvo ir daugiau, ypač pageidavo lietuviškai kalbantys kunigai lenkai. Seinų parapijos vikaru kun. B. Augaitį paskyrė Elko vyskupas Jerzy Mazur. Kun. Bernardas moka ir lenkų kalbą, tad gali aukoti ir lietuviškas, ir lenkiškas mišias. Kun. Bernardas pasiryžęs siekti, kad lietuviškai Seinuose būtų meldžiamasi ne tik sekmadieniais, bet ir šeštadieniais. Visiškai natūralus siekis, jeigu to nori tikintieji. Natūraliai atrodė ir dviem kalbomis aukojamos Šv. Mišios Nobelio literatūros premijos laureato Česlavo Milošo mirties septintosioms metinėms paminėti. Mišių metu prisimintos Milošų giminės glaudžios sąsajos su Seinų kraštu. O giesmės tikinčiųjų lūpose skambėjo lietuviškai.

Kunigas Bernardas siekia, kad lietuviškas žodis Seinų krašte būtų girdimas. Priešais Seinų katedrą baziliką matėme paskelbtą ir lietuvišką informaciją. Beje, tai vieninteliai ne lenkiški užrašai, kuriuos matėme Seinų centre. Po Antrojo pasaulinio karo Seinuose lietuviškų pamaldų išvis neliko, tik 1983 m. šį draudimą panaikino Šv. Tėvo Jono Pauliaus II paskirtasis naujas Lomžos vyskupas Juliusz Paetz. Seinų lietuviai įsitikinę, kad vyskupo dekretas dėl lietuviškų mišių paskelbtas būtent popiežiaus valia.

 Poetas Eugenijus Ališanka, Kšyštofas Čyževskis ir rašytoja Birutė Jonuškaitė Krasnagrūdoje minint Česlavo Milošo septintąsias mirties metines    Poetas Eugenijus Ališanka, Kšyštofas Čyževskis ir rašytoja Birutė Jonuškaitė Krasnagrūdoje minint Česlavo Milošo septintąsias mirties metines

Pasaulio žmones jungianti Č. Milošo kūryba


Nuo sielovados ir Bažnyčios reikalų pasisukime Č. Milošo link, atsiremdami į Žagarių bažnyčioje išsakytas kai kurias „Paribys – menas, kultūros ir tautos“ (Pogranicze) fondo ir Tarptautinio dialogo centro Krasnagrūdoje vadovo Kšyštofo Čyževskio (Krzysztof Czyżewski) mintis. Fondas įsikūręs Seinuose, jo veikla nukreipta į tarpkultūrines iniciatyvas ir kartais pavadinamas žmones ir tautas jungiančia inovacinių praktikų laboratorija. Krasnagrūdos dvarelyje vyko ir rašytojo septintųjų mirties metinių svarbiausioji minėjimo dalis.

Norima, kad Tarptautinio dialogo centro veikla būtų svarbi ne vien lenkams, bet ir lietuviams bei kitoms Vidurio Europos tautoms, kurių likimai daug kuo panašūs, nes visoms joms tenka gyventi įvairių kultūrų paribiuose, prisimenant dažnai ir sudėtingą istorinio bendrabūvio patirtį. K. Čyževskis patikino, kad norintys čia galės pramokti ir lietuvių kalbos, nes kai buvo apmąstoma Dialogo centro kūrimo koncepcija, toks pageidavimas buvo pareikštas ir priimtas.

Tarptautinių Č. Milošo metų minėjimas Žagariuose, Krasnagrūdoje, Seinuose ir visame Suvalkų krašte, pasak K. Čyževskio, turi skirtis ir skiriasi nuo to, kaip Č. Milošas prisimenamas, jo atmintis pagerbiama Niujorke, Tokijuje ar Pekine. Milošas jungia ne vien gyvuosius ir išėjusius į Amžinybę, bet svarbiausia – jungia žmones, kurie kalba skirtinga kalba, gyvena skirtinguose žemynuose. Milošo kūryba jungia knygos ir poezijos mylėtojus, intelektualus ir provincijos gyventojus, žemdirbius ir inteligentiškų profesijų žmones.

Jungia ir skirtingų geografinių koordinačių vietoves – Krasnagrūdą Suvalkų krašte ir Šetenius dabartiniame Kėdainių rajone, kur 1911 metais buvo lemta gimti Č. Milošui. Kalbant apie Č. Milošą Žagarių ir Krasnagrūdos, apskritai Seinų krašto tiesiog neįmanoma atplėšti nuo Kėdainių krašte esančių Šetenių, Šventybrasčio, Vandžiogalos, pagaliau Vilniaus ir kitų su rašytojo vardu susijusių vietų. Pasirodo, kad tie geografiniai nuotoliai visai nėra dideli, nebent dideliais juos buvo padariusios skirtingų ideologijų ir politinių santvarkų sumūrytos sienos. Ar ne jas įveikti – ir pirmiausia savo protuose – visu savo gyvenimu ir kūryba mokė ir Česlavas Milošas?

Zigmanto Sierakausko adjutantas – Artūras Milošas


Prisiminkime Milošų ryšių su Kunatais ištakas. Kunatų giminė Krasnagrūdos dvarą nusipirko 1853 metais. Vieta patiko ir net tapo svarbiausia giminės telkimosi vieta. Č. Milošo senelis Zigmantas Kunatas (1858–1935) XIX a. pabaigoje vedė Juzefą Sirutytę (1862—1954), garbingos giminės atstovę, ir iš savo giminės gūžtos Krasnagrūdoje persikėlė į Šetenius (tuo metu Šateiniai). Tenais buvusiame nedideliame dvarelyje gimė ir Kunatų duktė Veronika Teklė Kunataitė (1887–1945), ištekėjusi už Aleksandro Milošo (1883–1959) iš netoliese buvusio Serbinų dvaro. Milošai save kildino iš Vandžiogalos ir Labūnavos apylinkių, kur valdė Serbinų, vėliau Užumiškio dvarus. Užkurys buvo kelių ir tiltų statybos inžinierius, baigęs Rygos politechnikos institutą, kuriame nuo XIX a. vidurio, ir ypač antrosios pusės, studijavo daug jaunuolių iš Lietuvos. Mat kai po sukilimo 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, kurio studentai buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai, aukštojo mokslo siekti Lietuvos jaunimui teko imperijos universitetuose.

Aleksandro Milošo senelis Eugenijus Edvardas Artūras Milošas (1836–1895) buvo vienas iš 1863 m. sukilėlių, Zigmanto Sierakausko adjutantas. Sibiro tremtinio dalios jis išvengė tik todėl, kad gretimo Ibėnų kaimo rusų sentikiai susitarė geriau valdžiai melagingai prisiekti ir taip išgelbėti gero žmogaus gyvybę – paliudijo, kad Milošas sukilime nedalyvavo. Galime padaryti dar vieną išvadą: šis Milošas buvo žmonių gerbiamas, turėjo jų pasitikėjimą, o rusų sentikiai jokios pagiežos nejautė vietiniams žmonėms ir veikiau palaikė juos, o ne caro valdininkus. Dar pasakysime, jog Artūras Milošas buvo vedęs Stanislavą Lopačinskaitę (1853–1931), per kurios motinos genealogijos liniją pasieksime garsiąją 1831 m. sukilėlę Emiliją Pliaterytę (1806–1831). Šio Milošo kapas yra Vandžiogalos kapinėse, kaip ir Juozapo Milošo (1799–1869) ir vos 25-erius metus gyvenusios 1860 m. mirusios Kamilės iš Milošų kapas.

Atminties jėga


Sunku nepasiduoti genealogijos linijų vingiams, nes jos susieja Kunatų, Siručių, Milošų, Molių, Lopacinskių, Pliaterių, Komorovskių gimines. Bet grįžkime prie Aleksandro Milošo ir Veronikos iš Kunatų. 1909 m. jie susituokė parapinėje Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje Apytalaukyje, o jų dvarelyje Šeteniuose 1911 m. birželio 30 dieną pasaulį išvydo būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas. Sunku pasakyti, ar tą įsimintiną dieną kažkaip ypatingai čiulbėjo paukščiai dvaro pastatus supančiuose ir Nevėžio pakrantės medžiuose, kurie ir šiandien Šeteniams teikia ypatingo jaukumo ir paslaptingumo, sunkiai nusakomos mįslingos nuotaikos. Nebėra dvaro pastato ir daugelio kitų statinių, o buvusio svirno vietoje 1999 m. įkurtas Č. Milošo kultūros centras, veikia Č. Milošui skirta ekspozicija. Šeteniuose kiekvieną lankytoją veikia laikui nepavaldi kadais čia gyvenusių žmonių aura, kuri juk niekur nedingsta. Galime tikrai pasakyti tik viena: Nevėžio upės slėnis, kur ir šiandien taip pat šlama medžių lapai, pavasarį upės krantai ir pakelės pražysta ievų žiedais ir prisipildo paukščių čiulbėjimo, tikriausiai ne kažin kiek pasikeitė nuo Česlavo Milošo vaikystės ir paauglystės dienų. Tik nebėra svarbiausio dvaro pastato ir dvarvietės statinių, nebevažinėjama senaisiais keliais, kadais Šetenius jungusiais su Šventybrasčiu, Apytalaukiu, Vandžiogala, kur šalia bažnyčios palaidoti Milošų giminės asmenys.

Būtent šios vietovės ir Nevėžio krantai suformavo jauseną, kuri Č. Milošo kūryboje žodinę ir poetinę išraišką įgavo daugeliui metų praėjus, kai vaikystės vaizdai jau buvo spėję įgauti tolimos praeities prarastų vaizdinių formą. Tie vaizdiniai niekada nepaliovė veikę jo minčių turinį, o su bėgančiais metais įgavo net stiprėjantį poveikį, nuolat grąžindami į praeitį kaip į prarastą Rojų. Išeivio iš gimtinės gyvenimas diktavo visai kitas realijas ir kreipė į visai kitus dalykus, bet Č. Milošas niekada nenutolo nuo savo gimtinės, net gyvendamas Paryžiuje ar daugeliui išsvajotoje Amerikoje. Atmintis rišo prie tėvų, senelių ir prosenių žemės.

Šventybrasčio ąžuolai

Jaudinanti vieta – Šventybrastis, vos už trijų kilometrų nuo buvusios Šatenių dvarvietės. Tarp šimtamečių ąžuolų rymančioje medinėje Jėzaus atsimainymo bažnyčioje buvo pakrikštytas Č. Milošas, o šalia bažnyčios esančiose kapinėse palaidoti jo proseniai iš motinos pusės Siručiai. Ąžuolai, šitie senosios Lietuvos gamtos didžiūnai, teikia ypatingos auros, kurią vargu ar galėtume palyginti su žmogaus rankų tvariniais. Per ąžuolus pajuntame senosios Lietuvos dvasią, iš kurios įkvėpimo sėmėsi ir Č. Milošas. Ne veltui kalbėjo apie Lietuvos gamtovaizdžius, nepamiršdamas paminėti ir dvasias, kurios jeigu dar kur ir gyvena, tai pirmiausia Č. Milošo vaikystės liudininkuose senuose ąžuoluose. Senus medžius įprasta sieti su senais žmonėmis, praeities įvykiais, praėjusių laikų prisiminimais. Tai įprasta mūsų krašto žmonėms, kuriems gamtos ir žmonių gyvenimas suvokiamas kaip natūrali jungtis.

Šventybrasčio bažnyčia ne mažiau už ąžuolus Č. Milošą sieja su seneliais ir proseniais. 1885 m. bažnyčioje susituokė rašytojo seneliai Zigmantas Kunatas ir Juzefa iš Siručių. 1887 m. joje krikštyta jo motina Veronika iš Kunotų, o 1911 m. spalio 31 d. (18 d. pagal Julijaus kalendorių) krikštytas ir pats poetas. Krikštijo kunigas Julius Narkevičius, krikšto tėvai buvo Petras Komorovskis ir Elvyra Sigismunda Koscialkovska. Norint šias pavardes susirasti, tektų gerokai pasirausti senuosiuose bažnyčios įrašuose ir Č. Milošo giminei skirtose knygose. Palaidotuosius Šventybrasčio bažnyčios šventoriuje esančiose kapinėse galima susirasti paprasčiau – pagal užrašus iš jiems pastatytų paminklų. Darbas lengvėja, jei žinai ko ieškoti.

 

Senelio Zigmanto Kunato įtaka


Rašytojo senelių kapai Šventybrasčio ir Vandžiogalos kapinėse prašyte prašosi priminti jų svarbą būsimam rašytojui. Santykiai su seneliais, jų įtaka formuojantis asmenybei galėtų būti kito rašinio tema. Ne iš ko kito, o iš senelio Zigmanto Kunato poetas paveldėjo ypatingą jautrumą ir prieraišumą gamtai, domėjimąsi augalais, paukščiais ir visu tuo, kas gyva gamtoje ir yra neatsiejama nuo kaimo žmogaus gyvenimo. Senelio puoselėtoji, iš dalies gal ir paveldėtoji pasaulėjauta atsispindi Č. Milošo kūryboje, o tas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais poetas pasirinko Jono Siručio slapyvardį, siejusį su kito senelio pavarde, taip pat daug pasako. Tai poeto ryšys su gimine ir visa ko pradžia.

Knygoje „Gimtoji Europa“ Č. Milošas užsimena apie šeimoje įsitvirtinusią tradiciją Kunatų giminę sieti su jotvingiais, esą gal ir pati ši pavardė mena vieną iš šios baltų tautos vadų. Kunatas, Kunotas – labai sava lietuvio ausiai. Vardas kilęs iš lietuvių „kunoti“ – kautis, kovoti. Dabartinės kompiuterinės programos priešinasi pavardės formai Kunatas ir vis stengiasi ištaisyti į Kunotas – labiau priimtina lietuvio ausiai ir tarčiai. O kad poeto senelį Zigmantą Kunatą apylinkių lenkai vadino „litvomanu“ – tai jau naujausių laikų socialinė ir kultūrinė realija. Reikia manyti, kad giminaičių lūpose tas „litvomanas“ bent jau Zigmunto Kunato adresu skambėjo nepiktai. Veikiausiai kaip reakcija į senelio apsisprendimą savo dvarelyje Šeteniuose prieš Pirmąjį pasaulinį karą išlaikyti mokyklą ir mokytoją lietuvį. Mokykloje buvo mokomi vietinių valstiečių vaikai, kuriuos mokė ir Č. Milošo mama Veronika Kunataitė-Milošienė. Mokė lenkiškai, kaip kad buvo įprasta dvarų aplinkoje. Štai tokioje kalbų ir tautinių priklausomybių simbiozėje sugyveno Vidurio Lietuvos dvarų kultūros atstovai. 1935 m. mirus seneliui Zigmantui Kunotui, į jo laidotuves iš apylinkių susirinko apie penkis tūkstančius norinčiųjų jį palydėti į paskutinę kelionę – pagarbos ženklas čia gyvenusiam žmogui.

Be Zigmanto Kunoto Šventybrasčio kapinėse ilsisi jo motina Joana Bagdonavičiūtė-Kunatienė, rašytojo prosenelė, ir prosenelis Simonas Sirutis su anksti mirusia pirmąja žmona Eufrozija Kosakovskyte-Sirutiene ir antrąja žmona (rašytojo senele) Veronika Sirutiene.

Lieka pasakyti, kad giminės legendose (kokie bajorai ir dvarininkai, jeigu be kilmės legendos) Milošai savo ištakas siejo su Lužicų serbais. Nežinia, kada ir kokiu būdu kažkuris iš tų serbų užklydo ar kitaip pateko į Lietuvą, bet Serbinų dvaro pavadinimas su tais serbais gal išties turi kai ką bendro. Mes galime pasidžiaugti, kad serbų ir jotvingių palikuonis Č. Milošas tinkamai reprezentuoja tokios genų kombinacijos perspektyvumą – Nobelio literatūrinė premija Kunatų ir Milošų meilės vaisiui geriausias to įrodymas.

 

Oskaras Milašius – Lietuvos reprezentantas Paryžiuje


Beje, ne vienintelis Č. Milošas tapo šios genų kombinacijos puikiu pavyzdžiu. XVIII–XIX a. sankirtoje vienas iš giminės narių – Juozapas Milošas iš Serbinų dvaro (rašytojo senelio, jau aprašyto Eugenijaus Edvardo Artūro Milošo tėvas) nukako į Drują ir Čerėją (dabar Baltarusija). Ten kaip kunigaikščių Sapiegų administratorius tvarkėsi ir tapo antrosios Milošų giminės atšakos pradininku tose žemėse. Visa tai priminėme tam, kad savo pasakojimą sutvirtintume dar vienu ne mažiau įspūdingu asmeniu – Č. Milošo dėde poetu Oskaru Milašiumi (1877–1939), kuris kaip tik ir vainikavo pastarosios atšakos ne paskutinę vietą literatūroje. O. Milašius rašė prancūziškai, bet save pristatydavo kaip lietuvių poetą, rašantį prancūzų kalba, tad ir jo pavardę lietuviname neatsitiktinai. Tapo žinomas ir kaip Lietuvos diplomatas. 1920 m. buvo paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu į Prancūziją, garbingai atstovavo Lietuvos interesams, tapo bene aktyviausiu to meto lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Išvertė į prancūzų kalbą S. Daukanto, A. Baranausko ir kitų autorių užrašytas lietuviškas pasakas, parengė rinkinius „Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai“ bei „Mano motušės pasakojimai“.

Č. Milošui dėdė Oskaras darė didelį įspūdį savo poezija, apsiskaitymu, kalbų mokėjimu ir stebėtina erudicija. Pasirašinėjo gan įmantriai – Oskar Vladislas de Lubicz Milosz, bet Lietuvai jis buvo Oskaras Milašius, šia pavarde įėjo į Lietuvos diplomatijos istoriją ir lietuvių literatūrą. Žinovai teigia, kad O. Milašiaus šnekamoji ir rašytinė prancūzų kalba nenusileido XVIII a. prancūzų enciklopedininkų kalbai, jis taip pat mokėjo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Veikiausiai pagarbos duoklė motinai, kuri buvo Lenkijos žydė Rozalija Marija Rozental, o tėvas Vladislovas Milašius.

Rašančiajam šias eilutes tai ir savotiškas pasiteisinimas, kodėl važiuodami minėti Č. Milošo septintąsias mirties metines, pirmiausia užsukome į atkuriamą jotvingių sodybvietę, o Žagarių bažnyčioje, klausydamiesi Č. Milošo septintosioms mirties metinėms skirtųjų Šv. Mišių, mintimis taip lengvai nusikėlėme į Šetenius, Šventybrastį ir net Čerėją dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. To nesiekėme specialiai, veikiau darėme nesąmoningai, be iš anksto apmąstyto plano. Tačiau nieko nėra beprasmiško ir atsitiktinio, jeigu vaikštai keliais ir takais, kuriais buvo eita Česlavo Milošo ir jo gentainių.

Ištikimybei laikas ir erdvė neegzistuojaŠventybrasčio ąžuolai saugo Milošų giminės atminimą

Grįžkime į buvusį Krasnagrūdos dvarelį, iš kurio pradėjome savo žygį į Kunotų, Siručių ir Milošų genealogines ir geografines erdves.
Lietuvių rašytojai į minėjimą atvažiavo ne tuščiomis rankomis. Kaip ir dera Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonims, atsivežė trimis paribių kultūros kalbomis – lietuvių, baltarusių ir lenkų – išleistą knygą „Laiko pameistrys. Чаляднiк часу. Czeladnik czasu“. Knyga skirta dviems poetams Milošams – Oskarui ir Česlavui. Pageidaujantys knygą galėjo įsigyti iš ją išleidusios leidyklos „Homo liber“ vadovoViliaus Gužauskio ir jo žmonos Teresės Gužauskienės rankų, o ją pristatė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė. Gimusi Palenkės vaivadijos Seinų apskrities Punsko valsčiuje, o žurnalistiką baigusi Vilniaus universitete, dirbo Suvalkų vaivadijos savaitraštyje „Krajobrazy“ ir lietuvių tautinės mažumos leidinyje „Aušra“, o nuo 1985 m. gyvena ir kuria Lietuvoje. Prozininkę, publicistę ir poetę B. Jonuškaitę galima pavadinti tvirta rišamąja grandimi tarp lietuvių ir lenkų paribio kultūrų.

Pristatydama knygą B. Jonuškaitė pabrėžė, kad joje spausdinamų esė lietuvių autorius galima išvysti ir šiame Č. Milošo septintųjų mirties metinių minėjime. Rašytojas Vytautas Martinkus su Č. Milošu pirmą kartą susitiko Sąjūdžio metais, 1989-aisiais, kai Vygrių vienuolyne grupei Lietuvos intelektualų tokia galimybė buvo sudaryta. Antrasis susitikimas 1992 m. gegužę–birželį vyko jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kai Č. Milošas po 52 metus trukusio išsiskyrimo atvyko į gimtąją Lietuvą. Tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas V. Martinkus net kelias savaites turėjo progos bendrauti su iškiliuoju svečiu, rodyti jam tokį artimą iš jaunystės prisiminimų Vilnių, savo akimis matyti, koks tai buvo jaudinantis Č. Milošui sugrįžimas. Apie tuos susitikimus V. Martinkus rašo knygoje „Laiko pameistrys“. Rašo apie tai ir „Mokslo Lietuva“ (2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. 16 (460) – interviu su V. Martinkumi, padarytu kaip tik mūsų aprašomame renginyje.Vandžiogalos kapinėse palaidotas Česlavo Milošo senelis Eugenijus Edvardas Artūras Milošas 1863 metų sukilimo vado Zigmanto Sierakausko adjutantas

Savo santykį su O. Milošo ir Č. Milošo kūryba knygoje išsako ir literatūros tyrinėtoja prof. Viktorija Daujotytė, pokalbį su ja taip pat galima rasti Lietuvos mokslininkų laikraštyje (ML, 2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 15 (459). O štai su poetu Eugenijumi Ališanka pokalbio dar neteko daryti, tad bus teisinga kai kurias jo prakalbos mintis perteikti. Jis su Č. Milošu susipažino 1993–1994 metais, kai buvo steigiamas Č. Milošo gimtinės fondas. Šio Fondo reikalais Č. Milošas atvažiuodavo į Kauną.

Vieno tokio susitikimo metu, kai jau buvo pasirašyti visi būtini Fondo steigimo dokumentai, įvykio dalyviai draugiškai patraukė į kavinę. Tam metui vietos buvo užsakytos ganėtinai prašmatnioje kavinėje – su veidrodžiais ir blizgalais. Bet vos tik Milošas žengė pirmą žingsnį per slenkstį, pasakė: ne, jam čia nepatinka. Egidijus Aleksandravičius, dabar jau profesorius, pradėjo įrodinėti, kad čia užsakytos vietos, o į kitą kavinę nelabai būtų galima patekti – toks buvo metas. Č. Milošas nusileido, o kartu buvusiems tai padarė tam tikrą įspūdį. Lyg ir nereikšmingas epizodas, bet jame atsiskleidė Č. Milošo žvilgsnis į pasaulį – atidus, jautrus, bet ir sugebantis išlaikyti distanciją su tuo, kas aplink vyksta. Jam nereikėjo gyvenimo blizgalų, bet reikėjo tikrumo ir gelmingų dalykų.

Gal todėl E. Ališanka nieko nekalbėjo ir apie savo susitikimus su Č. Milošu Berklio universitete, apsiribojęs mažu epizodu, kurį čia ir perteikėme. E. Ališanka buvo paveiktas prieš tai patirtų įspūdžių Belovežo girioje, per kurią ir atvyko į Krasnagrūdą. Toje sengirėje Lietuvos kunigaikščiai medžiodavo stumbrus, o gal ir taurus, seniai išnykusius iš Europos girių. Ne tik sengirėje, bet ir visame krašte dar galima išvysti daug senosios Lietuvos ženklų. Ne išimtis ir pati Krasnagrūda. E. Ališanka ryžosi užginčyti plačiai žinomą teiginį, esą Č. Milošas buvęs paskutinysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, nors pats save taip yra įvardijęs. E. Ališanka teigia, kad Milošui geriau pritiktų paskutiniojo Lietuvos kunigaikščio vardas. Titulas, kurį poetas suteikė poetui, puikiausiai dera prie Č. Milošo ištikimybės senosios Lietuvos palikimui, kaip derėjo ir prie vertybių, kuriomis jis visą gyvenimą rėmėsi ir kitiems primindavo. Ir visai nesvarbu, kad likimas jam lėmė gyventi toli nuo pamiltųjų gimtųjų vietų. Ištikimybės kategorijai erdvės ir laiko koordinatės reikšmės neturi.

Gediminas Zemlickas
 

 


 

Nuotraukose: 

Česlovas Milošas

Poetas Eugenijus Ališanka, Kšyštofas Čyževskis ir rašytoja Birutė Jonuškaitė Krasnagrūdoje minint Česlavo Milošo septintąsias mirties metines

Šventybrasčio ąžuolai saugo Milošų giminės atminimą

Vandžiogalos kapinėse palaidotas Česlavo Milošo senelis Eugenijus Edvardas Artūras Milošas 1863 metų sukilimo vado Zigmanto Sierakausko adjutantas

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos