MOKSLASplius.lt

„Grynasis“ istorijos mokslas talkininkauja vokietininkams (2)

Galbūt kritiški demografai šį M. Gelžinio apskaičiavimą pakoreguotų, bet čia užčiuopta ypač silpna Momzenų ir jų šalininkų teorijos vieta: tiesiog sunku įsivaizduoti, kad imigracija iki XVII a. pradžios būtų sukūrusi ištisinę, kaip teigia Mažosios Lietuvos enciklopedija (t. II, p. 765), 11500 km2 sritį su 300 tūkst. gyventojų, kurių absoliuti dauguma kaimuose buvo lietuvininkai. Enciklopedijoje toliau sakoma, kad „iki XVIII a. pr. (lietuvių kaimiečių ūkiai. – A. P.) Įsrūties apskr. sudarė 93 proc., Tilžės ir Ragainės apskr. iki 97–98 proc., o Klaipėdos apskr. – net iki 100 proc. ūkių“.

Šios keturios apskritys – Įsrūties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos – nuo 1525 m. sudarė vadinamąją Lietuvos provinciją. Tai buvo Mažosios Lietuvos lietuvininkų branduolys. Iš jo, kaip iš centro, lietuvininkai plito-migravo į Didžiąją Lietuvą ir į tikrųjų prūsų gyvenamas ar gyventas sritis. Kokio masto būta lietuvininkų migracijos į vakarus, rodo tokie duomenys. 1531 m. Karaliaučiuje vienoje bažnyčioje nuolat laikytos pamaldos lietuvių kalba. 1550–1587 m. lietuvių parapijos kunigu buvo vienas pirmųjų reformacijos veikėjų ir lietuviškų raštų leidėjų Baltramiejus Vilentas. MLE sakoma, kad XVI a. pabaigoje Karaliaučiuje būta apie 20 proc. lietuvių (t. I, p. 740).

Iš minėto lietuvininkų branduolio migruota, kaip sakyta, ir į Didžiąją Lietuvą. Migracijos masto šiandien dar negalim nusakyti. Tačiau Mortenzenų teorijos propaguotojai, atrodo, apie ją apskritai nutyli. Tad kai operuojama „tiksliais“ persikėlusių didlietuvių į Mažąją Lietuvą skaičiais, o visiškai nutylima arba labai neapibrėžtai užsimenama, kad vis dėlto Prūsijos lietuviai keldavęsi per Nemuną ar Šešupę į Didžiąją Lietuvą, smarkiai iškreipiami demografiniai poslinkiai lietuvių nenaudai. M. Gelžinis apie šios krypties migraciją knygoje yra užsiminęs (p. 434–435).

M. Gelžinio nuomonę dėl to, jog lietuvininkai yra Mažosios Lietuvos senbuviai, o ne kokie vėlyvi atėjūnai, norėtume paremti dviem pastabėlėmis. Pirmiausia atidžiai įsižiūrėkime į žemėlapį, kuriame parodytos Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos tarmės. Jų konfigūracija kelia klausimą, kaip galėjo vykti lietuvių migracija į Mažąją Lietuvą, jei Nemuno dešiniajame krante, tarp Smalininkų ir linijos į pietus nuo Katyčių apsigyveno ne artimieji kaimynai žemaičiai, bet vakarų aukštaičiai? Išeitų taip: vakarų aukštaičiai turėjo pirma kolonizuoti Sūduvą (jos kolonizacija baigėsi XVIII a. viduryje, o Mažosios Lietuvos – turima galvoje lietuvių apgyvendinimas – bene XVII a viduryje), paskui iš jos ėmė plisti į vakarus, o kolonizacijai pasibaigus Nemuno kairiajame krante, jau pasukta į dešinį krantą šiaurėje. Tuo tarpu žemaičiai, gyvenantys dabartiniame plote tarp Pašaltuonio ir Vainuto, į pietuose esančias laisvas žemes kojos nekėlė – geraširdiškai paliko jas aukštaičiams vakariečiams. Ar taip galėjo būti?


Antras dalykas, kuris sunkiai derinamas su migracijos teorija, yra Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos tarmės susiskaidymas į šnektas. Paprastai šnektos rodo ilgo sėslaus gyvenimo faktą. Migracija šnektų nesukuria. Šiuo kartu neketinama klausimą tvirtai spręsti, bet jį reikėtų taip pat turėti galvoje kalbant apie Mažosios Lietuvos lietuvininkų statusą.

Vokiečių nacionalistų po Pirmojo pasaulinio karo prieš Lietuvą ir sąmoningus mažlietuvius nukreiptos idėjinės atakos smaigalyje atsidūrusi Momzenų teorija buvo palyginti veiksminga, nors jai trūko tvirto pamato. Ji vienpusiška ir primityvi, bet kaip tik šios ypatybės lėmė jai sėkmę. Primityvumas padėjo nemažam sluoksniui Klaipėdos krašto lietuvininkų ją „suvirškinti“ ir pateisinti „teoriškai“ savo priešiškumą ar net neapykantą lietuviškumui ir didlietuviams. Deja, lietuvių mokslininkai tada nepajėgė veiksmingai atremti tos teorijos, o vienas kitas net pasidavė jos įtakai.

 



Nuotraukoje: Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, istorikas Martynas Gelžinis. Nuotrauka iš M. Gelžinio knygos „Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva“.