„Grynasis“ istorijos mokslas talkininkauja vokietininkams (2)

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Pabaiga, pradžia Nr. 5

Nesileidžiant į išsamų M. Gelžinio teiginių išdėstymą vis dėlto gal praverstų atkreipti skaitytojo akis į kelis ypatingesnius atvejus. Kryžiuočiai ir jų XX a. palikuonys tuo pretekstu, jog esą lietuviai apsigyvenę vėliau, teigdavo turį didesnes teises į nadruvių ir skalvių (tariamų prūsų) žemes nei lietuviai atėjūnai. M. Gelžinis į šią kazuistinę prielaidą atsako taip: „Lietuvių akimis žiūrint vis tiek, ar XIII a. būtų gyvenę kuršiai ar žemaičiai. Abi baltų gentys turėjo bendrą religiją, pasaulėjautą, buvo labai artimai giminingi, gyveno vieni šalia kitų ir nebuvo skiriami nei sienų, nei skirtingų interesų.“ (p. 42–43). Ta pati nuostata visai tinka ir skalviams, ir nadruviams, pagaliau net tikroms prūsų gentims. Tą bendrumą yra suvokęs ir Vytautas, pareikšdamas kryžiuočių ordino maršalui per ginčą dėl vakarinės Lietuvos priklausomybės, jog Prūsija (prūsai) taip pat esanti jo žemė. Ir kartu jį paklausė: o kur ordino tėvų palikimas? Tad jeigu priimtume nuomonę, jog lietuviai Nadruvoje, Skalvoje ir Klaipėdos apylinkėse – atvykėliai, tai jei atsikėlė į savo kraujo ir kalbos giminaičių sritis. Tuo tarpu kryžiuočiai, kaip rašė Vytautas rašte imperatoriui Zigmantui, yra atėjūnai iš svetimų Vokietijos kraštų, užgrobę Prūsus. Taigi vokietininkai, kalbėdami apie Vokietijos teises į Mažąją Lietuvą, rėmėsi romėnų teisės dėsniu – jus primae occupationis (pirmojo užgrobimo teisė).

Į besikuriančių viduriniais amžiais valstybių sudėtį dažnai įeidavo gerokai nutolusios giminiškos gentys: ilgainiui jos susiliedavo į vieną tautą. Lietuvos valstybei istorija neleido konsoliduoti kelių baltų genčių. Tačiau tokios konsolidacijos užuomazgų būta. Šiam teiginiui paremti randame pavyzdžių ir M. Gelžinio knygoje. Pavyzdžiui, joje minima Lietuvos karaliaus Mindaugo Skalvos ir Nadruvos sričių donacija kalavijuočių (ne kryžiuočių!) ordinui. Dėl šios donacijos istorikas abejoja: galinti būti klastotė. Svarstant Lietuvos valstybės ribas mums vis tiek, ar ji tikra, ar klastotė: abiem atvejais šis dokumentas patvirtina, kad Mindaugas valdė šias sritis, taigi jos įėjo į Lietuvos valstybės sudėtį (p. 170).

M. Gelžinis nepraleidžia Nadruvos ir Skalvos priklausymo Mindaugui sąsajos su jau cituotu Vytauto pareiškimu ordino maršalui Michaeliui Kiuchmeisteriui fon Šternbergui: „Prūsai taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš reikalausiu jų iki Osos, nes jie yra mano tėvų palikimas“ (p. 170). Remiamasi knygoje taip pat Prūsų žemės kronikos liudijimu, kad 1260 m. apkrikštyti prūsai su savo karaliumi Mindaugu dėl kryžiuočių padarytų neteisybių perėję pas lietuvius ir prisijungę prie jų. Taigi kronika įvardijo Mindaugą prūsų karaliumi, tada jo valdžia siekusi toli už Sūduvos ir Nadruvos. Apie Mindaugo siuzerenines teises į Skalvą, Nadruvą ir dalį Sūduvos XIII a. ketvirtame dešimtmetyje taip pat kalba Edvardas Gudavičius knygoje Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje (1989, p. 78–79). Taigi kryžiuočiai, užgrobę Nadruvą ir Skalvą, užgrobė Lietuvos dalį, o ne kažkokią neapibrėžtą tariamai prūsų gyvenamą teritoriją.

Knygoje gražiai paaiškinama, kaip skalviams ir nadruviams buvo primestas apibendrinamasis prūsų vardas. Skyrelyje 4. Skalvos, Nadruvos ir Sūduvos etninė sudėtis sakoma: „Plėsdamas savo valdas į šiaurę ir rytus, jis (ordinas) plėtė ir Prūsijos sąvokos apimtį“ (p. 186). Taip yra buvę ir kitoms tautoms: jų vardas, iš pradžių reiškęs nedidelės genties pavadinimą, vėliau, kai toji gentis ėmė dominuoti ir tapo valstybės vyriausiąja kūrėja, tas pavadinimas apibendrino visą genčių junginį. Etnoso pavadinimas ne visada sutampa su kalba.

Ypač vertingu M. Gelžinio kontrargumentu reikia laikyti išvadą, kad nebuvo įmanomas masiškas lietuvių plūdimas į šiapus ir kitapus Nemuno nutįsusias sritis. Tokiai masinei emigracijai nebūta nei ekonominių, nei politinių, nei kitokių priežasčių. Išanalizavęs 1398–1409 m., kada Prūsiją ir Žemaitiją valdė kryžiuočiai, vykusią migraciją (valstybinės sienos tarp jų nebuvo), klaipėdiškis istorikas daro tokią išvadą: „Jeigu per 10 metų atvyko 155 lietuviai (žemaičiai ir aukštaičiai) pabėgėliai į Prūsus, tuomet, jeigu sakysime, kad lietuvių imigracija į Prūsus būtų trukusi 300 metų (nuo 1350 iki 1650), tai per trisdešimt dešimtmečių galėjo atbėgti 30x155=4650 imigrantų. Su tokiu žmonių būriu, nors jį ir kažin kaip praretintai būtų apgyvendinę, būtų buvę galima gal šiaip taip Ragainės apskritį, bet ne visą Mažąją Lietuvą apgyvendinti! Atsiminkim P. Kargės teigimą, kad apie 1540 m. vienoje Klaipėdos apskrityje gyvenę apie 8000 žmonių“ (p. 427).