Laiko ženklai Alpių krašte ir kultūros istorijoje (4)

Pradžia Nr. 8, 12 ir 16

Šveicarijos lietuvių knygos klubo dešimtmečiui ir XXVII knygos mėgėjų draugijos 80-mečiui skirtą pažintinę kelionę „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ surengė Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene. Kelionės metu vyko ir konferencija „Laiko ženklai kultūros istorijoje“, atskira konferencijos sesija buvo skirta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, tuo pačiu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų mirties metinių paminėjimui.

Remdamiesi kultūros istoriko Albino Vaičiūno kelionėje užduota tema tęsiame pradėtąjį pasakojimą apie filosofą, tautos kalbos ir psichologijos tyrinėtoją, publicistą ir visuomenininką Ramūną Bytautą (1886–1915), kurio 125-ąsias gimimo metines šiemet minime.

Gera pradžia – ne visuomet pusė darbo

Ką pripažintas eksperimentinės psichologijos ir etnopsichologijos pradininkas Vilhelmas Vuntas sako apie tautų psichologiją? Tai mokslas apie tautos dvasią, kuri reiškiasi per kalbą, mintis, papročius, dorovines normas. Visą šią įvairovę V. Vuntas siūlė studijuoti būtent savais tautų psichologijos metodais. Pasak Vunto, tautos dvasia yra tiek pat reali kaip ir individo dvasia. Tai štai šio psichologijos mokslo didžiūno pažiūras apie sielos substanciją savo diplominiame darbe nagrinėja ir kritiškai vertina vos savo 25-metį peršokęs tautiečių jau ne Romanu, bet Ramūnu vadinamas Bytautas. Jo diplominis darbas Maskvos universitete įvertinamas pirmo laipsnio diplomu ir aukso medaliu. Visa tai rodo, kad universiteto absolvento laukė neabejotinai sėkminga mokslininko ateitis. Lietuvis paliekamas Maskvos universiteto filosofijos katedroje, kartu jis dėsto vienoje iš Maskvos gimnazijų logiką, psichologiją, lotynų ir rusų kalbas.

R. Bytautas užmezgė ryšius su daktaro Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvių mokslo draugija, tapo jos nariu, draugijos suvažiavime 1912 m. padarė pranešimą „Tauta ir tautiška sąmonė“. Vėliau tas pranešimas rado vietą „Aušrinėje“. Apskritai tautiškumą jis siejo su dvasiniu žmonių tobulėjimu, dorovės pasireiškimu, visuomeniškumu. Iš to išplaukia ir daugybė kitų svarbių dalykų: mokslas, ekonominis tautos gyvenimas ir meninė raiška tampa ne išskiriančios, bet vienijančios vertybės, būtinos normaliam kiekvienos tautos gyvavimui, nes sudaro bendrą kultūros vienį.

Pradžia puiki, diplominis darbas įvertintas aukso medaliu, mokslinio darbo perspektyvos tiesiog pavydėtinos, atrodytų, ko dar bereikia, tik dirbk. Bet juoda neganda paukščio pavidalu jau sklandė virš užsimiršusio kūdikio, nerūpestingai žaidžiančio su pienės pūku. M. K. Čiurlionis savo 1907 m. sukurtame triptike „Pasaka“ tarsi būtų išpranašavęs Ramūno Bytauto, Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės, taip pat argi ne savo paties likimą? Viskas taip trapu ir laikina šioje žemėje, o ypač mūsų tautos geriausiems, taip viltingai pradedantiems ir taip dažnai nespėjantiems savo didžiųjų darbų pabaigti.

M. K. Čiurlionį jie suvokė kaip lietuviškos dvasios reiškėją

M. K. Čiurlionis S. Šilingo, R. Bytauto ir kitų moderniai mąstančių lietuvių studentų ir jaunų inteligentų aplinkoje užėmė ypatingą vietą, laikytas „intuityviu lietuviškos dvasios reiškėju“, naujų neapčiuopiamų pasaulių pranašu. M. K. Čiurlioniui mirus, jam atminti buvo skirtas 1911 m. gegužės 19 (birželio 1) dienos „Aušrinės“ Nr. 3 (10). Tai, ką mūsų tautos genijus bandė įprasminti muzikoje ir mene, R. Bytautas tam tikra prasme siekė įgyvendinti filosofijos ir tautos psichologijos tyrinėjimų bare, o S. Šilingas savo nepaprasto intensyvumo visuomeninėje, vėliau ir politinėje veikloje. Gal ir drąsokas teiginys, reikalaujantis įrodymų, bet prisiminkime idėjas, kuriomis gyveno į XX amžių įkopusi jaunoji lietuvių karta. Tai buvo tautą vienijančios, bendraminčių paieškų idėjos.

Vargu ar kam kelia didesnes abejones teiginys, kad M. K. Čiurlionio paveikslai persmelkti filosofiniu turiniu, kuris mene įgyja kitokias formas negu filosofiniai traktatai. 1909 m. M. K. Čiurlionis sukuria kosmogoniškąjį filosofinį paveikslą „Rex“, kurį kaip išskirtinį pats pažymėjo pirmuoju numeriu Trečiosios lietuvių dailės parodos kataloge. Paveikslas ir šiandien kelia daugiau klausimų negu teikia atsakymų. „Visuotinė būties Dvasia, valdanti pačiu savo buvimu..“ – taip apie šį paveikslą pasakyta Vytauto Landsbergio knygoje „Visas Čiurlionis“ (407 p.). Arba paveikslas „Mintis“, per kurį išreikšta kuriančiosios dvasios galia, pažįstanti Absoliutą ir pačią save. Kuri užduotis sunkesnė? Įdomu, ką atsakytų Bytautas. „Karalių pasaka“ (1909) – tai naujos, mažos (ne tos, kuri nuo jūros iki jūros) Lietuvos radimasis, stebuklas, kad tamsoje suspindo. Ar išgyvens? Nusukime nuo vėjo, kvėpuokime atsargiai, apgobkim šiluma ir meile... Girios karalių rankos tesušildo. Bet tai ilgai tęstis negali, jaunajai kartai Lietuvos likimą teks pačiai spręsti. „Tiesa“ (1905), „Bičiulystė“ (1907 ?), ištisi paveikslų ciklai – tiek filosofinės gelmės ir jaunos, kartu su XX amžiumi į modernumą žengiančios, tautos užsiangažavimas per menus, mokslą, tikėjimą siekti jai deramos vietos po saule – pasaulyje.

Ar buvo persikirtę M. K. Čiurlionio ir R. Bytauto keliai? Labai tikėtina, juk jo geriausias draugas ir bendramintis S. Šilingas 1907 m. rugsėjo 15 d. kartu su A. Žmuidzinavičiumi ir M. K. Čiurlioniu dalyvavo

steigiant Lietuvių dailės draugiją. Šios draugijos, kaip ir Lietuvių mokslo drau-gijos nariu, nuo 1907 m.

buvo ir Bytautas. Yra žinoma, kad 1908 m. Bytautas lankėsi Antroje lietuvių dailininkų parodoje Vilniuje, parašė recenziją „Aplink dailės parodą“, išskyrė būtent originalius Čiurlionio darbus („Draugija“, 1908, t. V, 23–26 p.). Sunku įsivaizduoti, kad nebūtų pažįstamas su Čiurlioniu.

Geriausiems bičiuliams nekėlė abejonių M. K. Čiurlionio paveikslų vertė jau ir 1911-aisiais, iškart po didžio kūrėjo mirties, jie siekė, kad Lietuvių dailės draugija dėl paveikslų išpirkimo sąlygų tartųsi su dailininko žmona Sofija Kymantaite-Čiurlioniene. Teisingai bijota, kad būdami privačiose rankose tie paveikslai gali būti išblaškyti ir amžiams prarasti. 1913 m. sausio 13 d. prie Lietuvių dailės draugijos buvo įkurta Čiurlionio kuopa, užsibrėžusi svarbiausią siekį – kaupti dailininko kūrinius. Šį siekį skatino draugijos jau keleri metai propaguota Tautos namų – nacionalinio kultūros ir meno centro Vilniuje steigimo idėja. Tais pačiais 1913 m. Čiurlionio kuopos sumanytojai S. Šilingas ir A. Žmuidzinavičius įsteigė M. K. Čiurlionio paveikslų pirkimo fondą. Tam tikslui lėšos turėjo būti kaupiamos iš fondo narių ir šelpėjų mokesčių bei surinktų aukų. Visi žemaičių bajorų Bytautų šeimos nariai buvo ne tik Čiurlionio kuopos nariai, bet ir nuo pat kuopos veikimo pradžios lėšomis rėmė sumanymą išpirkti paveikslus. Lietuvių dailės draugija sutarė su S. Kymantaite-Čiurlioniene už 25 tūkst. rublių nupirkti M. K. Čiurlionio darbus, nes tik taip galima buvo užtikrinti, kad paveikslai taptų neliečiama lietuvių tautos nuosavybe. Tie kūriniai turėjo būti saugomi ir eksponuojami ant Tauro kalno pastatytuose Tautos namuose. Idėjos nespėta įgyvendinti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, surinktos Tautos namų statybai lėšos nuvertėjo, o M. K. Čiurlionio paveikslai buvo išvežti į Maskvą, buvo laikomi ne visad deramose sąlygose. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininko pareigas ėjusio S. Šilingo pastangomis 1920 m. M. K. Čiurlionio paveikslus pavyko sugrąžinti į Lietuvą.

Skrenda neganda juoda

Ramūno Bytauto juodoji neganda prasidėjo studijų metais, 1910-aisiais, susirgus pleuritu, nuo kurio jis taip ir neišsigydė. Liga peraugo į kaulų džiovą, kuri buvo diagnozuota 1913 m.
vasarą, kai R. Bytautas gydėsi Druskininkuose. Rudenį dar grįžo į Maskvą, bet sveikata vis blogėjo. 1914 m. pradžioje išvyko gydytis į Italiją, Nervio kurortą. Paskui laukė kelias į Šveicariją, Leizino (Leysin) sanatoriją, iš kurios jau negrįžo. Mirė 1915 m. birželio 22 dieną, Leizine, Vo kantone, ir palaidotas.

R. Bytautas gimė 22 dieną ir mirė tą pačią, tik mėnesiai skiriasi. 22 dieną į pasaulį atėjo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tik jis gimė 10 metų ir vienuolika mėnesių anksčiau už Ramūną Bytautą – 1975 m. rugsėjo 22-ąją. Numerologijos mėgėjai turėtų sukrusti, tokių sutapimų neprasnausti. Didelio talento kūrybinė asmenybė R. Bytautas gyveno 28 metus ir 10 mėnesių, buvo ne vien modernių laikų filosofas ir tautos psichologijos tyrėjas, bet ir aktyvus visuomenininkas.

28-eri ir dešimt mėnesių – tiek Praamžius atseikėjo Ramūnui Bytautui, laiko pakaktų asmenybei nebent sparnus išskleisti. R. Bytautas spėjo daugiau – kaip moderniosios filosofijos atstovas įėjo į Lietuvos filosofijos istoriją, kartu su Petru Leonu laikytinas net jos pradininku. Spėjo nusipelnyti lietuvių kalbos filosofijai, o kalba jam buvo ir tautos tapatumo esminė dalis. Jo intelektinė drąsa stebina, rodo turėjus ne tik tvirtus pasirengimo pagrindus, bet puikias perspektyvas, būsimųjų darbų užuomazgas. Poezijoje ar matematikoje, kur daug lemia jaunatviškas protas ir vaizduotės galia, jam skirto laiko gal ir būtų pakakę pasiekti akinančiai spindinčių sėkmės viršūnių ir plataus pripažinimo. Norvegui Nilsui Henrikui Abeliui (1802–1829) užteko 26-rių
jam atseikėtų gyvenimo metų, kad taptų nemirtingu matematikos istorijoje. Deja, filosofijoje išmintis dera su gyvenimiškąja patirtimi, ir R. Bytautui paprasčiausiai pristigo laiko. Per jam duotus gyvenimo metus jis spėjo daug sukaupti, akumuliuoti, tik ne viską, ką pajėgus buvo, spėjo atiduoti. Galimas dalykas, Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje išliks kaip aušros pažadas, puikias viltis teikęs, nors ir nespėjęs savęs realizuoti Lietuvos talentas. Nežiūrint reikšmingų darbų, įspūdingos visuomeninės veiklos, priskirtinas prie anksti prarastųjų. Išėjo taip ir neatskleidęs visų savo stebėtinų gabumų ir potencijų.

Rugpjūčio 22 d. sukako 125 metai, kai gimė Ramūnas Bytautas, bet sukaktis praėjo nepastebimai, tarsi Lietuvoje ši asmenybė būtų gerokai primiršta. Retsykiais prisimenama filosofų, kalbininkų, bet to per maža, kad iš šaltokų akademinių aukštumų pavyktų sujaudinti tautiečių širdis. S. Šilingo ir R. Bytauto propaguotojo darbą nuoširdžiai dirba kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, kurio pasakojimų kelionės į Šveicariją metu paskatinti ir nutarėme šios temos imtis. Kokią vietą Lietuvos filosofijos istorijoje užima R. Bytautas? Vargu ar būtų teisinga jį vadinti pirmuoju lietuvių filosofu, kaip kartais parašoma populiarioje spaudoje. Nebent su tam tikra išlyga. Profesionaliu – taip. Mes jį pristatome kaip XX a. pirmos pusės modernios filosofijos atstovą, vieną iš filosofinės kultūros teorijos pradininkų Lietuvoje, kalbos ir tautos filosofą, švietėją, pedagogą.

Kada tauta netenka savasties

Tautai maža būti, dar reikia, kad ji save pajaustų kaip skirtingą, savaimingą, pagal tam tikrus požymius išsiskiriančią iš kitų tautų. Visa tai nėra taip paprasta ir trivialu, nes amžių bėgyje keitėsi pati tautos samprata, taip pat kito ir požymiai, pagal kuriuos tauta save išskirdavo. Buvo metas, kai tarp sąvokų „tauta“ ir „pilietis“ nebuvo daroma skirtumo, priklausomybė tautai buvo suvokiama kaip priklausomybė luomui, suprantama, valdančiajam, o ne tautiškumui kalbos pagrindu. Kalba nebuvo joks rodiklis, veikiau net buvo ignoruojama, jeigu nebuvo išskirtinio luomo kalba. Į žemiausio sluoksnio atstovų lietuviškumą kalbos pagrindu nekreipta dėmesio tol, kol neiškilo tautinės valstybės idėja. Ji suformuota dar Renesanso epochoje (Mikalojus Daukša), kai tautos apibrėžime atsiranda tokie požymiai kaip bendra tautos gyvenamoji teritorija, bendri papročiai ir gimtoji kalba. Štai kada tautiškumas pradedamas sieti su kalba, bet ir tai tik kai kurių šviesiausių epochos protų galvose. Paukštelis išskrido iš narvelio ir sučirškėjo nauju ligi tol negirdėtu balsu. Gimtosios kalbos svarba tautai sureikšminama iki neregėtos egzistencinės aukštumos: kalba esanti pilietiškumo stiprintoja, santaikos, vienybės ir broliškos meilės pamatas. „Postilės“ prakalboje M. Daukšos ši mintis išsakyta įkvėptai ir labai vaizdingai, kaip ir dera Renesanso epochos mąstytojui: „Kalba yra bendras ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas“. Parašyta lenkiškai, bet kiek-vienas skaitytojas pirmiausia suvokia, kad kalbama apie gimtąją kalbą.

Įdomu pasekti, kaip tos mintys po trijų amžių atsišaukė Ramūno Bytauto darbuose. Jam kalba – tai tautos saviraiškos, kultūrinio bendravimo pamatas ir kartu tautos vienijimosi pagrindas. Štai kodėl taip svarbu bend-rinė kalba ir bendrinė raštija, taip pat ir kitos tautos kultūros formos – mitologija, poezija, menas. Visa tai sudaro tautos dvasinio bendravimo foną, erd-vę, kuri perduodama iš kartos į kartą kaip kultūros tradicija. R. Bytautui svarbios tokios vertybės kaip dvasingumas, dvasiškas veikimas, dvasiška asmenybė, tautos dvasia ir pan. Iš mūsų gyvenimo šiandien veik išnykstančios sąvokos, daug kam visai nesuvokiamos, nes dažniausiai intuityviai pajuntamos. Norint visa tai išskleisti racionalių žodžių seka, tos sąvokos gali atrodyti kaip nepakankamos, neaiškios, kiek-vieno savaip suprantamos, tad gal net spekuliatyvios. Šiandien šaipomasi iš pačios sąvokos dvasingumas. Tiesa, kartais ir ne visai be reikalo, nes kai pristinga minčių ir tiksliai parinktų žodžių, žiūrėk, paleidžiamas dūmų šleifas, kuriame reikia ar nereikia tomis sąvokomis piktnaudžiaujama. R. Bytautas čia nieko dėtas.

Kada tauta netenka savasties? Pasak R. Bytauto, kai perima kitos tautos kalbą ir kultūrą, ištirpsta kitoje tautoje. Nuo savęs galėtume pridurti ir daugiau: kai savos dainos užleidžia vietą svetimkalbėms dainoms – prasideda gyvenimas svetimais jausmais ir svetimomis mintimis, kaip kad vienoje iš Latvijos dainų švenčių Rygoje dainavo daugiatūkstantinis choras. Latvijos ir Lietuvos istorija primena: būtent aukštesnio, „pažangesnio“ socialinio sluoksnio ats-tovai pirmieji ir ėmė tolti nuo prigimtosios tautos kamieno, nes visą laiką siekė išsiskirti nuo prastuomenės ir žemesnio sluoksnio, bet ne tapatintis su juo. Išsiskirti – reiškė kalbėti svetima kalba, gyventi ne savo tautos, ne savųjų žmonių interesais, siekiais ir tikslais. Taip palaipsniui toje pačioje tautoje ėmė rastis tarsi dvi tautos, kurias skyrė socialinė padėtis, kultūriniai ir idėjiniai siekiai, skirtingai suvoktas pats tautos supratimas, taigi ir tautos saviraiškos formos. Dar labiau šie skirtumai aštrėjo XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, prasidėjus dramatiškai atskirčiai tarp pilietiškumo ir etniškai suvokto tautiškumo.

Gal ir ne visai šiais žodžiais R. Bytautas reiškė savo mintis, bet jis buvo savo kartos kalbos ir tautos filosofas, kartu ir psichologas, supratęs svarbiausia: per kalbą tauta susivokia, kas esanti ir kuo skiriasi nuo kitų tautų, o tauta savo vidines kūrybines galias realizuoja natūraliai ir neišvengiamai viena kryptimi – siekdama valstybingumo. Visa tolesnė modernios lietuvių tautos formavimosi ir tolesnės saviraiškos raida parodė R. Bytauto įžvalgų teisingumą, kurių triumfą politinėje erdvėje įprasmino Lietuvos valstybės susikūrimas 1918 metais. Tik gaila, kad pats R. Bytautas šiuo įvykiu pasidžiaugti jau nebespėjo.

Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kodėl R. Bytautas tiek dėmesio skyrė gimtajai lietuvių kalbai, kurią pats ne tik išmoko, bet ir dalyvavo Jono Jablonskio vadovaujamos terminologijos komisijos veikloje. R. Bytauto straipsniai, skirti lietuvių kalbos reikalams, buvo spausdinami katalikų žurnale „Draugija“ ir kitoje to meto lietuvių spaudoje. Svetimžodžių rašybai R. Bytautas siūlė taikyti lietuvių kalbos rašybą, fonetiką, galūnes. Įdomu, kad ir savo studijų draugą Maskvos universitete Stasį Šalkauskį paskatino domėtis lietuvių kalbos terminologijos klausimais. Kai Amerikos lietuviai sumanė leisti „Lietuviškąją enciklopediją“, į diskusiją atsiliepė ir R. Bytautas („Lietuvos Žinios“, 1912, Nr. 104, 105). Buvo užsimojęs naujai parašyti logikos ir psichologijos vadovėlius, nes dėstydamas gimnazijoje Maskvoje įsitikino, kad jie nebeatitinka modernių laikų mąstysenos.

Dar svarbu pasakyti, kad R. Bytautui lietuvių kalbos reikalai buvo neatsiejami nuo tautinės savimonės ir tautinės kultūros klausimų, sudarė neatplėšiamą vienį. Tenka tik stebėtis šio jauno mokslininko gabumais ir sugebėjimu užčiuopti dalyko esmę. 1907 m. Berlyno universitete kartu su neatskiriamu bičiuliu Stasiu Šilingu dar tik tobulino savo lietuvių kalbos žinias, o po metų, 1908-aisiais, žurnale „Draugija“ (Nr. 4) jau išspausdino didelį straipsnį „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“ ir jame nagrinėjo bendrinės kalbos formavimąsi. Tais pačiais metais „Draugijoje“ (Nr. 17) publikavo straipsnį „Lietuvių raštkalbės reikalai“.

Toliau tų publikacijų dar padaugėjo, nes R. Bytautui rūpėjo lietuviškosios terminijos, svetimžodžių ir apskritai lietuvių kalbos rašybos, fonetikos dalykai, neatsitiktinai jį vadiname kalbos filosofu ir tautiniu psichologu. Per straipsnius „Aušrinėje“ ir kituose leidiniuose jis rengė lietuvių moksleiviją ir jaunąją inteligentiją dideliems ateities darbams, formuodamas modernaus jaunimo pasaulėžiūrą ir iškeldamas tris svarbiausius jaunosios lietuvių inteligentijos veiklos principus – demokratizmą, tautiškumą ir individualizmą.

Ramūno Bytauto atminimo įprasminimas

Ne laiku išėjusio Ramūno Bytauto atminimas prasmingai pagerbtas 1915 m. liepos pabaigoje Vilniuje išėjusiame lietuvių literatūros almanache „Pirmasai baras“. Jo sudarytojas ir redaktorius Stasys Šilingas pasiūlė almanachą paskirti R. Bytauto atminimui.

Almanacho parengimo idėja kilo Maskvoje studijavusiems lietuviams 1911 metais, brandinta „Aušrinės“ sumanytojų ir leidėjų aplinkoje. Pirmu smuiku griežė S. Šilingas, o kur jis, ten ir R. Bytautas. Neišskiriami bičiuliai tuo metu suėjo ir į giminystės ryšį: 1911 m. rugpjūčio 24 d. S. Šilingas vedė Ramūno seserį Emiliją Bytautaitę (1889–1943). Gandras šiai porai atneš net devynias dukteris (duktė Audronė mirė eidama devintus metus). Almanacho kūrimo reikalai kuriam laikui buvo atidėti veikiausiai dėl finansinių sunkumų, be to, S. Šilingui reikėjo baigti rašyti ir apsiginti diplominį darbą universitete, prasidėjo ir kitos permainos. 1912 m. S. Šilingas baigė Maskvos universitetą ir apsigyveno Vilniuje Stanislovo Moniuškos name Nr. 35. Vilniaus inteligentijai tai buvo labai gerai pažįstamas namas, į kurį rinkdavosi lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, meno gerbėjai. Čia burdavosi Vilniaus lietuvių inteligentijos branduolys, susirinkdavo iki 40 dalyvių. Buvo skaitomos paskaitos, diskutuojama, aptariamos kultūros ir kitos aktualijos. Tai buvo palanki terpė toliau rutulioti taip pat ir literatūros almanacho leidybos idėją. Kadangi tai buvo jaunųjų sumanymas, tai buvo imtasi ir tam tikro ribojimo. Prioritetas teiktas kūrybiniam jaunimui, kuris domisi moderniomis idėjomis, siekia naujovių ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Tarp tų jaunųjų jau nebuvo Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės, kuris entuziastingai palaikė almanacho svarbiausią idėją – telkti kūrybinį jaunimą. Z. Gėlė jau buvo spėjęs parašyti almanachui ir eilėraštį „Draugui“, bet staigi jaunojo poeto mirtis paskatino jo bičiulius išspausdinti 1913 m. „Aušrinėje“, nelaukiant almanacho pasirodymo.

Tarsi lemties prakeiksmas būtų lydėjęs almanacho sumanytojus. Kol vyko diskusijos ir įveikiamos natūralios kiekvieno panašaus leidinio kūrimo kliūtys, spėta netekti trijų kylančios modernios Lietuvos kūrėjų: 1911 m. balandžio 10 d. į Amžinybę išėjo M. K. Čiurlionis, 1912 m. gruodžio 17-ąją – Z. Gaidamavičius-Gėlė ir 1915 m. birželio 22-ąją – R. Bytautas. Kiekvienam iš jų galėjo būti skirtas ar dedikuotas almanachas. Juk net ir pavadinimas – „Pirmasai baras“ – daugiaprasmis. Iš pradžių norėta almanachą pavadinti „Pašvaistė“. Lėmė, ko gero, Igno Šeiniaus pasiūlymas. Lietuvių liaudies dainoje „Bėkit, bareliai...“ jis įžvelgė ne šiaip rugiapjūtės darbų monotoniją, bet žmogaus susiliejimą su gamta ir visuotinybe, tą harmoniją, kurią pirmasis pastebėjo dar M. K. Čiurlionis, šios dainos melodiją pritaikęs variacijų ciklui fortepijonui.

Jei almanacho pavadinimas „Pirmasai baras“ ir epigrafui paimta strofa iš lietuvių liaudies dainos „Bėkit, bareliai...“ ir yra I. Šeiniaus nuopelnas, tai nereiškia, kad be S. Šilingo apsieita. I. Šeinius ir R. Bytautas nurodomi, kaip artimiausi redaktoriaus S. Šilingo padėjėjai. Ko gero, kiekvienas iš „Aušrinės“ kūrėjų įnešė savo indėlį ir į literatūrinio almanacho tapsmą, nes diskusijų nestigo ir kurio nors dalyvio mestas žodis, išsakyta mintis toliau buvo visų permąstoma, tobulinama ir gilinama. Šis almanachas – tai XX a. pradžios lietuviškai suvoktos ir perjaustos modernybės išraiška, kas ryšku ir iš jo meninio apipavidalinimo.

Almanacho meninį įvaizdį kūrė dailininkas Adomas Varnas, panaudojęs apibendrintus pabudusios tautos meninius įvaizdžius. Viršelio pirmame puslapyje ir priešantraštiniame lape piešinys, kuriame pradalgius tekančios saulės fone varo pjovėjai. Tai darbo dienai pabudusi Lietuva, darbu įtvirtinanti gyvenimo svarbiausias vertybes, kurios turi užtikrinti tautos ateitį. Viršelyje panaudota bent dešimt spalvų, o tam metui tai buvo gerokai neįprasta ir originalu.

230 puslapių almanachas pradedamas Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės eilėraščiais – taip poeto bičiuliai, jo darbų tęsėjai pagerbė vieną iš „Aušrinės“ ir almanacho sumanytojų. Kadangi almanachas buvo parengtas spaudai dar prieš R. Bytauto mirtį ir vėliau apsispręsta leidinį skirti jo atminimui, tad pradžioje buvo įdėta dvylika papildomų puslapių. Juose tilpo S. Šilingo parašytas R. Bytauto nekrologas, jo darbų bibliografija ir atsiminimai apie bičiulį, kuriuose apžvelgtas jo gyvenimo kelias ir padaryti darbai. Įdėti ir artimiausių almanachų bendradarbių Igno Šeiniaus ir Adomo Varno įspūdžiai iš bendravimo su R. Bytautu. I. Šeiniui R. Bytautas – didžių žygių ilgesio reiškėjas, o A. Varnui – didmintis, „kurio laukiama ateisiančio, bet niekuomet nematoma atėjusio“.

Priminsime almanacho smogiamąsias autorių pajėgas. Tai Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Kazys Binkis, Vytautas Bičiūnas, Adomas Lastas, Mykolas Biržiška, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kiti. Daug sakančios pavardės. Vien lietuviškos literatūros erdvėje neužsidaryta, paskelbta F. Nyčės, R. Tagorės, V. Briusovo, K. Balmonto, A. Bloko, A. Niemojevskio kūrybos vertimų. Recenzuodamas almanachą Balys Sruoga išskyrė Vinco Krėvės apysaką „Skerdžius“ ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės simbolinę pasaką „Jūra“. Įdomu, kad dienraštyje „Viltis“ net per tris numerius išspausdintoje Adomo Jakšto išplėstoje recenzijoje prie nevykusių almanacho „Pirmasai baras“ kūrinių paminėta būtent S. Čiurlionienės „Jūra“ ir ypač V. Bičiūno „Allegro“, prastoku kūriniu laikoma B. Sruogos studija „Po velėna pumpurėlis“, prastais pavadinta daugelis vertimų. Ypač erzino A. Jakštą almanacho kalba, vartojamos svetimybės, neva pervertinta K. Balmonto, A. Niemojevskio ir M. K. Čiurlionio kūryba. Žodžiu, jei ir reikia iš ko mokytis, tai A. Jakštas siūlo tik iš praeities literatūros genijų. Ne visi buvo tokie rūstūs teisėjai kaip A. Jakštas, kuris minėtą savo recenziją panaudojo ir atsikirsti savo kritikams, tarp kurių buvo nemažai almanacho „Pirmasai baras“ autorių. Ar ne prieš tokį perdėm klasicistinį požiūrį ir kilo jaunųjų nepasitenkinimas, kurio reiškėjai juk ir buvo almanacho sumanytojai?

Kodėl mums šiandien taip reikia Bytauto

Savo mokslinius straipsnius R. Bytautas rašė lietuvių kalba ir spausdino lietuviškuose leidiniuose. Jie nebuvo paprasti skaityti, bet turėjo Lietuvos jaunuomenę pratinti prie filosofiškesnio mąstymo, kritiškai vertinti visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo aktualijas. „Aušrinėje“ jo skelbti straipsniai, skirti tiek kalbos reikalams, tiek kalbos filosofijai, taip pat ir filosofiškam tautos, tautiškos sąmonės (šiandien gal pasakytume – savimonės) nagrinėjimui, buvo skirti skaitytojų savišvietai, būsimajai moderniai mąstančiai inteligentų kartai. Štai tos naujos kartos formavimui R. Bytautas, kaip ir truputį nuošalyje šiame rašinyje paliktas S. Šilingas, buvo labiausiai atsidėję, laikydami bene svarbiausiu savo šviečiamosios ir visuomeninės veiklos uždaviniu. Tautai reikėjo moderniai mąstančių, koja kojon su pasauliu žengiančių inteligentų, kuriuos per „Aušrinę“ ir kitus lietuviškus spaudinius jie ir ruošė.

Moderniai mąstančios inteligentijos reikia ir reikės visais laikais, nors pati modernybės sąvoka yra laiko įkaitė ir priversta keistis su gyvenimu. Gaila, bet mūsų laikais modernumas kartais suvokiamas visiškai kitaip, negu suvokė R. Bytautas, S. Šilingas ir jų bendraminčiai. Jiems tauta buvo esminga vertybė, o kalba sudarė tautos reiškimosi pagrindą. Tai – neišardomas vienis, tarsi rytiečių „in“ ir „jan“ – dvi pirminės priešingos ir tuo pačiu viena kitą traukiančios jėgos. Pripažindamas, kaip ir V. Vuntas, kad tautiškumas yra tautos individualizmo pasireiškimas tarptautiniuose santykiuose, bet ne nacionalinio uždarumo prasme, R. Bytautas tą individualizmą suvokė kaip tautos atsparą, vidinę jėgą. Tik tautos vidinių galių plėtojimas veda į dvasinių vertybių kūrimą ir dvasingumo didinimą. Per šias tautos vertybes turi būti suvokiamos ir kitų tautų vertybės, bet ne priešingai, kaip kad pragaištingą idėją bando prakišti globalaus pasaulio apologetai. Tai jau būtų mūsų išvada.

Mūsų dienų „modernumas“ kartais atrodo gerokai pakąstas globalizmo įšalo: tautos fenomenas jau nėra joks fenomenas, bet atgyvena, trukdis „globalaus mąstymo“ atstovams reikštis ir kitiems diegti. Vadinasi, ir tautinė kalba netenka išskirtinės vertės, tampa veikimo globalioje erdvėje trukdis. Sąmonės erozija tiek pažengusi, kad nesugebama susivokti savo pačių pragaištingo mąstymo labirinte, kai patys paklydimai suvokiami kaip siekiamybė. Štai kodėl mums ir šiuo metu reikia Ramūno Bytauto, tokio šviesaus mąstytojo, kuris sugebėjo veikti ir paveikti XX a. pradžios lietuvių inteligentų mąstymą. Modernioji lietuvių inteligentija mąstė Bytauto ir Šilingo nuostatomis, iš tų nuostatų ir išaugo. O pats Bytautas formavosi iš modernios idealistinės to meto rusų ir vokiečių filosofijos, kurią įsisavino ne kaip uolus ir nekritiškas mokinys, bet kūrybiškai ir kritiškai permąstęs, pritaikęs prie kintančio laiko ir nuolat besikeičiančio pasaulio reikalavimų.

Gediminas Zemlickas