Profesorė Ona Voverienė – pirmoji Tado Daugirdo premijos laureatė
Prof. Oną Voverienę gerai žino Lietuvos žmonės, nes dažnai skaito jos straipsnius, kuriuose analizuojami istoriniai įvykiai, patriotizmas, politinės aktualijos. Ji rašo straipsnių ciklus Lietuvos aide, Tautotyroje, Tautos mokykloje, Mokslo Lietuvoje (ten ji paskelbė daugiau nei 70 straipsnių), XXI amžiuje ir kituose leidiniuose. Profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė yra parašiusi 20 knygų, paskelbusi per 300 mokslinių straipsnių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Ji yra daugiau kaip 1 tūkst. švietėjiško pobūdžio straipsnių autorė. Prof. O. Voverienė – bibliometrijos pradininkė buvusioje Sovietų Sąjungoje, pagarsėjusi savo skelbiamais citavimo indeksais mokslinėje literatūroje. Profesorė – Lietuvos moterų lygos pirmininkė, Europos moters vardo dominantė, 1997 m. Pasaulio moteris, 2006 m. už publicistinę kūrybą apdovanota Vengrijos Respublikos valstybiniu apdovanojimu. Profesorė turi gerą iškalbą, sklandžiai dėsto mintis, todėl puikiai aprašo herojinę ir skaudžią tautos patirtį, komunizmo, nacizmo padarinius ir globalizmo pavojus. Ji atskleidžia iškilių asmenybių vaidmenį įkūnijant laisvės ir nepriklausomybės idealus. O. Voverienės straipsnių, visuomeninės veiklos diapazonas labai įvairus.
Verta pasakyti keletą žodžių apie profesorę kaip žmogų. Tuo tikslu teko perversti archyvus, ką pats esu apie ją rašęs Mokslo Lietuvoje. Kartą, švenčiant profesorės jubiliejų, ji pasakė, kad gyvenimas susiklostė laimingai, nors „charakteris ir ne cukrus“. Pažįstu profesorę 15 metų ir druskos randu tik jos straipsniuose, nors pačios gyvenime jos buvo labai daug: mokėsi ir studijavo vakariniu ir neakivaizdiniu būdu, eksternu baigė vidurinę mokyklą. Paprastai neakivaizdininkai nesiekia mokslo aukštumų. Onai to nepakako. Baigusi universitetą pradėjo studijuoti Mokslinės ir techninės informacijos institute Maskvoje (humanitarė!). Sunku patikėti, kad jos pirmosios publikacijos buvo apie cheminių preparatų naudojimą automobilizme ir buityje. 1975 m. Vilniaus universitete dėstė informatikos pagrindus, bet 1979 m. apgynusi pedagogikos mokslo kandidato disertaciją, pasuko visai nauju keliu, kuriuo žengia iki šiol. Vis dėl to nuo informatikos niekada nenusigręžė. Išleido mokymo leidinius: Informatikos teorija ir metodologija, Mokslinės techninės informacijos sistemos, Informatikos metodologija, monografiją Bibliometrija. Tada ją aplankė sėkmė: 1995 m. dalyvavo IV pasaulio moterų konferencijoje Pekine, daugelyje kitų tarptautinių moterų konferencijų, tapo tarptautinio biografijų centro Kembridže garbės nare, Amerikos biografų instituto moksline bendradarbe.
Juozas Elekšis
