Mokslas, etika ir politika Lietuvoje

Rimas Norvaiša
Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas

Pastaraisiais metais apie mokslo sistemos problemas diskutuojama tik viešais pareiškimais arba bendraminčių konferencijose. Išblėso maždaug prieš dešimtmetį vykusios viešos diskusijos tarp humanitarų ir gamtos mokslų atstovų dėl mokslo vertinimo. Po to, kai šios dvi grupės buvo išskirtos įstatymiškai, o sprendimų priėmimo galią gavusieji politikai įsitvirtino ŠMM, bent kiek svarbesni mokslo politikos klausimai viešai daugiau neaptarinėjami teigiant, kad viskas jau nuspręsta partijų susitarime dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų bei mokslo ir studijų sistemos reformos metmenyse. Tuo tarpu be jokių dvejonių vykdoma mokslo politika kelia rimtų abejonių dėl galimų neigiamų pasekmių mokslo sistemos Lietuvoje pagrindams.

Suomių kompanijos ,,Nokia‘‘ liūdna patirtis neatlaikius konkurencijos išbandymų rodo, kokia rizikinga yra mokslo politika, prioritetu laikanti aukštųjų technologijų kūrimą. Daugiau kaip pusė šalies Nacionalinės kompleksinės programos lėšų yra skiriama mokslams, susijusiems su technologijomis. Dar liūdnesnes pasekmes gali turėti Lietuvos mokslo orientacija į verslą siekiant užtikrinti spartesnę šalies pažangą (valstybės ilgalaikės raidos strategija), kai pačiam mokslui trūksta lėšų ir nėra žinoma, kokią įtaką šalies ekonomikai gali daryti dabartinis mokslo finansavimo lygis. Lietuvos statistikos departamentas teigia, kad 2010 m. šalyje MTEP darbams buvo skirta 755,6 mln. litų. Palyginti su 2009 m., išlaidos MTEP sumažėjo 9,4 mln. litų, arba 1,2 procento, ir sudarė 0,79 procento šalies BVP (2009 m. – 0,83 %). Europos mokslų akademijų federacija jau senai teigia, kad mokslas negali įtakoti šalies ekonomikos, jei mokslui skiriamos lėšos yra mažesnės nei 1 % BVP (ALLEA studija ,,Mažųjų šalių tyrimų strategija“, 2002, p. 7).

Ne mažiau svarbu yra tai, kad finansiniai svertai yra tiesiogiai naudojami gerinti mokslo statistinius rodiklius (mokslo publikacijų, citavimų skaičiai ir pan.) siekiant užimti aukštesnę vietą universitetų ir mokslo institucijų reitingų lentelėse. Tokiu būdu skatinamas mokslo imitavimas ir iškreipiama šių rodiklių prasmė. Matyt jau visiems akivaizdu, kad formalių kriterijų sureikšminimas vertinant mokslinių darbų ir institucijų darbo kokybę keičia įprastinę mokslinio darbo motyvaciją: poreikį pažinti ir suprasti, ignoruojant ekonominius, politinius ir kitokius išorinius mokslui interesus. Šiame rašinyje siekiama parodyti, kad dabartinės mokslo politikos prioritetai ir administracinė politikos forma prieštarauja ir rimčiausias grėsmes kelia mokslinės veiklos etikai – svarbiausiam mokslo kokybę įtakojančiam mechanizmui.

Pliuralizmas moksle ir mokslinės veiklos etika

Etikos reikšmė mokslui atsiskleidžia bandant suprasti mokslinės veik-los ypatybes. Mokslas yra istoriškai susiformavusi žmogaus veikla, dėl kurios žmonija išmoko įgyti ir kaupti naujas žinias. Iš kitų panašų tikslą turinčių veiklų mokslas išsiskiria specifiniais mechanizmais, padedančiais daryti sprendimus ir derinti skirtingus požiūrius neturint pilnos informacijos. Sociologija ir filosofija siūlo net kelias mokslą apibūdinančias savybes (racio-nalumas, metodas ir pan.), kuriomis bandoma nustatyti, kas yra bendro mokslui. Plačiau apie mokslo sampratą rašėme laikraštyje ,,Mokslo Lietuva‘‘ (2010 m. birželio 3 d. Nr. 11). Kalbant apie etikos reikšmę, verta prisiminti dar vieną mokslui būdingą aspektą – idėjų bei požiūrių pliuralizmą.

Minėtoji diskusija tarp humanitarų ir gamtos mokslų atstovų eilinį kartą parodė didžiulius skirtumus tarp šių mokslininkų grupių. Tai nebuvo jokia naujiena. Tačiau daugeliui gali pasirodyti netikėta, kad gilūs organizaciniai, pasaulėžiūriniai ir kultūriniai skirtumai egzistuoja tarp matematikų ir teorinės fizikos atstovų. Prieštaravimų šaknys glūdi šiose disciplinose tiriamų objektų prigimties skirtumuose. Matematikos tyrimų objektas – abstrakčios sąvokos ir problemos, kylančios nagrinėjant sąryšius tarp tokių sąvokų. Matematikos žinių patikimumą garantuoja korektiškas loginis samprotavimas. Tuo tarpu fizikos tyrimų objektas yra materialios gamtos savybės, o fizikos žinių patikimumą apsprendžia rezultatų atitikimas tikrovei. Toks atitikimas nereikalauja loginio ,,įrodymo“, o nustatomas atliekant eksperimentą. Fizikoje paprastai nedaroma skirtumo tarp to, ką matematikai vadina ,,teorema“ ir ,,hipoteze“. Dėl to kyla skirtumai tarp tyrimų organizavimo formų, rezultatų kokybės vertinimo kriterijų, rezultatų publikavimo tradicijų ir t. t. Šių skirtumų nepaisymas sukelia krizines situacijas, pastaruosius kelis dešimtmečius diskutuojamas pasaulio akademinėje literatūroje (pvz., A. Jaffe, F. Quinn. Bulletin of the American Mathematical Society, 1993, 29, p. 1–13).

Atidžiau ir plačiau pažvelgus į mokslinės veiklos formas, rasime daugybę skirtumų ne tik tarp stambių mokslo sričių, bet ir tarp smulkių mokslo šakų. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis etika tampa mokslą vienijančiu mechanizmu. Fizikas Lee Smolin teigia dar daugiau: mokslo sėkmę nulėmė tai, kad mokslo bend-ruomenė susidarė ir gyvavo laikantis bendrų etikos principų (Smolin, Lee. The trouble with physics, p. 301). Šio ra-šinio kontekste svarbūs yra du mokslinės veiklos etikos principai: (1) ginčijamas klausimas laikomas išspręstu, jei sutarimas pasiekiamas naudojant ra-cionalius argumentus ir viešai prieinamą informaciją; (2) jei tokio sutarimo gera valia pasiekti neįmanoma, tai turi būti skatinama ir sudaromos palankios sąlygos plėtoti skirtingus požiūrius į ginčijamą klausimą. Šie principai taikytini ne tik pačiame moksle, bet ir mokslo politikoje. Tai reiškia, kad politikai neturėtų jiems prieinamomis finansinėmis ir įstatyminėmis priemonėmis bandyti keisti tai, dėl ko nėra sutarimo tarp mokslininkų.

Mokslo politika ir etika

Etikos požiūriu nepagrįsto politinio kišimosi į mokslą pavyzdys yra praeitų metų lapkričio 25 d. verslininkų ir mokslininkų susitikimas Prezidentūroje, kurio metu mokslininkai buvo kritikuojami dėl to, kad vykdoma mažai reikšmingų taikomųjų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų, nevystomos aukštosios technologijos. „Aukštųjų technologijų sektorius yra mažas ir nedidėja. Lietuvos mokslo ir verslo politiką formuojančios institucijos privalo skatinti aukštųjų technologijų, inovacijų ir taikomųjų mokslinių tyrimų plėtrą. Tai atnaujintų mokslinių tyrimų sistemą, skatintų verslo konkurencingumą, tinkamai paruoštų specialistus ir padėtų išvengti „protų nutekėjimo“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė (cituojama pagal Prezidentės spaudos tarnybos pranešimą). Atitinkamos šio susitikimo išvados buvo nusiųstos mokslo politiką Lietuvoje vykdančioms institucijoms.

Ne vien tik interesų grupės turėtų spręsti, kokie moksliniai tyrimai yra skatintini. Tokie klausimai sprendžiami sudarant visuomeninę sutartį (socialinį kontraktą) tarp mokslo ir visuomenės. Sutartis galėtų išreikšti bendrą sutarimą tarp mokslininkų ir politikų apie tai, kas yra mokslas, kaip jis turėtų būti reguliuojamas ir kokie politikos instrumentai galėtų realizuoti tokį sutarimą. Sutartis taip pat galėtų tapti dalyvaujančiosios demokratijos Lietuvoje plėtojimo forma. Tokios sutarties pavyzdys yra Vannevar Bush 1945 m. JAV paruoštas dokumentas „Science: The Endless Frontier“. Šio dokumento idėja yra ta, kad valdžia finansuoja fundamentinį mokslą akademinėse institucijose ir nesikiša į mokslo savivaldą už tai gaudama mokslo sukurtas technologijas ir žinias. Šis planas nebuvo tiksliai vykdomas, tačiau turėjo ir tebeturi milžinišką ideologinę įtaką mokslui JAV ir kitose šalyse.

Nesant sutarties tarp mokslo ir visuomenės Lietuvoje, aklai vykdoma Europos Sąjungos mokslo politika nukreipta į šios sąjungos tarptautinės ir ekonominės galios didinimą. Šios mimikrinės politikos pasekmė yra iš OECD organizacijos nekritiškai perimti ne tik mokslo statistikai vertinti naudojami terminai ir sąvokos, bet ir mokslinės veiklos apibūdinimas. Šios organizacijos veikalas ,,Frascati vadovas“ tapo pagrindiniu Lietuvos mokslo žinynu. Šio žinyno sąvokų absoliutinimas kuria naują situacijos prasmę ir iš to išplaukiančios politikos argumentaciją.

Kita problema yra tai, kad apie mokslą kompetentingai svarstyti nepakanka savo srities profesinių žinių. Ar daug mes, mokslininkai, suprantame apie jau minėtos fizikų ir matematikų bendruomenių krizinės situacijos ištakas? Tam reikalinga rimta švietėjiška veikla pačių mokslininkų tarpe. Ši veikla yra leisgyvė arba beišnykstanti. Pavyzdžiui, per pastaruosius 20 metų išleistos tik dvi matematiką populiarinančios knygelės. Tuo tarpu sovietiniais laikais šia tema turėjome apie keturias dešimtis skirtingų pavadinimų šios srities knygų. Mokslo populiarinimas pas mus įgijo ,,iliustruotojo mokslo“ formas; analitinius ir diskusinius darbus apie mokslą atstoja laisvalaikio skaitiniai apie šiuolaikinio mokslo naujoves. Lietuvos mokslininkai galėtų ir norėtų užsiimti su mokslu tiesiogiai nesusijusia veikla, tokia kaip mokslo populiarinimas ar mokslo organizavimas. Tačiau mokslininkų iniciatyva yra žlugdoma siauru požiūriu į mokslą ir mokslinę veiklą.

Dar blogiau yra tai, kad Lietuvoje nėra mechanizmo, kurio pagalba galima būtų ne tik sužinoti mokslininkų bendruomenės nuomonę, bet ir viešai svarstyti esminius mokslo politikos ir mokslinės veiklos etikos klausimus. Tokį mechanizmą galėtų padėti formuoti tokios nevyriausybinės organizacijos, kaip skirtingų mokslo sričių draugijos, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga ir Lietuvos mokslininkų sąjunga. Tuo labiau, kad ŠMM 2011–2013 metų strateginės veiklos plane yra 627 nuostata: ,,Realiai skatinsime mokslininkus ir studentus vienijančių draugijų bei asociacijų veiklą, jų įtraukimą į mokslo ir studijų politikos formavimą, suteiksime joms galių atsakingai spręsti savo srities savivaldos klausimus“. Priemonės šiai nuostatai įgyvendinti: ,,Finansuoti mokslininkus ir studentus vienijančių mokslo draugijų ir asociacijų veiklą“. Iš esmės ta pati nuostata yra įrašyta 11 numeriu Lietuvos parlamentinių politinių partijų susitarime dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų. Tačiau realybėje yra vykdoma mokslo administravimo politika remiant tik tas visuomenines organizacijas, kurios palaiko valdžios mokslo politiką.

Problema ta, kad mes, mokslininkai, toleruojame dabartinę mokslo administravimo sistemą Lietuvoje, kuri neskatina etikos principais grindžiamo mokslo daigų. Dėl tokios sistemos dauguma iš jaunosios mokslininkų kartos jau neįsivaizduoja, kad gali būti ir kitokie mokslinio darbo motyvai nei manija siekti kaip galima daugiau publikacijų žurnaluose, turinčiuose aukštą cituojamumo rodiklį.

Ką daryti?

Mūsų nuomone, atsakingas požiūris į mokslą verčia svarstyti šias galimybes:

Pereiti nuo mokslo administravimo prie mokslo savireguliacijos mechanizmo kūrimo. Tam galėtų pasitarnauti viešumo ir diskusijų svarbiausiais klausimais praktikos plėtra. Būtina kurti nepriklausomą nuo vyriausybės mokslo politikos ir mokslotyros instituciją.

Visose mokslo institucijose skatinti savo mokslo krypties ar šakos ypatybes atspindinčių mokslinės veiklos etikos principų formavimą ir juos populiarinančią sistemą.

Atsisakyti rinkos ir konkurencijos svertų suabsoliutinimo siekiant atkurti mokslininkų bendradarbiavimo ir tarpusavio pasitikėjimo santykius. Ten, kur įmanoma, atsisakyti viešųjų pirkimų praktikos dotuojant tokias apleistas sritis, kaip mokslo švietėjiška veikla.

Atgaivinti dar tarpukario laikais naudotą mokslo (at)kūrimo būdą: kviesti geriausius ir aktyviausius užsienio mokslininkus dirbti Lietuvoje tose srityse, kuriose esame akivaizdžiai atsilikę (pavyzdžiui, ekonomikos teorija). Finansiškai skatinti bet kurios šalies mokslininkus dalyvauti konkursuose užimant skyriaus arba katedros vedėjo pareigas Lietuvos mokslo institucijose.

Šių metų gruodžio 10 d., šeštadienį, 10 val. LMA Didžiojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3) Lietuvos mokslininkų sąjunga organizuoja konferenciją, kurioje bus svarstomi mokslinės veiklos etikos klausimai. Konferencijos dienotvarkė bus skelbiama LMS interneto svetainės http://lms.lt/ puslapyje „Skelbimai“ po gruodžio 1 d.