Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (3)
Mokslo Lietuvos redakcijoje diskutuojame apie Vilnijos reikalus, šio regiono integracijos sunkumus į Lietuvos valstybės gyvenimą. Diskusijoje dalyvavo didžiulę profesinės veiklos ir gyvenimiškąją patirtį sukaupę asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius.
Lietuviškos mokyklos – paradoksas?
Mokslo Lietuva. Mūsų diskusija įgijo pagreitį, įsivažiavo. Bet klausimų nemažėja. Ką gerbiamasis Algimantas Masaitis atsakytų į Gintauto Šapokos nuogąstavimus, kad kai kurios Vilnijos krašto lenkų iniciatyvos ne telkia vietinių lenkų ir lietuvių tautas, bet kartais jas priešina, net pjudo? Mintyje turiu statomus paminklus ir atminimo žymenis Armijos Krajovos kovotojams, kurie Vilnijos krašte nukreipdavo ginklą prieš taikius lietuvius. Tai ir paroda Šalčininkų kultūros centre Vilniaus arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui, kuris pasižymėjo lietuvių kunigų ir tikinčiųjų persekiojimu, neįsileido į Vilniaus vyskupijos bažnyčias pamaldų lietuvių kalba. Buvo teisingai Kazimiero Garšvos pasakyta: tokios parodos nesukeltų lietuvių pasipiktinimo, jeigu jos objektyviai įvertintų vienos ar kitos asmenybės veiklą Lietuvoje. Arkivyskupą R. Jalbžykovskį parodų rengėjai gali pristatyti, kaip tik nori, tai jų reikalas, tačiau argi Lietuvoje lietuviai neturi teisės priminti to paties arkivyskupo padarytų skriaudų lietuviškumui? Ar mes turime teisę į savo istorijos traktavimą, pagaliau ar turime teisę turėti savo poziciją ir nuomonę gimtojoje šalyje?
Algimantas Masaitis. Dėl Armijos Krajovos reikalų nelabai norėčiau kalbėti, nes tai politinis dalykas, mano galva, neužbaigtas, o tai, kas buvo mėginta spręsti, padaryta ne visai teisingai. Toks mano požiūris. Prie šios problemos dar reikės grįžti. Galimas dalykas, kad teks ieškoti kompromiso, bet akivaizdu, kad žudynių buvo per daug, lietuviai buvo žudomi kryptingai. Bet ir čia laikas savo daro: reikia ieškoti abipusio supratimo.
Dėl parodos arkivyskupui R. Jalbžykovskiui. Vilniaus arkivyskupu jis tapo po to, kai savo pirmtaką arkivyskupą Jurgį Matulaitį išstūmė į Marijampolės vienuolyną ir užėmė jo vietą. Bet Lietuvą užėmus vokiečiams R. Jalbžykovskis buvo išsiųstas į tą patį vienuolyną Marijampolėje, į kurį jis buvo ištrėmęs J. Matulaitį. Ten dienas leido kaip pensininkas. Tikriausiai turėjo laiko daug ką apmąstyti, ypač prieš mirtį.Gintautas Šapoka. Norėčiau priminti, kad R. Jalbžykovkis 1944 m. sovietams išstūmus vokiečius iš Lietuvos 8 mėnesiams grįžo į Vilnių ir toliau vadovavo arkivyskupijai. 1945 m. pasitraukė į Lenkiją, gyveno Balstogėje ir ten mirė 1955 metais. Neteko girdėti, kad būtų pakeitęs savo pažiūras lietuvių atžvilgiu, atgailavęs dėl jiems padarytų skriaudų.
A. Masaitis. R. Jalbžykovskis buvo ne vienintelis šio krašto lenkintojas, veikė visa lenkinimo sistema. Jeigu Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje nesiektų aštrinti tautinių santykių Vilnijos krašte, Šalčininkuose nerengtų R. Jalbžykovskiui skirtos parodos. Patiems šio krašto lenkų vadukams visiškai aišku, kad tokia paroda tik paaštrina padėtį. Pabrėžtinai norima parodyti: štai mes esame… Bet tą patį savo buvimą juk galima parodyti visai kitais būdais, neužgaunat lietuvių jausmų.G. Šapoka. Noriu grįžti prie Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėjos, kuri renkasi du kartus per metus ir sprendžia abiem šalims aktualius klausimus. Paskutinėje asamblėjoje Lenkijos Seimo narys Gintowtas Dziawaltowskis savo pranešime pasakė štai kokį sakinį: „Lietuvos paradoksas yra tas, kad Vilniaus krašte šalia lenkiškų mokyklų statomos ir lietuviškos mokyklos.“ Cituoju pagal Aušros 2006 m. Nr. 23.
O visi Lietuvos Seimo nariai tylėjo, vadinasi, juos tenkina tokios traktuotės. Visai galimas dalykas, kad tokie Seimo nariai kaip Valdemaras Tomaševskis ir atstovavo Lietuvos reikalams toje asamblėjoje.
Skaldymosi politikai naudojamos mokyklos
A. Masaitis. Pusę amžiaus dirbu pedagogo darbą ir noriu pažymėti, kad tas mokyklų skirstymas į lenkiškas ir lietuviškas Vilnijos krašte man nepatiko anais laikais, nepatinka ir dabartiniais. Atskirtis nėra geras dalykas, nes skirstydamiesi mes ilgam apsikasėme, įlindome į apkasus. Viena pilis lenkiška, kita lietuviška, ir taip stovime vieni prieš kitus.
Jeigu būtų neskubėta tas mokyklas atskirti, šiandien daugelį dalykų būtų lengviau spręsti.Kazimieras Garšva. O štai Rūdiškių ir Pagirių mokyklos. Kaip pakomentuotumėte jų veiklą?
A. Masaitis. Rūdiškėse buvo didelė trikalbė mokykla. Tačiau šiandien neliko nė vieno mokinuko rusakalbio. Mažėja ir lenkų. Lietuvių daugėja. Pagiriuose ta pati tendencija. Tik dviejose klasėse-komplektuose dar yra keli mokinukai, kurie mokosi rusų kalba. Lenkų padaugėjo, bet dabar padėtis stabilizavosi. O lietuvių moksleivių daugėja.
Dėl Marijampolio mokyklos, kur man teko 46 metus mokytojauti ir būti vidurinės mokyklos direktoriumi. Marijampolio vidurinė išaugo iš pradinės mokyklos. Sovietiniais laikais vietinės tarybinio ūkio partinės organizacijos iniciatyva buvo atidarytos rusų klasės, bet ilgainiui, tėvams pageidaujant, tos rusų klasės išnyko.
Per Atgimimą sukruto lenkų agitatoriai ir remdamiesi Lietuvos Konstitucija pareikalavo atidaryti lenkiškas klases. Atsirado vienas kitas tėvas, kuris savo vaikus norėjo mokyti lenkų kalba. Jie buvo visais būdais agituojami siekti lenkiškų klasių atidarymo. Tie agitatoriai – tai Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje aktyvistai. Jiems rūpėjo Marijampolyje būtinai atidaryti lenkų mokyklą ir kad ji būtų po vienu stogu su lietuviška. Aš įrodinėjau, kad Europos Sąjungos šalyse nėra dvikalbių ir trikalbių mokyklų, nes tai daryti netikslinga.
10 metų man pavyko nuo dvikalbės mokyklos Marijampolyje apsiginti, tačiau buvau smarkiai puolamas. Kai atėjo mano pensinis amžius, o įstatymai buvo tokie, kad mūsų darbą buvo galima koreguoti darbo sutartimis, tai mane bemat išstūmė į pensiją. O dabar po 6 mėn. trūkusio skandalo Marijampolyje atidaryta lenkiška mokykla tose pačiose patalpose.
