MOKSLASplius.lt

Rudens tiltas į Kuršių neriją

Artūras Savickas, „Itališkas vaizdelis  ant uošvės kalno“Maestro Romualdui Kuncai atminti skirtas tapybos pleneras „Nidos ekspresija 2011“

Tapytojas Romualdas Kunca buvo ir išliko mums kaip kuklus ir tikrai labai geras žmogus. Jis niekad neprieštaravo likimui, nieko nenorėjo daugiau, nei jam skirta. Niekada nelindo į pirmąsias gretas, nemušė kumščiu sau į krūtinę, kad jis būtent tas pirmos eilės tapytojas, kuriam tikrai reikėtų didesnio visuomenės ar valdininkų dėmesio, valstybinių ar net nacionalinių premijų. Romualdas niekada nieko neprašė, niekada niekuo nesiskundė. Net paskutiniojo savo jubiliejaus proga, jo 75-mečio metais, niekas iš kolegų per Lietuvos dailininkų sąjungos jubiliejaus pokylį (deja, irgi 75-ąjį) jo nepasveikino, nors kukliu popierėliu... Jo net neprisiminė. Iš šio šventinio vakaro jis išėjo anksti, labai liūdnas, tylus, blizgančiomis akimis... Padėkų tą vakarą būta daug, tik jas pasiskyrė sau tie, kurie jas ir skirstė. Rodos nieko čia baisaus, šiandien jau mūsų niekas nestebina... Net jei dangus su žeme pasikeičia vietomis, mums tai nekelia jokios nuostabos... Tačiau vieną šios vasaros dieną menininkų gildija iš nuostabos nuščiuvo, netekusi vieno savo kolegos – tyliai ir netikėtai, neatsisveikinusio ir išėjusio anapilin – tikrojo, tikrai didžiojo tapytojo Maestro Romualdo Kuncos. 

Kartą R. Kunca prisipažino, kad Nida buvo jo mylimoji. Čia buvo jo pirmoji darbovietė, čia buvo jo kūrybinio įkvėpimo žemė, čia jis sutiko ir savo moterį, savo meilę, savo žmoną. Nidos vaizdai, magiška jos aplinka, net pats jos vardas buvo pati mylimiausia R. Kuncos tema. Kerinčios Nidos fenomeną jam atskleidė jo tapybos mokytojas, arsininkas, pats tikriausias Lietuvos ekspresionistas profesorius A. Gudaitis. Jau 1958 metais per studentiškas praktikas jis tapė Nidoje senuosius žvejus. Nuo tada jis ją ir įsimylėjo, ieškojo galimybių kasmet sugrįžti ir tapyti Kuršių nerijos peizažus. ,,Nidos Ekspresijos“ tapybos pleneras 2004 metais švęsdamas savo dešimtmečio jubiliejų turėjo netikėtų atradimų. Plenero atradimas buvo pats Romualdas Kunca. Jaunieji tapytojai turėjo galimybę iš arti pamatyti, kaip Maestro dirba studijoje, gamtoje, paplūdimyje, marių pakrantėje ar šalia savo viešbučio. Tais metais R. Kunca gyveno legendinėje menininkams vietoje, garsiame Hermanno Blodės viešbutyje (šiandien ,,Nidos Smiltė“).

Dešimtmečiais Užupyje įrengta R. Kuncos studija buvo tikroji Nidos salelė. Visos sienos išdabintos kerinčiais Neringos vaizdais: marių ir jūros pakrantės su laiveliais, prieplaukos, jachtos ir žvejų nameliai. Tačiau lankytojų akys pasirinkdavo kitas drobes – vaizduojančias saulėje nugairintas grakščių mauduolių pozas. Plenero organizatorius Saulius Kruopis Juodkrantėje tapė senąsias vilas

Šių metų rudenį menininkų būrys Nidoje ir Juodkrantėje ieškojo ir tapė Maestro Romualdo Kuncos motyvus, pamėgtus vaizdus ir temas. Būrį Užupio dailininkų likimas apdovanojo itin reta galimybe – gyventi ir tapyti legendinėje vietoje, būtent istorinėje Nidos vietoje – Nidos menininkų mecenato Hermanno Blodės namuose. Garsioji „Villa Hellene“ šiandien jau pervadinta lietuviškai – poilsio namai ,,Nendrė“. Čia susiburdavome vakarais ir diskutuodavome, žiūrėdami vieni kitų katalogus. Išskirtinis dėmesys svečiams – Vokietijos, Latvijos ir Karaliaučiaus krašto menininkai pristatė savo kūrybą.Vienas vakaras Nidoje buvo skirtas ir prisiminimams apie R. Kuncą. Net pats tapybos pleneras ,,Nidos ekspresija“ šiais metais skirtas maestro R. Kuncos atminimui. Jo studija buvo Vilniuje, Užupyje. Tad 2011 m. Nidos menininkų stovykla nutiesė tiltą Nida-Užupis-Juodkrantė. Jau antrus metus dalis tapytojų, padirbėję Nidoje, persikelia į Juodkrantę ir dar savaitę tapo jau kiek kitokį Kuršių nerijos peizažą – mišką, vasarnamius ir senąsias vilas. Ši galimybė atsirado poilsio namų ,,Ąžuolynas“ iniciatyva, remiantis abipusiu bendradarbiavimu su menininkais.Sauliaus Kruopio ekspresionistinei tapybai būdinga  ekspresija, kontrastas, spalvingumas, deformacija,  nuotaikingumas

Šiuometinio plenero ,,atradimas“ – Užupio tapytoja Asta Jančiauskaitė. Keturios jos drobės patraukia žiūrovų dėmesį savo netradicine kompozicija, savitais siužetais ir labai laisva ekspresionistine maniera. Klaipėdietis A. Taurinskas parodoje eksponuoja 6 drobes. Viename darbe vaizduojamas retas motyvas –smėlio užpūstytos senos valtys. Tapytojas džiaugėsi, kad jam pavyko šį motyvą, užfiksuotą dar 1970 m. eskize, perkelti į paveikslą. Paveikslas byloja apie nenumaldomą gamtos ir laiko jėgą, pasiglemžiančią laikino žmogaus artefaktus – užpustytas senas valtis, kyšančias iš smėlio. Tapytojas A. Savickas abu savo panoraminius kūrinius nutapė būdamas ant Uošvės kalvos, greta T. Manno namelio. Šios rojų primenančios aplinkos ir kolegos Artūro įkvėptas, šiemet tapiau toje pačioje vietoje, kurią buvau atradęs dar 1996 m. Pavadinau ,,Vaizdas nuo T. Manno namelio arba žuvėdros skrydis“ (šis kūrinys dabar puošia T. Manno namelio interjerą). Jaunoji Karaliaučiaus menininkė Katia Čerevko tapė niūrią ir naktinę Nidą. Vokietė Cristel Gollner – priešingai, itin spalvingai – Nidos plenero kolekciją praturtino nuostabia drobe su pajūrio, mauduolių ir kurortininkų motyvais. Vokietė Helga Hopfe žavėjosi Neringos žvejų nameliais, nutapė juos net keliuose savo darbuose. Dalia Mažeikaitė – pati drausmingiausia plenero dalyvė. Aštuntą valandą ryto ji maudosi jūroje, po to skuba tapyti kopas, pušis ar marių krantus. Juodkrantėje jai gimė netikėtas originalių motyvų mistinis diptikas ,,Raganų kalno stovyklos“. Užupio grupės tapytojas Vytenis Bazaras savo drobėse vaizduoja Juodkrantės prieplauką, jos senuosius laivus. Aš Juodkrantėje tapiau senąsias medines, ištaigingąsias vilas, žvejų namelius ir įstabius poilsio namų ,,Ąžuolynas“ gėlynus. Visi šie tapybos kūriniai eksponuojami nuolatinėje poilsio namų kolekcijoje, o dalis – šiemet mūsų čia įrengtoje naujoje ekspozicijos erdvėje. 

Vieną šiltesnę popietę surengėme kūrybinę akciją pajūrio kopose – visi drauge tapėme apsinuoginusios jaunos merginos etiudus paplūdimio kopose. Skirtingos ir savitos gimė Vyganto Vėjo, Vytenio Bazaro, Sauliaus Kruopio, Katios Čerevko, Gintaro Pankevičiaus ir Artūro Savicko plenerinės improvizacijos, kurias vėliau iškabinome parodoje visas kartu, jas buvo galima lyginti. Klaipėdoje gimęs Danielius Rūsys sukūrė visiškai skirtingo pobūdžio siurrealistinės pakraipos drobes, kuriose apmąsto laukinės ir naminės gyvūnijos vaidmenį (arba jo nebuvimą) Neringoje. Saulė Urbanavičiūtė savo mokytojui R. Kuncai skyrė paveikslą ,,In memoriam“. Kitas jos nuotaikingas paveikslas ,,Marių erdvė“ įtaigiai perteikia Kuršmarių vandens platybių įspūdį. Delvis Udrys liko ištikimas ekspresionizmui – jis tapė kopose. Šiaulietis G. Beržinis pristatė savo videofilmą apie ,,Nidos plenerą 2010“. Plenero dailininkus nuolat kalbino ir jų kūrybos procesą nagrinėjo dailėtyrininkas V. Tumėnas.

Kaip ir kasmet vyraujanti plenero tema buvo ,,Nidos simboliai“. Jame dalyvavo Vilniaus Užupio menininkai: G. Bagdonas, A. Jančiauskaitė, V. Ba-zaras, D. Rūsys, S. Urbanavičiūtė, V. Vėjas, D. Mažeikytė, taip pat Juodkrantėje prisijungę kretingiškis A. Miežis ir menininkas iš Karaliaučiaus M. Popov. Latvių menininkai iš Jūrmalos I. Ozoliņš ir I. Liniņa-Ozoliņa kasdien daug fotografavo, kaupė medžiagos savo būsimiems meno kūriniams, kurie dėl išskirtinės technikos gali gimti tik jų namų studijoje.

Bus daugiau

 

Saulius Kruopis

 Nidos tapybos planero 2011 m. grupinė nuotrauka



Nuotraukose:

 

Artūras Savickas, „Itališkas vaizdelis ant uošvės kalno“

Plenero organizatorius Saulius Kruopis Juodkrantėje tapė senąsias vilas

Sauliaus Kruopio ekspresionistinei tapybai būdinga  ekspresija, kontrastas, spalvingumas, deformacija,  nuotaikingumas

Nidos tapybos planero 2011 m. grupinė nuotrauka

 

Sauliaus Kruopio nuotraukos