Universitetų ateitį kursime kartu

Rugsėjį naujuoju Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu išrinktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius profesorius Remigijus ŽALIŪNAS. Jis pakeitė prof. Romualdą Ginevičių, kuris nebuvo perrinktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriumi, tad nebėra ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos narys.

Su Remigijumi Žaliūnu kalbėjomės apie Lietuvos universitetų tinklo optimizavimą. Šiuo klausimu radikalią savo poziciją rugsėjo 30 d. paskelbė Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudaryta speciali darbo grupė dėl universitetų tinklo optimizavimo. Darbo grupė siūlo Vilniuje ir Kaune palikti po vieną „siektiną“ universitetą. Esą taip būtų išvengta fakultetų ir studijų programų dubliavimo, būtų sutelktas mokslo potencialas. Vilniuje optimizavimą siūloma pradėti iki 2012 m. pabaigos, prie Vilniaus universiteto prijungiant Vilniaus pedagoginį universitetą, o iki 2015 m. pabaigos sujungiant Vilniaus universitetą ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą.

Kaune reforma prasidėtų prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prijungiant Lietuvos kūno kultūros akademiją, o prie Vytauto Didžiojo universiteto – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą ir Vilniaus dailės akademijos filialą. Prie Kauno technologijos universiteto būtų prijungtas Aleksandro Stulginskio universitetas. Šis pirmasis reformos etapas, reformos siūlytojų nuomone, turėtų būti baigtas 2012 m. pabaigoje. Antrajame etape iki 2014 m. pabaigos būtų sujungti Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetai. Iki 2017 m. pabaigos būtų sujungti Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetai.

Mykolo Riomerio universitetui siūloma ieškoti privataus investuotojo ir tapti privačiu universitetu. Darbo grupė nesvarstė Klaipėdos ir Šiaulių universitetų likimo, o dėl menų aukštųjų mokyklų pateiktos kelios alternatyvos. Muzikos ir teatro akademiją ir Vilniaus dailės akademiją esą galima palikti veikti atskirai arba jungti į bendrą menų akademiją, galbūt vėliau prijungiant prie Vilniaus universiteto.

Taigi keturiolikos valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų bendruomenių laukia neramūs laikai, nes įsijautusių į savo vaidmenį aukštojo mokslo reformatorių polėkiui ribų nėra. Kur veda siūlomas universitetų tinklo optimizavimas – į nepamatuojamas mokslo aukštumas ar atgal į baudžiavos laikus – kalbamės su Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu prof. Remigijumi ŽALIŪNU. Mūsų pašnekovas yra habilituotas daktaras (biomedicinos mokslų), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Kardiologijos klinikos vadovas, Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas, Kauno krašto kardiologų draugijos pirmininkas, Lietuvos širdies asociacijos, Lietuvos gydytojų sąjungos, Europos kardiologų draugijos, Tarptautinės kardiologų draugijos ir federacijos, Amerikos kardiologų draugijos, Europos universitetų asociacijos, Lietuvos mokslų akademijos tik-rasis narys.

Žmogiškieji ištekliai sukaupti universitetuose

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau, ar reikia Lietuvos universitetų reformos, jų tinklo optimizavimo?

Remigijus Žaliūnas. Taip, jeigu atsakyčiau vienu žodžiu, kuriuo neabejoju. Universitetų pertvarka vyksta nuolat, tik gal iš šalies ji nepastebima. Vienuose universitetuose vyksta greičiau, brandžiau, kituose – lėčiau. Tuos pokyčius turėtų vertinti stebėtojai iš šalies, taip pat mokslo bendruomenės ir visuomenė. Pasaulyje tai jokia naujovė, ne viename Europos ir pasaulio renginių, kuriuose man yra tekę dalyvauti, buvo aiškiai pasakyta: Europai reikalingi stiprūs, bet kartu ir įvairūs universitetai.

ML. „... ir įvairūs“ – šie du žodeliai yra svarbi atspara labai greitiems ir toli gražu ne visada apgalvotiems pasiūlymams. Blogiausia, kai pačiose mokslo bendruomenėse neapsvarstyti siūlymai virsta sprendimais, kuriuos privalu vykdyti.

R. Žaliūnas. Visos politinės valdžios stengiasi riboti universitetų autonomiją ir akademines laisves. Tai – universalus dėsningumas visose pasaulio šalyse, ir tai reikia suprasti. Dialogas tarp universitetų bendruomenės ir valdžios struktūrų turi vykti. Dažniausiai pažangos pasiekiama, kai vyksta abipusis konstruktyvus dialogas ir sutariama bent dėl principinių dalykų. Politiniai sprendimai tam tikrais atvejais taip pat neišvengiami. Svarbiausia: Lietuva pati turi kurti savo aukštojo mokslo modelį ir negalvoti, kad iš užsienio atvyks ekspertai ir nutars, kokia turi būti mūsų aukštojo mokslo ateitis. Esu įsitikinęs, kad pats didžiausias mūsų turtas – tai žmogiškieji ištekliai, o jie sukaupti universitetuose. Tuos žmones, mūsų išminčius, reikia tiesiog pamatyti, identifikuoti ir jų įžvalgomis naudotis. Manau, kad visus atsakymus mes greitai turėsime.

Dvi mūsų stiprios aukštosios mokyklos vieną iš tų atsakymų pateikė savo pavyzdžiu – Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija susijungė į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Sprendimas nuleistas ne „iš viršaus“, bet priimtas dviejų aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės apsisprendimu – nutarta kartu eiti pažangos keliu. Tai jau pradeda duoti neabejotinų rezultatų, pastiprino abi aukštąsias mokyklas kaip vientisą universitetinį darinį.

Visa, kas vyksta Lietuvoje, vertinu kaip natūralų vyksmą. Iš šalies gali ir turi būti dirgiklis – tai irgi tiesa. Ar specialios darbo grupės universitetų tinklui optimizuoti siūlymai turės įtakos gyvenimui – tolesnių diskusijų reikalas. Kas gali paneigti, kad nereikia konsoliduoti žmogiškųjų išteklių? Kad svarbu racionaliai panaudoti finansus, gerinti aukštojo mokslo kokybę ir pasiekiamumą, kad reikia vengti studijų programų dubliavimosi – vargu ar kas tokioms mintims galėtų priešintis. Galima paminėti daugybę dalykų, kuriuos galima patobulinti valstybinėse aukštosiose mūsų mokyklose.

Vilniuje gal ne taip aiškiai išsikristalizavusios aukštųjų studijų kryptys, bet Kaune išsiskiria trys mokslų ir studijų kryptys: technologijos mokslai, sveikatos mokslai ir socialinis-humanitarinis mokslų blokas. Jei dar būtų ir menai, tai galėtų būti kuriamos trys stiprios aukštosios mokyklos, kurios būtų matomos ne tik Lietuvoje. Veiktų ir tam tikras dirgiklis – Vilniaus ir Kauno konkurencija. Technologijos mokslų ir socialinių-humanitarinių mokslų srityse studentų skaičius vis mažėja, o sveikatos mokslų studentų kreivė didėja. Šiais metais priėmėme daugiausia studentų per visą medicinos mokslų Lietuvoje gyvavimo istoriją. Ta kreivė nemažės, nes yra tam tikros studijų programos, kurios yra populiarios ir palaiko visą sistemą.

Nemesti kelio dėl takelio

ML. Kitas klausimas, kiek sveikatos mokslų absolventai darbuosis Lietuvos žmonėms, o ne skandinavų, vokiečių ar amerikiečių labui?

R. Žaliūnas. Esame ne izoliuota šalis, Europos Sąjungoje įteisintas laisvas žmonių judėjimas, todėl patirties įgijimas kitose šalyse yra būtinas. Galėčiau faktais įrodyti, kad sveikatos mokslų atstovai tikrai grįš, bent dauguma iš jų. Europa yra per daug biurokratiška, kad iš Lietuvos nuvykus į kitą šalį galėtum padaryti didelę karjerą. Taip, atlyginimą gali gauti gerokai didesnį. Tačiau ar ta aplinka, į kurią mūsų specialistas patenka, jį tikrai tenkins? Jeigu svarbiausia yra kopimas karjeros laiptais, tai man kyla daug abejonių dėl galimybių kitose ES šalyse. Tai ne JAV, kur veikiama pagal visai kitus principus. Į JAV suvažiuojama iš visų pasaulio šalių ir ten nėra svarbu, iš kur atvykai. Jei lietuvaitis norės padaryti karjerą Europoje, jis turės būti visa galva aukštesnis, kad būtų tik pastebėtas. O dar reikės įvertinimo ir t. t. Turime būti realistai ir suprasti, kad jei norime būti konkurenciški, turime telkti ir stiprinti savo pajėgas.

ML. Ar mūsų jaunimas taip toli žvelgia į priekį? Jaunuoliai galvoja apie artimiausius siekius – dirbti su gera įranga, gerai uždirbti, atsistoti ant kojų.

R. Žaliūnas. Manau, kad šis klausimas galėtų būti keliamas ne tik jaunimui, bet ir mūsų politikams. Dažniausiai norima gauti greitą efektą, tačiau aukštojo mokslo plėtros visai kiti tempai. Parengti projektą – tai viena, įgyvendinti – kas kita. Tikslui pasiekti yra daug kelių – tai taikoma ir jaunimui. Vienas dalykas, jeigu jis siekia geresnių darbo sąlygų ir gero darbo užmokesčio. Nemanau, kad lemia tik geras atlyginimas. Baigusieji universitetus dažnai skundžiasi darbo aplinka, kuri nėra adekvati universitete sukurtam įvaizdžiui. Ypač tai ryšku biomokslų srityje, neatitikimas tarp Vilniaus, Kauno ir tolimesnių rajonų yra labai didelis. Nenagrinėsime šios neatitikties priežasčių, bet esu tikras, kad jaunimo dalis, reikalinga Lietuvai – pasiliks.

Net panagrinėję dabartinę Lietuvos universitetų dėstytojų struktūrą, įsitikintume, kad ji visai kitokia negu buvo dar visai neseniai.

ML. Tvirtinama, kad greitai senstama.

R. Žaliūnas. Kas norima parodyti, tą įstengiama parodyti. Faktai rodo kitką. Ateina nauja karta, mes orientuojamės jau į vaikus, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Kai dabartiniai vaikai pakeis mus, jų poreikiai bus jau visai kiti – daug didesni. Mūsų jaunuolių paskatos studijuoti konkurencingose studijų programose yra akivaizdžios.

ML. Ar tie poreikiai atitinka tikrovę?

R. Žaliūnas. Atsakyčiau, kad taip. Gal bus ir nusivylimo, bet reikia siekti, kad jo būtų kuo mažiau. Tad būtina visą švietimo ir aukštojo mokslo sistemą vertinti labai plačiai. Kalbėdami apie universitetų tinklo optimizavimą, ar galime tikėtis idealaus modelio, jeigu nuošalyje paliekamos kolegijos? Juk aukštasis mokslas – tai vientisa sistema, o visiškai neaiškus kolegijų likimas. Apie kolegijų ateitį savo išvadų nepateikė ir speciali darbo grupė, parengusi siūlymus universitetų tinklui optimizuoti.

Kitas paradoksas. 1995 m. norvegų ekspertai, įvertinę Lietuvos aukštojo mokslo būklę, konstatavo – Lietuvoje per daug aukštųjų mokyklų. Šios norvegų išvados sukėlė panašų šoką kaip dabartiniai specialios darbo grupės skelbti siūlymai. Tačiau po norvegų ekspertų išvadų sulaukėme visai priešingo rezultato: pristeigta dar daugiau aukštųjų mokyklų. Kas gali garantuoti, kad ir šis atvejis nesibaigs panašiai?

ML. Praeitį vertinant dabarties požiūriu kartais pamirštama, kokiais tikslais buvo atkuriamas Vytauto Didžiojo universitetas, kuriami Klaipėdos ir Šiaulių universitetai. Ar nereikia universiteto Klaipėdoje, geopolitiškai svarbiame Lietuvai mieste? Ar Šiaulių universitetas nepagyvino Šiaurės Lietuvos mokslinio, intelektinio, kultūrinio gyvenimo? Pagaliau ar buvusių institutų ir akademijų siekis tapti universitetais nebuvo sutiktas kaip natūralus siekis humanitarizuoti ir humanizuoti ligi tol veikusias aukštąsias mokyklas? Ar tie uždaviniai buvo įvykdyti, šiandien niekas nekalba.

R. Žaliūnas. Man regis, yra tam tikri parametrai, apibūdinantys instituciją kaip solidžią, patrauklią, optimalią ir turinčią didelę trauką. Šeima, atiduodama savo brangiausią turtą – vaiką – žino, kad jis ne tik įgis diplomą, bet ir kokios jo karjeros perspektyvos galimybės. Tas kelias turi būti aiškus dar prieš abiturientui stojant į aukštąją mokyklą. Į vieną ar kitą universitetą turi būti stojama ne dėl to, kad jaunuolis gyvena netoli to universiteto. Tikrai nesu šalininkas, kad nedidelėje teritorijoje, kur visi miestai lengvai pasiekiami, teritoriniu principu reikia steigti aukštąsias mokyklas. Reikia vertinti pagal tai, ką jos turi viduje, kokie žmogiškieji, intelektiniai ištekliai, plėtros perspektyvos. Visa tai reikia vertinti objektyviai. Paradoksas – kai kurias studijų programas vykdo visi universitetai. Taip neturėtų būti. Dar neaišku, ar visas tas aukštąsias mokyk-las galime vadinti universitetais.

Rinka – ne visagalė

ML. Prisiminkime XX a. paskutinį dešimtmetį, kai nauji universitetai tarsi viščiukai ritosi iš lukšto. To meto mokslo reformatoriai ir vietinės reikšmės strategai vienu balsu šaukė, kad rinka viską sustatys į vietą, taip pat ir universitetus. Tad nieko blogo, jei visur tos pačios studijų programos, visur rengiami vadybininkai arba slaugytojai.

R. Žaliūnas. Dėl rinkos aukštojo mokslo sistemoje. Visą sistemą siūlyčiau vertinti specialistų rengimo požiūriu. Jeigu rengiame valstybės sektoriui, tai kokia čia gali būti rinka? Studijų srityse, kur kone visi absolventai išeina dirbti į privačias struktūras, rinkos dėsniai galioja nuo pat pradžių – studentas pateko į tą rinkos aplinką, absolventas išeina į tą pačią. Bet valstybė, kaip vientisa sistema, privalo turėti visiems suprantamą specialybių sąrašą – tai laiduotų valstybės gyvybingumą. Valstybė negali užmerkti akių prieš tai, kad galima nerengti matematikų, chemikų ar kitų specialybių, garantuojančių valstybės gyvybingumui svarbius specialistus. Be papildomo įsikišimo ir finansavimo to nebūtų galima pasiekti. Antraip vienų specialistų bus perteklius, ir jie taps bedarbiais, o kitų specialistų nuolat stigs.

ML. Buvo pasakyta „valstybė turi“, „valstybei svarbu“. Tik kaip šiuo atveju tą valstybę suprantame? Valstybės vardu atsakingus sprendimus priima tam tikri asmenys – politikai, ministerijų pareigūnai, kurie remiasi įvairių ekspertų rekomendacijomis. Labai dažnai gyvenimas priverčia suabejoti šių sprendimus priimančių, ekspertuojančių ar patariančių asmenų kompetencija. Jums tokių abejonių nekyla?

R. Žaliūnas. Kaip akademinės aplinkos žmogus, esu linkęs vertinti bet kokią nuomonę. Net ir klaidingą. Stipriausi Lietuvos universitetai nesiblaško, net ir girdėdami keisčiausius kai kurių ekspertų siūlymus ar drastiškus institucijų sprendimus. Man tai yra barometras: ar stiprios aukštosios mokyklos tas keistas, kaip sakote, idėjas akceptuoja, ar priima jas, ar siekia dialogo? Man tai svarbiausia. Manau, kad Lietuvai būtų daug pavojingiau, jei susirinktume siaurame rate ir užsiimtume savigyra – nebematytume savo pačių problemų. Kiekviena struktūra pirmiausia turi matyti, jausti savo pačios problemas. Kai pradedame girti vienas kitą – tai blogiausias požymis, rodantis, kad reikalai išties prasti. Monopolinės sritys neišvengiamai išsigimsta, apie jokią pažangą tada ir kalbos nėra. Bet kuris geras įdirbis turi būti nuolat palaikomas. Esu tikras, kad stipriausi mūsų universitetai išsaugos savo autonomiją bent jau tiek, kiek tų universitetų bendruomenės manys esant reikalinga.

ML. Pokalbio pradžioje pripažinote, kad kiekviena politinė valdžia stengiasi riboti, varžyti universitetų autonomiją – tai, Jūsų nuomone, nėra ypatinga blogybė. Toks perdėtas tolerantiškumas šiuo atveju vargu ar pateisinamas, nes universitetų autonomiškumas – istoriškai įsitvirtinusi universitetų privilegija – neturėtų būti ginčijamas. Abejonių kelia net dozavimas: daugiau autonomijos, mažiau autonomijos...

R. Žaliūnas. Kiekvieno universiteto tradicijos, įpročiai, net kultūrinė aplinka skiriasi. Nė vienos institucijos vadovui nėra suteikta privilegija perrašinėti universitetų raidos istoriją, keisti veiklos principus ir pradėti teigti, kad mūsų laikų universitetas jau nebėra mokslo šventovė, todėl nėra ypatingas, išsiskiriantis, autonomija jam nebūtina. Juk Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai gina universitetų autonomiją. Dar daugiau: vargu ar daug rasime valstybių, kurių konstitucijose būtų tiek daug vietos skirta aukštajam mokslui kaip Lietuvos Konstitucijoje. Pasaulyje taip pat nerasime nė vienos civilizuotos demokratinės šalies, kurios valdžia vienaip ar kitaip nebandytų prie tos šventovės prisiliesti ir ją paveikti. Štai šį procesą stengiuosi vertinti ramiai – kaip neišvengiamą.

Būtų labai gerai, kad valstybės, visuomenės įvykių sūkuryje visados būtų universitetai. Dalis, sutampanti su politinės valdžios vizijomis, turėtų būti panaudota, o sistemai priešiški, veiklą stabdantys sprendimai neturėtų kelti sumaišties ir trikdyti universitetų veik-los. Kiekviena naujos valdžios institucija bando kyštelėti savo pirštus prie šventų dalykų, sujaukti įprastą darbo ritmą ir įnešti nerimo. Tokiu atveju paprasčiausiai reikėtų kurį laiką išlaukti. Taip daro daugelis universitetų. Ir visi kaip vienas blogiausiu tarpsniu vadina metą, kai valstybėje keičiasi politinė valdžia. Atėjusi nauja valdžia būtinai vėl sieks permainų, dažnai sugrąžinusi į status quo. Tai aksioma. Visa tai trikdo normalų akademinį vyksmą ir su tais politiniais svyravimais taikytis nereikėtų.

Akademinėje bendruomenėje staigūs pokyčiai nevyksta. Ir nereikia, kad vyktų. Universitetai privalo turėti savo viziją bent keliems dešimtmečiams į priekį ir nesitaikyti su dažnai labai laikinomis politikų vizijomis. Ką akademinė institucija žada visuomenei, kiek jai atskaitinga, kaip pasitiks ateisiantį studijuoti jaunuolį, kuris šiandien dar lanko tik vaikų darželį. Universitetas negali būti atskirtas nuo visuomenės, šeimos, darželio, mokyklos, gimnazijos. Taip daroma visame pasaulyje, tokios universitetų misijos siekiama. Bet kuriuo jauno žmogaus gyvenimo tarpsniu neturi būti trikdžių, jeigu norime, kad į universitetus ateitų suformuota asmenybė. Juk nenurodysiu pirmakursiams sveikai gyventi, jeigu jie įstojo į universitetą jau būdami nesveiki. Kalbu ne vien apie fizines, bet ir apie kitokio pobūdžio negalias. Man atrodo, kad kiekviena šeima, savo vaiką patikėdama universitetui, turi matyti jam atsiveriančias galimybes – tiek profesinės karjeros, tiek viso gyvenimo.

Draugiškas patarimas maišantiems lietuvišką vyną

ML. Tai kuo baigsis universitetų tinklo optimizavimas? Nejau Vilnius ir Kaunas nusipelno turėti tik po vieną universitetą, kaip siūlo speciali darbo grupė?

R. Žaliūnas. Labai nustebčiau, jeigu to būtų siekiama, nes švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius vis dėlto yra liberalas. Šiuo valstybės raidos etapu tokį sprendimą įvardyčiau kaip klaidą. Visą sistemą galima sugriauti labai greitai, bet mechaniškas „optimizavimas“, universitetų sujungimas laukiamo efekto neduos, nei studijų kokybės, nei mokslo lygio nepakels. Kaip sako vyno gurmanai: „Maišykite lietuvišką vyną kaip norite, vis viena prancūziško vyno skonio neišgausite. Jau nekalbant apie konjaką“. Tą patį galima pasakyti ir apie skubotą universitetų sujungimą.

Esu tikras, kad Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetai užims aktyvią poziciją dėl universitetų pertvarkos ir tam tikru veiklos etapu pasistengs išgryninti veiklas, kurias akivaizdžiai dubliuoja kone visi šalies universitetai. Aš pats savęs klausiu ir atsakau: jei mes Lietuvos sveikatos mokslų universitete išliekame tokie, kokie esame, tai mums reikės dar kelių labai stiprių socialinio-humanitarinio bloko profesorių, nes būtina humanitarizuoti mūsų universitetą.

Norėčiau savo ruožtu jums užduoti klausimą. Ar manote, kad tokia sena ir garbinga istorija apsišarvavęs Vilniaus universitetas, turintis visus reikalingus fakultetus, šiandien geriau parengia sveikatos mokslų specialistus už Lietuvos sveikatos mokslų universitetą? Drįsčiau suabejoti ir net garantuočiau – geriau neparengia. Manau, ir vilniečiai sutiks, kad mūsų į gyvenimą išleidžiami specialistai taip pat labai stiprūs ir brandūs.

ML. Labai gerai, kad turime su kuo lyginti, sveika konkurencija tik į naudą abiem universitetams.

R. Žaliūnas. Abu modeliai veikia ir reikalingi. Sveikai konkuruojame ir vieni kitus skatiname. Bet ne penki ar dešimt universitetų Lietuvoje turi rengti sveikatos mokslų specialistus – tai jau būtų absurdas. Dabartinis sveikatos mokslų specialistų rengimo modelis yra vykęs – mūsų tautiečiai juk nevažiuoja gydytis į kitas šalis, net jei turi pakankamai pinigų. Kalbu apie dažniausias, o ne ypač retas ligas, kurioms diagnozuoti ir gydyti mažose šalyse tiesiog neįmanoma sukaupti pakankamai patirties. Lietuvos universitetų ligoninėse yra lygiai tokia pati aparatūra kaip Paryžiaus ar Niujorko gydymo centruose ir ne žemesnės kvalifikacijos medikai, galintys garantuoti laiku suteiktą, saugią ir visavertę pagalbą ligoniui.

ML. Miokardo infarktą patyrusį Arvydą Sabonį taip pat gydė ne užsieniečiai, bet Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Kardiologijos klinikos, kuriai vadovaujate, gydytojai.

R. Žaliūnas. A. Sabonis buvo ligonis, kurį mato visuomenė. Tačiau kodėl nemato gydytojo, kuris gydo dviejų apsaugininkų atlydėtą su antrankiais vyriškį, patyrusį lygiai tokį patį infarktą? Lietuvai jis nėra padaręs gerų darbų, antraip apsaugininkai jo „neglobotų“, bet jis gydomas lygiai taip pat šiuolaikiškai ir kokybiškai. Jis mums toks pat ligonis – žmogus, nors ir su antrankiais. Tačiau žiniasklaidai ir visuomenei jis nėra toks įdomus.

ML. Medikus rengianti institucija nėra paprastas universitetas. Ką besakytume, visuomenės akyse – tai išskirtinė aukštoji mokykla, turinti pelnytą autoritetą ir įtakos visuomenėje. Su medikus rengiančia institucija visados bus skaitomasi, aišku, visados būsite ir ypatingo dėmesio centre.

R. Žaliūnas. Neneigčiau, kad medikų, sveikatos mokslo specialistų vieta visuomenėje tam tikra prasme yra išskirtinė. Ir tai natūralu. Vieno universalaus universiteto rektorius sako: „Aš labai didžiuojuosi savo universiteto medikais, bet tai ir didžiausias mano galvos skausmas“. Rektorių galima suprasti, nes medikų poreikiai visada yra didesni ir jų įtaka visuomenėje didesnė.

Ne prisirišti prie svetimo, bet kurti savo modelį

ML. Ar universitetų balsas šiomis mokslo reformos sąlygomis dar išlieka svarus? Ką atsakytumėt tiems, kurie tvirtina, kad tik užsienio ekspertai mūsų aukštojo mokslo sistemą išves iš aklavietės?

R. Žaliūnas. Neabejoju, kad stip-riausių universitetų balsas yra girdimas ir į jį įsiklausoma. Išgirdęs, kad tik užsienio ekspertai Lietuvos universitetams gali nurodyti teisingą kelią, atsakau: tai paklydimas ir tokiais tvirtinimais tik klaidinama visuomenė. Tarptautinė ekspertizė vertinga, kai universitetai sukuria savo modelį, kurį įvertinti pasitelkiami ekspertai iš kitų šalių. Tokia ekspertizė gali būti vertinga tarptautiniu mastu, būti ruporu, skelbiančiu Lietuvos universitetų permainas. Tačiau pačioje pradžioje – pirminių pasiūlymų etape – pasitelkti tarptautinę ekspertizę yra klaidingas sprendimas. Pasaulis labai įvairus, tad ir tų ekspertų galima telktis ir vienokių, ir kitokių, kurių išvados gali būti diametraliai priešingos.

Mūsų klausia: ar yra dar kur pasaulyje toks medicinos ir veterinarijos universiteto darinys, kokį turime Kaune? Yra, ir ne vienas. Atvažiavo ekspertai iš Notingemo (Jungtinė Karalystė) ir sako tik ką įsteigę tokio tipo universitetą – vertina kaip pažangų modelį. Norint galima rasti ir tokį modelį neigiančios patirties. Pats klausimas, ar yra kur nors dar tokių pavyzdžių, nėra tinkamas konstruktyviam mąstymo būdui. Ne prisirišti prie tam tikro modelio, ne kopijuoti kitų patirtį, bet kurti savąją – štai ko reikia siekti. Gal lietuvaičių pasiūlytas modelis bus pažangesnis už pasaulyje taikomus.

ML. Kokį universiteto modelį Jūs regite savo vizijoje?

R. Žaliūnas. Išties apie tai būtina mąstyti. 2012 m. minėsime 90-ties metų sukaktį, kai Kaune buvo įkurtas Lietuvos universitetas, o 2022 m. universitetiniam mokslui Kaune sukaks 100 metų. Manau, kauniečiams pavyks įrodyti, ką gebame.

Kodėl niekas nekalba apie mokslo, studijų ir praktikos arba inovacijų integraciją? Tai būtų didžiulis proveržis. Tačiau tam reikia sukurti teisinius pagrindus, kad būtų išlaisvinta inicia-tyva iš mažų struktūrų – fakultetų, katedrų, klinikų ir pan. Štai nuo ko reikėtų pradėti. Žemėlapyje neturi būti baltų dėmių – turi būti sistema, o sisteminiai dalykai pradedami nuo bendrųjų principų įteisinimo. Visiems turi galioti vienodos žaidimo taisyklės. Jau sakiau, kad lietuviams ES šalyse tenka būti visa galva pranašesniems, jeigu norime būti įvertinti. Šis fenomenas veikia ir Lietuvoje: kauniečiams, norint savo kompetencijas įrodyti vilniečiams, taip pat tenka būti visa galva pranašesniems.

Manau, universitete turi būti įvairios nuomonės ir kiekviena turi būti toleruojama. Neabejoju, kad siekiant pažangaus universiteto modelio Lietuvoje bus priimti geriausi sprendimai. Netikiu, kad sistema būtų suardyta. Visus siūlymus, taip pat ir specialios darbo grupės, vertinu kaip normalų vyksmą. Neabejoju, kad stipriausi universitetai išliks, jų ateitį kursime kartu. Esmė tokia: pažangi iniciatyva turi išplaukti iš pačių mokslo bendruomenių. Tai ne vien dėstytojai ir mokslininkai, bet svarbu visa universiteto bendruomenė – ūkio, ekonomikos ir finansų tarnybos, net ir paprastas jus pasitinkantis universitete drabužinininkas. Jis gali taip sugadinti jūsų nuotaiką ir universiteto įvaizdį, kad neatpirks ir visi universiteto vykdomi projektai. Visa sistema turi veikti darniai. To sieksime, ir todėl esu optimistas.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas