MOKSLASplius.lt

Šeimos dvasinio paveikslo konceptas

Mokslinė monografija „Rengimas santuokai ir šeimai“

Kun. doc. dr. Kęstutis Ralys (PhD)



Kunigo doc. dr. Kęstučio Ralio knygos  viršelisLabai miela prisiminti pačius gražiausius žmogaus gyvenimo momentus, tai – atėjimas į pasaulį ir galimybė padėkoti Dievui bei savo tėvams už didžiąją dovaną – meilę. Dėl jos ir mano gyvenimas tapo prasmingas per santuokos ryšį, sakramentą, paliko labai gražų gyvenimo pavyzdį man, kaip žmogui ir kunigui, jau 46 gyvenimo metus skaičiuojančiam ir 40 metų tarnaujančiam Bažnyčiai. Tą didžiąją dovaną ir gražiausią gyvenimo pavyzdį tik mano tėvelių darna, žmones mylinti šeima, bei tikėjimas Dievą paliko man, vaikui, jaunuoliui, subrendusiam ir pamažu einančiam dvasininko-mokslininko pašaukimo keliu – „Ten, kur yra jūsų siekiai, jūsų darbas, meilė, ten yra kasdienio susitikimo su Kristumi vieta“ (šv. Josemaria Escriva).

Labiausiai esu dėkingas už tėvelių skiepytą Dievo pažinimo kelią per edukologinį, andragoginį mokymą bei meilę artimui Dievo ir žmogaus santykyje, kaip krikščioniškojo gyvenimo ir Kristaus mokslo šviesoje bei Dievo meilės artumoje. Dievo kaip aukščiausiosios būtybės santykio su žmogumi bei dvasinės šviesos apraiškoje. Dievo gailestingumo bei meilės artimui kasdienybėje. Tautos gyvybės pulsavimo supratime, nepamirštant globalios visuomenės, kurią kaip kūdikį globoja Švč. Dievo Motina Marija.

Rašyti mokslinę monografiją įkvėpė apsilankymas Šv. Žemėje Jeruzalėje. Tai dvasinio gyvenimo atramos taškas – pajausti Šv. Žemės Jeruzalės Dieviško pulso dvasią ir ramybę prie Kristaus kapo.

Monografiją „Rengimas santuokai ir šeimai“ bei tyrimą skiriu familistikos mokslui, tiek teoriniam, tiek praktiniam naudojimui bendruomenei, o kartu – šeimos analizei bei dvasiniam, moraliniam supratimui apie šeimą, jos egzistencijos bei pašaukimo kelią universiteto akademinei visuomenei, studentams ir plačiajai visuomenei – bendruomenei.

Mokslinėje monografijoje pristatomi tyrimai susiję su pasirengimo šeimos institucijai procesu ir jo įtaka jaunų žmonių vertybiniam apsisprendimui. Pirmoje dalyje pristatoma šeimos ir santuokos samprata, analizuojamos šeimos funkcijos, gilinamasi į teisinius šeimos instituto aspektus. Antroje dalyje aiškinamasi katalikiškosios santuokos ir šeimos sampratos ir socializacijos proceso dermė. Trečioje dalyje analizuojama jaunimo rengimo santuokai ir šeimai teorija ir praktika.

Šiuolaikinė visuomenė santuoką supranta kaip įstatymais reguliuojamą civilinį kontraktą. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas santuoką apibūdina kaip savanorišką vyro ir moters šeiminę sąjungą. Mokslinėje, politinėje literatūroje santuokos apibrėžimas platesnis. Tai socialinė ir dažniausiai religinė, valstybės pripažįstama civilinė asmenų sąjunga. Ji suformuoja šeimą ir socialiniu bei religiniu požiūriu įteisina seksualinius santykius. Teisės požiūriu santuoka apima šiuos aspektus:

socialinis saugumas ir stabilumas;

vaikų susilaukimas;

vaikų auklėjimas ir jų identiteto formavimas (teisiniai aspektai – pavardės perdavimas ir pan.);

ekonominis bendradarbiavimas;

turtas (ir teisės) (LR civilinis kodeksas).

Krikščioniškoje literatūroje santuoka suprantama kaip santuokinė sutartis Dievo akivaizdoje (Sandora), ja vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro bendrą sąjungą, kuri pagal savo prigimtį yra skirta sutuoktinių gėriui bei vaikams gimdyti bei auklėti. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, – vienumas, neišardomumas ir pasirengimas būti vaisingiems. Tarp pakrikštytųjų negali būti teisėtos santuokinės sutarties, kuri nebūtų kartu ir sakramentas. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Štai koks dviejų vienos vilties, vienos drausmės ir to paties priklausymo tikinčiųjų ryšys: abu lygiateisiai, abu vienas kitam atsidavę, be jokių sielos ir kūno paslapčių. Tai iš tikrųjų du viename kūne, o kur kūnas vienas, ten ir dvasia viena.

Šeima – socialinė grupė, pirma bendruomenė, kurioje galima įžvelgti pagrindines socialinės organizacijos struktūras ir bruožus. Šeimoje gyvena skirtingų kartų, lyčių, įvairaus išsilavinimo, temperamento, profesinės veiklos žmonės. Šie bruožai lemia skirtingą gyvenimo stilių, pažiūras, elgesį. Tačiau šeimos narius jungia turima nuosavybė, bendras likimas, žmogiškieji ryšiai. Pastarieji gali būti labai glaudūs arba paženklinti susvetimėjimo. Pasaulyje vykstantys įvairūs destrukciniai procesai, kaip antai: kariniai konfliktai, krizė, nedarbas, skurdas, smurtas ir kt., daro tiesioginę įtaką šeimų stabilumui ir gerovei. Daugelis šeimų narių, praradę darbą arba sunkiau galėdami tenkinti socialinius ar edukacinius poreikius, keičia gyvenamąją vietą, išvyksta dirbti į kitą šalį – tai tampa dar didesniais išbandymais, ypač naujai šeimai. „Šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų – gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti palankią aplinką šeimos integralumui, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.“

Šeimoje veikia socialinės kontrolės mechanizmas: doroviniai įsitikinimai, tradicijos, priedermių suvokimas, tiesioginis tarpusavio poveikis. Šeimoje keliami tikslai, kuriais grindžiama jos narių tarpusavio sąveika (Valstybinė šeimos koncepcija, 2008). Šeima suteikia individui būtiną sociumą, išryškina unikalius jo asmenybės bruožus, ypač dvasinius. Žmogaus socializacija ir jo asmenybės individualizacija – ypatinga šeimos misija. Šeimos misiją apibūdina daugybė jos funkcijų, susijusių su individu: šeima ugdo žmogaus jausmų kultūrą, suteikia būtiną psichologinės pusiausvyros pajautimą (Grigas, 1995, p. 181).

LR Konstitucijos (Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014) 38 straipsnis teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. <...> Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“.

Per visus dvidešimt nepriklausomybės metų šeimos politika Lietuvoje buvo nenuosekli. Šeimos politikos plėtros prioritetai, kaip teigia socialinių mokslų specialistai, svyravo nuo šeimos politikos, nukreiptos išsaugoti tradicinę šeimą, grąžinant moterį į šeimą, link siekiančios kurti palankias lyčių lygybės sąlygas, padėti šeimai derinti šeimos funkcijas ir profesinę veiklą. 1995 m. buvo parengta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, tačiau jos nuostatos buvo įgyvendinamos fragmentiškai, šeimos politikos plėtra neturėjo kryptingumo, nes labiau buvo plėtojama piniginės paramos šeimai sistema ir nutolstama nuo siekio kurti stiprią, savarankišką šeimą, skatinti atsakomybę už šeimos funkcijų įgyvendinimą, stiprinti kartų solidarumą ir kt. Apie šeimos instituto krizę byloja blogėjanti šalies demografinė situacija – mažas santuokų ir ganėtinai didelis ištuokų skaičius, žemas gimstamumo lygis ir senėjanti visuomenė. Santuokos, kaip vertybės, silpnėjimas, bendros, koordinuotos politikos, kuri būtų skirta šeimos vaidmeniui stiprinti, šeimos vertybėms puoselėti, jaunimą rengti šeimai, stoka valstybėje bei nepakankamas dėmesys darniai šeimai išryškino neigiamą poveikį visų visuomenės narių gerovei bei ateičiai (Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 2008).

Dar prieš pusę amžiaus Lietuvoje šeimos ir santuokos sąvokos šnekamojoje žmonių kalboje buvo taip glaudžiai susietos, kad net buvo sunku jas įsivaizduoti vieną be kitos, o XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje jų susiejimas kai kam pradėjo kelti abejonių. Lietuvos Respublikos Seimo šeimos koncepcijos, juridiškai susiejančios šeimą ir santuoką, svarstymas išryškino skirtingas visuomenės nuomones ir sukėlė karštas diskusijas, atskleidusias žmonių požiūrių įvairovę ir vieningos vertybių sistemos stoką.

Baigdamas norėčiau padrąsinti šeimas: turėkite drąsos priimti Kristų, laiminantį jūsų šeimas ir vaikus. Turėkite išminties priimti Bažnyčios mokymą apie santuokos šventumą ir kūdikius kaip Dievo dovaną. Turėkite drąsos atmesti praeinančias pasaulio madas, griaunančias paskirų asmenų ir šeimų gyvenimus. Vienybė su Kristumi ir jo Bažnyčia garantuoja, kad jūs savo šeimos gyvenimą statote ant uolos, ir jokios audros jo nesudaužys.

Tikiuosi, kad mes, krikščionys – katalikai, ortodoksai ir protestantai, matydami tiek daug nūdienos iššūkių esminėms krikščioniškoms vertybėms ir pačiai krikščionybei, nuo dabar dar glaudžiau bendradarbiausime, kad Kristaus Evangelija ne tik nebūtų stumiama iš žmonių sąmonės, bet kad pergalingai užkariautų naujų žmonių protus ir širdis.