Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (3)

A. Masaitis. Visu šimtu procentu pritariu. Laikas keltis iš snaudulio.

Apie kuriamus ir skleidžiamus mitus

Zigmas Zinkevičius. Norėčiau atsispirti nuo Jono Endriukaičio prisimintos Marijos Gimbutienės minties. Žinote, požymiai, kad Vilnija atsigauna, jau pastebimi, ir tai gana ryškūs požymiai. Prieš kelerius metus, artėjant Vasario 16-ajai, man teko pavažinėti po Vilniaus rajono mokyklas, pažiūrėti, kaip ši šventė švenčiama. Nustebau, nes Lietuvoje niekur to neteko matyti. Net vaikų darželiuose mačiau susikabinusius rankytėmis vaikučius – lenkiukus kartu su lietuviukais. O Ąžuolai žaliuos girdėjau taip traukiančius, kad net skambėjo. Ne kartą esu sakęs: jeigu mano valia būtų, tai visus Lietuvos mokyklų direktorius atvežčiau į Vilnijos mokyklas, Vilniaus ir Šalčininkų rajono, kad pasižiūrėtų.

Tuo pačiu metu aplankiau ir Vilniaus mokyklas, apie tai neverta net šnekėti. Buvo užrakintos arba minėjimai vyko, kad tik būtų padėtas „paukščiukas“.

M. L. Vilniaus mokyklose visas parakas, matyt, išeikvojamas per Šv. Valentino dieną.

Z. Zinkevičius. Skirtingai nuo Vilniaus miesto mokyklų, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklose į šventes moksleiviai ateina su savo tėvais, giminėmis, kuriems rūpi, ko vaikai išmoko ir kaip švenčia.

Tačiau M. Gimbutienės žodžiams visiškai pritariu. Čia, kaip ir visame krašte, yra ypatingos sąlygos, lietuvybei kyla daug pavojų, ir tai žmonėms suteikia vis naujos ir sveikos energijos. Ir dar į ką norėčiau atkreipti dėmesį: šiame krašte labai paplitę įvairūs mitai – lenkomanų politikuotojų skleidžiamos nesąmonės. Ir žmonės jomis tiki. Kai kurios tų nesąmonių tapo visuotinai priimtos ir ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kad ir toks lingvistams gerai žinomas dalykas. Vietinė lenkų kalba paplitusi į šiaurę nuo Vilniaus ir maždaug iki Vilniaus, o toliau į pietus kalbama gudiškai, t. y. baltarusiškai. Bet pamėginkite tai paaiškinti tiems, kas nenori girdėti. Jus pradės įtikinėti, kad tai esanti lenkų tarmė. O už Lietuvos sienos ta pati kalba, kuri niekuo nesiskiria, jau vadinama gudų kalba. Tai ar čia ne mitas? Labai solidžioje Lenkijos spaudoje apie tai esu rašęs, bet mane užsipuolė: kodėl dabar Zinkevičius skleidžia tokias nesąmones, kad Vilniaus krašte gali būti kažkokia baltarusių kalba?.. Lingvistui tai jokių abejonių nekyla, iš pirmo sakinio aišku, kad tai ne lenkų kalba. Bet mitas įsigalėjęs.Ar reikia programos Rytų Lietuvai

M. L. Paprastai įsigali mitai, kurie kažkam naudingi. Manau, pats laikas suteikti žodį Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjui Alfonsui Kairiui, kuris ligi šiol įnikęs į popierius kažką labai stropiai skaičiavo, į diskusiją neįsitraukė, tad gal dabar savo mintimis pasidalys ir su mumis.

K. Garšva. Ne tik pasidalys, bet ir pamėgins atsakyti į klausimą, kodėl Vilnijos krašte pažeidžiamos tautinių mažumų teisės, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone neužtikrinamas mokymas gimtąja kalba?M. L. Išties tokia jau realybė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lietuviai sudaro tautinę mažumą.

Alfonsas Kairys. Jeigu neprieštarausite, iš pradžių pakalbėsiu apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento darbą Rytų Lietuvoje, kuris daugeliui žmonių mažai žinomas, jeigu neatveriamas departamento tinklalapis. Ten tų naujienų yra.

Sakoma, kad Lietuvoje yra 115 tautinių mažumų. Tačiau galima auditorijai patikslinti, kad yra 116: lietuviai yra tautinė mažuma Vilniaus rajone, kur gyvena per 20 proc. lietuvių, Šalčininkų rajone (10 proc.) ir Visagino mieste (15 proc.). Todėl departamente įsteigtas Rytų Lietuvos programos poskyris, kuriam man tenka vadovauti. Prof. Z. Zinkevičiui būnant švietimo ir mokslo ministru veikė (iki 2003 m.) programa Rytų Lietuvai. Paskui parengėme programos projektą 2004–2006 m., bet iš tuometinės vyriausybės buvo gautas atsakymas, kad tokia programa nereikalinga, nes Rytų Lietuva niekuo iš kitų regionų neišsiskiria. Kiekvienas regionas turi savo ypatumus, tarkime, Biržų rajone atsiveria karstinės duobės – savitumas ir problema. Žodžiu, Rytų Lietuvos išskirti atskira programa nereikėtų.

Nuo to laiko Rytų Lietuvai turime labai menkas lėšas, maždaug 40 tūkstančių. O Rytų Lietuva – tai ne vien Vilniaus, bet ir Trakų, Švenčionių, Ignalinos rajonai (pastarajame rajone mūsų departamento didžiausias rūpesčio objektas – Visagino miestas). Vis dėlto departamento direktoriaus Antano Petrausko dėka ši suma šiais metais išaugo iki 250 tūkst. litų. Tai pinigai, kuriais jau galima šį bei tą nuveikti. Juk daro ne vien mūsų departamentas, bet Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos, taip pat kitos institucijos.

Apie pažintinių kelionių svarbą

M. L. Į ką departamentas kreipia daugiausia dėmesio? Ko gero, mokyklos ir yra svarbiausias rūpesčio objektas?

A. Kairys. Švietimo reikalai Vilnijos krašte pridėjus Ignalinos rajoną su Visagino miestu yra tokie: mokinių skaičius šiems mokslo metams sumažėjo 1839. Tai gero dydžio vidurinė mokykla. Mažėjimas pastebimas visoje Lietuvoje. Įdomu tai, kad Vilniaus rajone 2006 m. buvo 4014 vaikų, kurie mokėsi lietuvių kalba. Šiemet – 4040. Kažkodėl to skaičiaus rašantieji apie rajoną nepastebi, bet nuo jo nepabėgsi. O iš viso moksleivių lietuvių mokoma kalba – 14 050. Tai štai ant popieriaus apskaičiavau: moksleiviams pažintinėms edukacinėms kelionėms po Lietuvą iš departamento lėšų kasmet reikėtų 312 autobusų. Vieno autobuso kelionės po Lietuvą kaina – 2 tūkst. litų. Pridėjus maitinimą, gidų paslaugas, bilietus už muziejus ir kitas išlaidas, kainuos 1 mln. 440 tūkst. litų. Departamentui tai jau pinigai, nors valstybei ir nedideli. Departamento lėšomis tokios kelionės rengiamos, nes tėvynės pažinimas yra mūsų rūpesčio objektas.

Vien lietuviais moksleiviais negalima apsiriboti, reikia paimti į tas keliones ir kitų mokyklų – lenkiškų ir rusiškų, moksleivius. Tai bus veiksminga priemonė patraukti į mūsų pusę kitų tautybių vaikus ir jų tėvus. Kai Butrimonių lietuviškai mokyklai skyrėme lėšų edukacinei pažintinei kelionei, jie paėmė į ekskursiją ir lenkiškos mokyklos mokinius, o rudenį du moksleiviai iš lenkiškos mokyklos atėjo mokytis į lietuvišką. Tai nedaug, bet jie perėjo.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas