MOKSLASplius.lt

Voluinės Lesės Ukrainkos nacionalinis universitetas

Dr. Aldona Vasiliauskienė



Prie Voluinės nacionalinio Lesės Ukrainkos universiteto. Iš kairės: t. Pavlo Jachimecas OSBM, prorektorė prof. Svetlana Gavriliuk ir t. Augustinas Zapotočnyj OSBM (2011 09 15)2010 m. rudenį Voluinės nacio-nalinis Lesės Ukrainkos universitetas Lucke iškilmingai paminėjo 70-ąsias savo veiklos metines. Universitete veikia 5 institutai, 11 fakultetų, technologijos ir verslo koledžas; muziejai, mokymo centrai ir kiti padaliniai. 2010 m. universitete dirbo pedagoginio profilio specialistų, mokėsi (dieninis, vakarinis ir neakivaizdinis skyriai) studentų.

2011 m. spalio 6–8 dienomis Voluinės nacionaliniame Lesės Ukrainkos universitete Lucke organizuojama X tarptautinė mokslinė konferencija iš ciklo „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“, kurią visokeriopai remia Lucko gubernatorius Borysas Petrovičius Klimčiukas (buvęs Ypatingasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje).

Minėto ciklo konferencijos pradėtos organizuoti 2001 m. ir per 10 metų jų suorganizuota devynios: penkios vyko Lietuvoje, keturios – Ukrainoje. Ši dešimtoji konferencija vyks Lucke Voluinės nacionaliniame Lesės Ukrainkos universitete, tad dera žvilgterėti į šio universiteto „užgimimą“, mokyklų raidos istoriją Voluinėje.

Mokyklos Voluinėje XVI–XVIII a.


Be parapijinių mokyklų, kurios veikė XVI a. antrojoje pusėje, Lucke jėzuitai 1608 m. įkūrė pirmąją kolegiją, kurioje besimokiusieji buvo vadinami studentais. 1619 m. Lucke prie Kryžiaus išaukštinimo stačiatikių cerkvės brolijos buvo atidaryta „graikų – lotynų – slavų“ mokykla. Joje buvo gramatikos ir retorikos pradmenų klasės.

Nuo XVIII a. Voluinėje atsirado nemaža mokyklų, kurias įkūrė ir išlaikė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuoliai. Jie rėmėsi jėzuitų kolegijų programomis. Bazilijonų mokyklos buvo dviejų lygmenų: triklasės (su poetikos ir retorikos klasėmis) ir šešiaklasės (su filosofijos klase). Triklasei mokyklai priklausė ir prie bazilijonų vienuolyno Lucke įsteigta mokykla.

Edukacinės komisijos veikla


1773–1794 m. veikusi Edukacinė komisija kontroliavo visas mokyklas, tarp jų ir veikusias prie vienuolynų. Komisija valdė kilnojamąjį ir nekilnojamąjį likviduoto jėzuitų ordino turtą, kurį naudojo ir švietimo pertvarkai. Pertvarkytose mokymo programose buvo matematika, fizika chemija, ekonomika, teisė, istorija, prancūzų ir vokiečių kalba. Mokslas vyko lenkų kalba. Mokyklos kasmet buvo vizituojamos. 1783 m. vizitacijos dokumentas liudija, kad Lucke veikė triklasė mokykla, kurioje dirbo 3 mokytojai (pasauliečiai) ir mokėsi 52 mokiniai. Nedidelis mokinių skaičius rodo konvikto (bendrabučio) nebuvimą. 1787 m. mokinių skaičius išaugo iki 115 (nors neseniai buvo įvykęs gaisras ir gyventojų žymiai sumažėję).

 

Vyriausioji mokyklų valdyba ir Švietimo ministerija


Po antrojo (1793) ir trečiojo (1795) Respublikos padalijimų, dešiniakrantė Ukraina, joje ir Voluinės kraštas buvo prijungtas prie Rusijos imperijos ir visos mokyklos tapo pavaldžios Vyriausiajai mokyklų valdybai, sukurtai 1782 m. Edukacinė komisija nustojo veikti.Voluinės gubernijoje Vyriausiajai mokyklų valdybai priklausė 4 mokyklos: Žitomire, Kremence, Mežyryčach ir Lucke. Jose mokėsi 823 mokiniai, dirbo 26 mokytojai (iš jų 7 dvasininkai).

1802 m. įkurta Švietimo ministerija įvykdė reformą, padalindama valstybę į švietimo apygardas (1804). Sukurti trys mokyklų tipai: parapijinės, valsčių (pavietų) ir gimnazijos. Žemesnio tipo mokyklos buvo pavaldžios aukštesnėms ir joms rengė mokinius. Rusijos imperija padalinta į 6 švietimo apygardas. Kijevo, Podolės ir Voluinės gubernijos priklausė Vilniaus švietimo apygardai. Minėtoms trims gubernijoms vadovavo inspektorius – Voluinės šlėkta Tadas Čackis (Tadeušas Čackij, 1765–1813) gausybės publikacijų istorijos, teisės ir ekonomikos klausimais autorius. Voluinėje jis ėmė kurti gimnaziją, kuri turėjo tapti universiteto užuomazga. Tokia gimnazija 1805 m. spalio 1 d. atidaryta Kremencuose, o 1819 m. reorganizuota į Voluinės licėjų – aukštesnio tipo mokyklą su teise teikti mokslo laipsnius.

Lucke ir toliau veikė valsčiaus (pavieto) mokykla, apie XIX a. vidurį joje mokėsi beveik 200 mokinių. 1823 m. joje buvo 4 klasės. Mokė šeši mokytojai ir du kapelionai (stačiatikių ir lotynų apeigų katalikų), vadovaujami direktoriaus. Be šios parapijinė mokykla veikė ir Lucke prie trinitorių vienuolyno.

Voluinės gubernijoje 1830–1831 m. veikė beveik 100 parapijinių (pradinių) mokyklų ir 14 vidurinių mokyklų. Pralaimėjus 1830–1831 m. sukilimą (Lapkričio), 1832 m. balandį caro įsakymu Voluinės gubernijoje likviduotos 48 mokyklos, kurias išlaikė Lotynų apeigų katalikų dvasininkija. Voluinės gubernijoje esančios mokyklos buvo priskirtos Charkovo, o nuo 1832 m. – naujai įkurtai Kijevo švietimo apygardai (1831 m. buvo likviduota Vilniaus švietimo apygarda). Dešiniakrantėje Ukrainoje likvidavus lenkiškas mokyklas, turėjo kurtis rusiškos mokyk-los, tačiau šis procesas buvo itin sudėtingas – trūko pedagogų (mokėsi beveik 3,5 tūkstančio).

1830–1850 m. Voluinės gubernijoje veikė apie 70 įvairaus lygio pradžios mokyklų, dvi gimnazijos ir 4 vidurinės – pavietų dvarininkų mokyklos – viena jų – Lucke. Kiekvienoje dirbo 5–7 mokytojai, stačiatikių ir katalikų dvasininkas ir direktorius. Buvo mokoma matematikos, istorijos, piešimo, rusų, vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbų, tikybos.

Tuo metu Luckas buvo laikomas beveik pagrindiniu polonizmo ir katalikybės židiniu. Čia veikė Romos apeigų katalikų katedra, 13 katalikų vienuolynų, dvi unitų cerkvės. Lucko gimnazijos direktoriumi 1832 m. paskirtas Ivanas Kulžinskis (1803–1884) vykdydamas caro valdžios numatytą mokyklų rusinimą, pradėjo aktyvią kovą su lenkiškų mokyklų šalininkais. 1833 m. Lucko gimnazija I. Kulžinskio iniciatyva buvo perkelta į Klevano miestelį – toliau nuo katalikų dvasininkų.

 

Nuo progimnazijos iki gimnazijos


1882 m. Lucko miesto dūma, palaikydama vietos dvarininkų kariškių, miestelėnų pageidavimą, priėmė nutarimą atidaryti gimnaziją. Iniciatyvinės grupės parengtą projektą gimnazijai turėjo patvirtinti kelios ministerijos: liaudies švietimo, teisingumo, finansų ir vidaus reikalų. Tai užsitęsė gana ilgai ir tik 1894 m. buvo sulaukta imperatoriaus įsakymo dėl progimnazijos (vyrų) Lucke atidarymo. Ji pradėjo darbą 1895 m. rugsėjyje, buvusiame bernardinų vienuolyno pastate (dar 1884 m. Lucko miesto dūma buvo nutarusi būsimai gimnazijai atiduoti dalį jau uždaryto brigitiečių vienuolyno, esančio netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios). Po trejų metų keturios klasės reformuotos į 6 klasių progimnaziją, o 1908 m. – į 8 klasių vyrų gimnaziją. Gimnazijos išlaikymas kasmet kainavo beveik 25 tūkst. rub. XX a. pradžioje Lucke buvo atidaryta privati mergaičių gimnazija. Pradinį ir nepilną vidurinį mokslą Lucko gyventojų vaikai įgydavo 2 parapinėse ir 2 dviklasėse vyrų miesto mokyklose (prie vienos jų buvo ir mergaičių skyrius). Lucke iškilo būtinybė atidaryti pradinę mokyklą.

 

Liaudies mokyklų poreikis


Iki Pirmojo pasalinio karo ukrainiečiai Voluinėje neturėjo nei vienos mokyklos, kurioje būtų mokoma gimtąja kalba. 1915 m. vokiečių ir austrų karių užimtose Voluinės, Chelmo ir Paliesės teritorijose, dėl nacionalinių kultūrinių ir švietėjiškų organizacijų įtakos Lvove buvo įkurtas Kultūrinės pagalbos okupuotiems ukrainiečių gyventojams biuras. Voluinėje ir Paliesėje pradėjo kurtis liaudies mokyklos. Pirmoji keturklasė ukrainiečių liaudies mokykla Voluinėje buvo įkurta Volodymire 1916 m. (mokėsi beveik 400 mokinių). Tokių mokyklų kūrimas susidūrė su įvairiausiais materialiniais ir politiniais sunkumais, trūko pedagogų. Minėtas biuras iš Galicijos į Voluinę siuntė pedagogus, tačiau tam itin kliudė lenkai, dirbantys administracinėse įstaigose. Nepaisant jų kenkėjiškos veiklos iki 1916 m. rugpjūčio Voluinėje jau veikė 29 ukrainietiškos mokyklos (1885 mokiniai), buvo parengtos atidaryti dar 35 mokyklos (1228 mokiniai).

1919–1920 m. ukrainietiškų mokyklų skaičius Voluinėje išaugo iki 367.

Pirmojo pasaulinio karo metu atgaivintos lenkiškos mokyklos 1916 m. atsirado Volodymiro ir Kovelio valsčiuose.

 

Sudėtinga mokyklos ukrainiečių kalba padėtis tarp dviejų pasaulinių karų


Pagal Rygos sutartį (1921) didesnė Voluinės dalis atiteko atkurtajai Lenkijos valstybei – antrajai Žečpospolitai. 1921 m. kovo 1 d. jos teritorijoje karinė administracija reorganizuota į Voluinės vaivadiją su centru Lucke. 1921 m. atliktas gyventojų surašymas liudija, kad Voluinės vaivadijoje 70 % gyventojų buvo ukrainiečiai, 75 % gyventojų neturėjo net pradinio išsilavinimo.

Neraštingumui spręsti 1922 m. Lucke buvo įkurta Voluinės srities švietimo kuratoriumas (valdyba), tačiau jis greitai buvo perkeltas į Rivną. Kuratoriumas ėmė prižiūrėti mokyklas Voluinėje: iš 658 mokyklų 395 buvo lenkiškos ir 233 ukrainietiškos. Lucke, kur 1920 m.
gyveno beveik 29 tūkst. gyventojų, veikė 9 pradinės mokyklos(2 lenkų, 2 ukrainiečių, 2 lenkų profesinės (vyrų ir mergaičių) ir 3 žydų).

Vienas pirmųjų kuratoriumo nurodymų buvo tas, kad visi pedagogai, jeigu norėjo dirbti mokykloje, per 2 mėnesius turėjo priimti Lenkijos pilietybę. Daugelis ukrainiečių, negalėdami šios pilietybės gauti, neteko pedagogo darbo.

Nepaisant to, kad trūko kvalifikuotų pedagogų, valdžia 1920 m. pradžioje uždarė tris ukrainiečių mokytojų seminarijas, rengusias pedagogus ukrainiečių mokykloms: dvi vyrų (Dederkaluose ir Dermane) ir moterų Zimne.

1924 m. liepos 31 d. Lenkijos Seimas patvirtino mokyklų įstatymą (taip vadinamas Grabskio įstatymas), kuriame atsispindi žymūs organizaciniai pakitimai nacionalinių mažumų mokyklose, esančiose Antrosios Žečpospolitos Rytų vaivadijose. Pagrindinis valstybinės mokyklos tipas – vienintelė lenkų mokykla. Teisę atidaryti valstybines ukrainietiškas pradines mokyklas turėjo tos bendruomenės, kur ukrainiečiai sudarė 25 ir daugiau dešimtinių gyventojų. 40 vaikų tėvai turėjo įteikti vietinės valdžios oficialiai patvirtintą deklaraciją. Tačiau jeigu toje pačioje vietoje būdavo nors 20 tėvų, kurie norėdavo savo vaikus mokyti lenkų kalba – mokykla tapdavo dvikalbe – pusė dalykų buvo dėstoma lenkų, kiti – ukrainiečių kalbomis. Tačiau praktika liudija, kad vietos valdžia buvo nusiteikusi mokyklas ukrainiečių kalba likviduoti, padaryti jas dvikalbėmis, o laikui bėgant – tik lenkiškomis.

1925–1926 m. buvo uždaryta 301 mokykla ukrainiečių kalba. Dvikalbių mokyklų skaičius išaugo nuo 93 iki 366. Voluinėje nebeliko nei vienos pradinės valstybinės mokyklos ukrainiečių kalba.

Po 1926 m. perversmo į valdžią atėję J. Pilsudskio šalininkai kvietė spręsti nacionalinius klausimus, žadėdami tolerantiškesnę politiką kalbos bei religijos klausimais. Tačiau paskirto Voluinės vaivados G. Juzevskio strateginis tikslas – krašto integracija į antrąją Žečpospolitą. Čia svarbų vaidmenį ukrainiečių gyventojų asimiliacijos procese turėjo atlikti švietimo sistema, o pirmiausia – valstybinis pradinis mokymas.

1927–1928 m. vaivadijoje veikė 3 pradinių mokyklų tipai: lenkų kalba, lenkų kalba ir ukrainiečių kalba kaip atskira disciplina, ir dvikalbės. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Voluinės vaivadijoje ukrainiečių kalba liko tik 5 mokyklos tuo tarpu kai čekų kalba jų veikė net 17.

G. Juzevskis buvo itin atsargus dėl mokyklų ukrainiečių kalba atidarymo – tik ypatingais atvejais. Pirmenybę jis teikė mokykloms lenkų kalba (su dėstomu ukrainiečių kalbos kursu). Tad neatsitiktinai Voluinėje tokių mokyklų 1928–1938 m. išaugo nuo 348 iki 853.

1937–1938 m. Voluinėje veikė 8 mokyklos ukrainiečių kalba, 22 – čekų, 66 – vokiečių ir 50 – žydų. Lucke iš 9 vidurinio mokslo mokyklų nebuvo nei vienos valstybinės mokyklos ukrainiečių kalba.

Ukrainiečiai vidurinį mokslą galėjo įgyti 3 privačiose mokyklose: S. Milaškevičiaus gimnazijoje Kremence, Lesės Ukrainkos draugijos gimnazijoje Lucke ir T. Pekarskio gimnazijoje Rivne (Rovne).

1920–1930 m. Lucke veikė valstybinė T. Kosciuškos gimnazija (įsteigta 1917 m. rudenį) buvusi privati nuo 1921 m. tapusi valstybine lenkų kalba dėstoma gimnazija. 1924 m. įkurta G. Kolontajaus privati mokytojų seminarija ir ukrainietiška Lesės Ukrainkos gimnazija.

 

Gimnazija Lucke


Ukrainietiška gimnazija Lucke buvo įkurta 1895 m. veikusios rusų valstybinės vyrų gimnazijos bazėje. Karo metu evakuota, o 1918 m. atkurta. Direktoriumi paskirtas I. Vlasovskis tapo ukrainietiškos gimnazijos įkūrimo Lucke iniciatoriumi. Kalbinis perėjimas vyko palaipsniui, pradedant nuo žemesnių klasių (vyresnieji mokėsi rusų kalba, tačiau ir jiems buvo įvestos ukrainiečių kalbos, literatūros ir istorijos pamokos). 1921 m. šią gimnaziją ėmė globoti kultūros ir švietimo draugija „Prosvita“, kurios pastangomis ji tapo privačia vyrų gimnazija. „Prosvita“ vadovui E. Petrikivskiui pavyko iš povitoho seimelio gauti pinigų už kuriuos buvo pristatytas gimnazijos pastatas. Nuo 1929 m. E. Petrikivskis perdavė koncesiją draugijos gimnazijai ir nuo 1931 iki 1939 m. ši mokymo įstaiga kaip privati Lesės Ukrainkos draugijos ukrainiečių gimnazija Lucke veikė iki sovietinės okupacijos 1939 m. rugsėjo.

 

Lucko mokytojų institutas


1939 m. gruodžio 4 d. sovietinė valdžia sudarė Voluinės sritį. 1940 m. Lucko liaudies švietimo skyrius patvirtino 5 vidurinių ir 12 nepilnų vidurinių mokyklų: 3 ukrainiečių, 2 rusų, 5 lenkų, 6 žydų ir 1 čekų kalbomis. Pedagogų parengimui buvo atidarytos pedagoginės mokyklos Lucke ir Volodymire, o 1940 m. balandį atidarytas Lucko mokytojų institutas – pirmoji pedagogus rengusi aukštoji mokykla Voluinės srityje. Pirmieji 135 studentai mokėsi 3 skyriuose: filologijos su ukrainiečių ir rusų kalbų skyriais, fizikos – matematikos ir gamtos – geografijos.

Nuo 1951 m. Voluinės srityje buvo pereita į septynmetį mokslą, o nuo 1960–1961 m. – į aštuonmetį. Pradėjo veikti vakarinės mokyklos. Pedagogus ruošė mokyklos Lucke, Volodymire, mokytojų institutas Lucke. 1951 m. rugsėjo 25 d. Lucko mokytojų institutas reorganizuotas į Lucko pedagoginį institutą.Pasitarimas prieš konferenciją „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas Bažnyčios istorijoje“ universiteto Istorijos fakulteto dekano kabinete. Iš kairės: Šv. Bazilijaus Didžiojo šventovės ir vienuolyno igumenas Lucke t. Terentijus Capčiukas OSBM, Senųjų ir viduriniųjų amžių istorijos katedros vedėja prof. Oksana Karlina, Istorijos fakulteto dekanas prof. Anatolijus Švabas ir iš Lietuvos atvykusieji dr. Aldona Vasiliauskienė ir t. Pavlo Jachimecas OSBM (2011 04 04)

 

Lucko valstybinis Lesės Ukrainkos pedagoginis institutas


1952 m. vasario 17 d. ši mokymo įstaiga oficialiai pavadinta Lucko valstybiniu Lesės Ukrainkos pedagoginiu institutu.

1969 m. Istorijos – filologijos fakultetas padalintas į du ir Istorijos fakulteto studentai pradėjo mokytis naujose patalpose (dabartiniame Laisvės (Voli) prospekte). Nuo 1977 m. fakultete pradėjo veikti archeologijos muziejus. 1971 m., minint Lesės Ukrainkos 100-ąsias gimimo metines, institute atidaryta jos vardo auditorija, o 1991 m. UNESCO sprendimu, Lucke įvyko tarptautinis simpoziumas, skirtas poetės 120-osioms gimimo metinėms paminėti.

Per savo veiklos 50 metų Lucko valstybinis Lesės Ukrainkos pedagoginis institutas parengė beveik 25 tūkst. mokytojų Voluinės ir kitoms Ukrainos sričių mokykloms.

 

Voluinės valstybinis Lesės Ukrainkos universitetas


1993 m. liepos 16 d. Prezidento L. Kravčiuko įsakymu pedagoginio instituto bazėje buvo įkurtas Voluinės valstybinis Lesės Ukrainkos universitetas. 2007 m. rugsėjo 20 d. Ukrainos Prezidento įsakymu Voluinės Lesės Ukrainkos valstybiniam universitetui suteiktas nacionalinio universiteto statusas.

Universitete veikia Filologijos ir žurnalistikos, socialinių mokslų, menų, fizinės kultūros ir sveikatos ir pedagoginis institutai; matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, geografijos, teisės, ekonomikos, psichologijos, istorijos, tarptautinių santykių, romanų-germanų filologijos fakultetai; podiplominio švietimo mokslinis centras, parengiamasis skyrius, Voluinės nacionalinio Lesės Ukrainkos vardo universiteto technologijos ir verslo koledžas; mokslo tiriamasis, aspirantūros, doktorantūros, mokslinių stažuočių skyriai, Lesės Ukrainkos mokslo tiriamasis institutas, Lesės Ukrainkos, archeologijos ir geologijos muziejai; vokiečių kalbos mokymo centras; kalbų centras „Svit“ (Šviesa), Karjeros centras; informacinis centras, studentų laikraščio „Mūsų universitetas“ (Naš universitet) redakcija, biblioteka, leidybinis skyrius „Veža“, agrobiologinė stotis, botanikos sodas „Voluinė“ (Volyn), sanatorija-profilaktoriumas, Kultūros ir poilsio (laisvalaikio) centras, studentų profsąjunga, studentų saviraiškos centras.

Voluinės nacionalinio Lesės Ukrainkos universiteto Lucke prorektorė mokymo klausimais prof. Svetlana Gavriliuk, Istorijos fakulteto dekanas doc. dr. Anatolijus Švabas ir to paties fakulteto Senovės bei vidurinių amžių istorijos katedros vedėja doc. dr. Oksana Karlina ne tik aktyviai įsijungė į konferencijos organizavimo darbą, bet ir ėmėsi pačios svarbiausios organizacinės veiklos.



Straipsnis parengtas remiantis 2010 m. Lucke išleista knyga albumu „Волинський національний університет імені Лесі Українки“

 

 


Nuotraukose:

 

Prie Voluinės nacionalinio Lesės Ukrainkos universiteto. Iš kairės: t. Pavlo Jachimecas OSBM, prorektorė prof. Svetlana
Gavriliuk ir t. Augustinas Zapotočnyj OSBM (2011 09 15)

Nuotrauka iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

 

Pasitarimas prieš konferenciją „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas Bažnyčios istorijoje“ universiteto Istorijos fakulteto dekano kabinete. Iš kairės: Šv. Bazilijaus Didžiojo šventovės ir vienuolyno igumenas Lucke t. Terentijus Capčiukas OSBM, Senųjų ir viduriniųjų amžių istorijos katedros vedėja prof. Oksana Karlina, Istorijos fakulteto dekanas prof. Anatolijus Švabas ir iš Lietuvos atvykusieji dr. Aldona Vasiliauskienė ir t. Pavlo Jachimecas OSBM (2011 04 04)

Nuotrauka iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo