Rudens tiltas į Kuršių neriją

Maestro Romualdui Kuncai atminti skirtas tapybos pleneras ,,Nidos ekspresija 2011“

Pabaiga, pradžia Nr. 19

Plenero programą praturtino ir laivų „maketų“ plukdymo akcija, kurią Nidos vaikų džiaugsmui surengė Užupio kolonijos menininkai. Pleneruose tradiciškai išrenkamas ir apdovanojamas grand prix ryškiausias naujas autorius. Šiemet kūrinių meniškumu ir išraiškingumu išsiskyrė jau minėtos A. Jančiauskaitės tapyba, ryškiai atskleidusi talentą. Asta Jančiauskaitė savo stilių įvardina kaip simbolistinį ekspresionizmą. Semdamasi vaizdinių iš tikrovės, keturiose drobėse ji savitai interpretuoja, išreikšdama savo vidinę savijautą, savo jausmų veržlumą ir polėkį. Taip gimsta raudoniu nušvitę Nidos burlaiviai rausvai degančioje jūroje saulės geltoniu žaižaruojančio dangaus fone arba virš marių paviršiaus besisukančios milžiniško dydžio žvaigždės, ar pietietišku karščiu dvelkiančių smėlio kopų miražai. Tapytoja ieško Neringos gamtoje pastovumo ir lokalumo ženklų. Ji prisipažįsta, kad ,,Nidos plenere norisi senovės arba smėlio, kuris irgi asocijuojasi su laiko tėkme. Man svarbu, kad lietuviškumas neišnyktų, kad liktų kažkas seno seno, lyg smiltelė... Kad nebūtų vien viskas iš viso pasaulio“. Šiuos žodžius užrašė plenero menotyrininkas Vytautas Tumėnas. Jis kruopščiai fiksavo, fotografavo ir net dokumentavo viską savo vaizdo kamera Nidoje ir Juodkrantėje. Namo jis išvažiavo paskutinis, įkvėptas gamtos ir ypač kiekvieno menininko jam patikėtomis ir išsakytomis mintimis. Su malonumu ir pasirinktinai čia pateikiame dalį šių metų tapybos plenero dalyvių minčių.

Tapytojas A. Savickas aiškina, kad jam kūryboje įdomiausia derinant spalvų tarpusavio santykius suderinti vadinamąsias nederančias spalvas. O atvykus į Nidą, jam norisi ,,įsilieti natūros spalvų. Aš čia atsigaivinu tam, kad paskui galėčiau grįžęs dirbti savo dirbtuvėse. Reikia, kad ,,neužsiblokuotų“, kad ,,kvėpuotų“ mano spalvų ,,klausa“. Todėl visokį koloritą mėgstu. Nenorėčiau, kad būtų arba tik vienoks, ar tik kitoks. Siekiu įvairovės. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man patinka blogus dalykus tapyt. Kūryba man atsvara – turiu atsipalaiduoti. Taip, džiugesio mano darbuose daug ir nemanau, kad jie turėtų būti liūdni. Iš A. Andrijausko esu girdėjęs egzistuojančią nuomonę, kad genialūs kūriniai gimsta tik liūdesy ir vienatvėj. Iš dalies aš sutinku – kai būni vienas su savimi. Bet liūdesys turi būti šviesus, ne dėl kažko, bet gal daugiau ramuma, vidinė ramuma. Čia Nidoje gali nueiti prie jūros, pabūti su savimi ir labai gerai jaustis. To negali mieste padaryti. Kita vertus, išvažiavęs į kūrybines dirbtuves kažkur iš miesto – gauni sprigtą į kaktą, nes aplinka visiškai kitokia. Čia irgi būni vienas, tačiau esi smalsesnis – matai, kaip keitiesi. Gauni sprigtą į kaktą ir pradedi kitaip daryti. Grįžti namo ir pajunti, kad vėl grįžti į savo būseną pradinę. Išvažiavimais į kūrybines stovyklas pagyvini savo kūrybinę vienatvę... Atvažiuoju į Nidą vieną kartą metuose. Būtent čia aš išeinu su drobe ir molbertu į gamtą. Man labai smagu apčiuopti medį, pušį, namą, vandenį. Noriu, kad mano paveiksluose pasijaustų tos vietos kvapas...“ Dvi drobes autorius nutapė būdamas ant Uošvės kalvos, esančios greta garsaus T. Mano namelio. Jose meistriškai itin komplikuotomis sodrių spalvų plotų ritmo konfigūracijomis sukuriamas jos erdvės ir kraštovaizdžio formų įspūdis, perteikiama subjektyvi tikrovės jausena.

Tapytojas S. Kruopis pripažįsta, kad ,,Kuršių Nerija padeda pabėgti nuo civilizacijos, atsinaujinti, čia gali visada išlikti jaunas. Neringa visada yra paslaptis. Atvykėliui visada gali kažkas netikėto atsiverti. Daug magijos, mistikos. Kuncos dėka atsivėrė mauduolių motyvas, nes anksčiau nežinojau, kad čia yra nudistų pliažas. O šiemet atsivėrė dangus, vėjas... Pernai tik apie Juodkrantės bažnyčią sukinėjausi, šiemet – vilos, žvejų nameliai sudomino. Nereikia ilgai ieškoti motyvo. Svarbu, kaip padarysi. Lietus ilgai lijo – paėmiau motyvą, kurį mačiau pro savo langą ir nutapiau: patraukė labai gražus pušelių, medžių ritmas, jų santykis su tamsiu dangumi. Pavadinau – ,,Niūri diena“. Apačioje – šiuolaikinis namas – vaikų darželis. Šiaip šiuolaikinio namo niekada netapyčiau, tačiau, kadangi jo stogas buvo raudonas – jis gerą spalvų ritmą teikė greta žalios lapijos ir oranžinių medžių kamienų. Čia gali kiekvieną kampelį su įkvėpimu tapyti. Ekspresionizmas leidžia deformuoti, nereikia kopijuoti natūros. Gali visiškai kitaip sustatyti motyvus ir savaip sudaryti linijų, formų, spalvų ritmą. Ritmas man labai svarbu, kaip ir įtampa paveikslo. Man darbas negali būti sulaižytas, suakademintas, ,,nusalonintas“. Kiekviename paveiksle siekiu atradimo, netikėtumo. Pats tapymo procesas turi džiaugsmą teikti. Nors, kita vertus, atsistojęs tapai, kankiniesi... Bet, jeigu drobė pasiseka – apimantis džiaugsmas viską atlygina. Plenero darbai – tai mano gyvenimo ,,gėlytės“ – niekada jų neparduodu. Tai žiedeliai, kurie tik čia atsiskleidžia, nes aš niekur daugiau taip nesidžiaugiu, kaip tapydamas Nidoje kartą metuose“. Dailininkas pastebi, kad plenerinė tapyba Neringoje tam tikra prasme yra istorinė, nes galima sakyti, jog menininkai dažniausiai tarsi dokumentuoja kraštovaizdžio istoriją – architektūrą, laivybos ir žvejybos techniką, kopas, miškus.

Užupio menininkų grupės vadovas Giedrius Bagdonas puoselėja simbolistinio ekspresionizmo kryptį. Savo plastinėje kalboje sąmoningai įtraukia ir naiviojo meno stilistiką. Jo dėmesį patraukė Neringos pušų žalumos santykis su oranžiniais kamienais, medinių namų mėlynuma, kuri susišaukia su gausiu vandenų ir dangaus mėliu. ,,Mane žavi Nidos namai, kurie nudažyti ryškiai mėlynu ultramarinu. Niekur kitur Lietuvoj taip negalėtum namo nudažyti – atrodytų per daug ekstremalu. O čia tinka su jūros tolių mėliu, dangišku mėlynumu“. Šie tapytojo ,,atradimai“ įkūnyti darbe, vaizduojančiame pušų viršūnes debesuoto dangaus fone. Daugiasluoksnių pušų šakų, pro kurias prasišviečia dangus, įvaizdyje galima įžvelgti mintį apie dvasinio pažinimo etapus, kada prasiskverbus pro vieną šakų raizgalynę, atsiveria kita, vėliau – dar kita, kol pagaliau pasieki viliojančią dangaus bekraštybę.

Vokietė Helga Hopfe, dirbanti naiviosios tapybos stiliumi, susižavėjo nuo vienos iš Nidos kalvų atsiveriančiu intymiu vaizdu į marias, į kurį pati autorė žvelgia tarsi iš paukščio skrydžio. Itin brandūs tapytojos Christel Gollner darbai. Ji ekspresyviai sustip-rindama vaizdo įtaigumą tapė pajūrio kopų, medžių ir mauduolių motyvus. Meniškumu išsiskiria ir Elfi Hübner darbai. Ji susižavėjo Kuršių marių kraštovaizdžiu, gairinamu vėjo, kuriame herojiškai atsilaiko pušys ir kurio dėka ,,juda“ kopos. Natūroje ji per tris valandas nutapo akvarelę, o grįžusi į dirbtuvę, matytą vaizdą interpretuoja ekspresionistinėje tapyboje.

Dailininkė Dalia Mažeikaitė ypatingai vertina plenerų reikšmę tapytojų augimui. Jos nuomone, ,,Mus sutvėrė Baltijos jūra ir Palangos smėliai, kuriais gyvenom kūrybinėse grupėse Palangoje, kai susirinkdavom rudenį arba pavasarį. Pradžioje ekspresyviai tapiau tik miniatiūras. Kai pradėjau medituoti – atsivėrė naujas pasaulio supratimas. Pamačiau tą nuostabų grožį, kuris teikia gyvenimo jėgą ir ištvermę. Ir gali būti vienas ir tau visiškai niekas nesvarbu. Užsiimi menu, dirbi su spalvomis... O spalvos atvedė į dar nuostabesnį dalyką – man viskas yra spalvos, kadangi aš jas regiu, matau viduje ir jos išveda į kitą, nematomą jutimą. Ir kūryboje siekiu eiti į tai, ką man rodo meditacija. Aš ieškau gamtoje atitikmenų savo sąmonės vyksmams. Matau, kaip mintys kyla ir šakojasi įvairiausiomis spalvomis su švelniausiais atspalviais, kurių atitikmenų apsčiai regiu marių vandenyse ir jūroje. O kai jūra banguoja – išsidriekia sąmonės srautai, kurie eina horizontaliomis linijomis labai plonu sluoksniu. Visokių tokių motyvų ieškau, kurie atitinka mano dvasios vyksmus. Ir to nieks nesupras, nepatikės, kad taip gali būti... Siela turi savo gyvenimą, savo ritmus, savo tikslus, savo veržlumą. Kuo veržlesnė siela, tuo didesnė ekspresija. Jeigu mintys veržlios, jos ir srūva per tave, bet jeigu tamsios, negatyvios (ne iš tavęs, bet iš aplinkos), tai labai vargina tave, tave užgula – ir tada reikia išsilaisvinti. Aš stengiuosi tapyti dvasinio pobūdžio spalvomis – jos skaidrios, šviesios, kartais labai intensyvios... Aš ieškau ritmo. O ritmas eina iš vidaus. Kai susikaupęs veržiesi, turi pereiti per kalnelius, per tamsų ritminį barjerą, kad galėtum nušvisti...“ Plenerų tapytojai retai žvalgosi į Neringoje iškilusiass skulptūras, todėl D. Mažeikytės mistinis diptikas ,,Raganų kalno stovyklos“, kuriame interpretuojama parko mitologinių skulptūrų dvasia, itin originalus ir netikėtas. Tapytoja komentuoja: ,,Raganų kalne“ įkūnyta didelė intelektualinė energija. Netraukia manęs raganos – jos agresyvios. Ieškojau kitų mitinių motyvų – radau Eglę žalčių karalienę“. Pastaroji glaudžiai susijusi su jūra, todėl tapytojos darbe itin skamba, jos žodžiais tariant, ,,dvasinės mėlynos spalvos“.

Danielius Rūsys apie kūrybą aiškina: ,,Savo kūryboje vadovaujuos daugiau intuicija nei racionaliu protu. Visada yra gerai padaryti ne taip, kaip reikia. Kai padarai viską taip, kaip reikia – tai tampa neįdomu. Tai nekelia klausimų. Kai pavyksta paradoksą pateikti – man pasidaro tikrai įdomiau“. Jis kuria visiškai kitokio pobūdžio siurrealistinės pakraipos kūrinius, kuriuose apmąsto laukinės ir naminės gyvūnijos vaidmenį Neringoje. Jis įžvalgiai pastebi, kad Nidoje nėra karvių, todėl drobėje ,,Nidos ganykla be karvių“ pavaizdavo nerealų peizažą – karves, besiganančias ant Kuršių marių paviršiaus prie Nidos prieplaukos. Kitame peizaže jis vaizduoja dangų virš Kuršių marių susiūtą it burės. ,,Ar čia erdvė? Ar čia dangus? Ar čia plokštuma? Man tai įdomu. Tiesa sakant ir pats nelabai žinau... Tapyba man yra savotiški dienoraščiai, užrašyti plastine kalba“.

Mėgiamiausi Vytenio Bazaro kūrybos motyvai – įvairių nuotaikų Vilniaus urbanistiniai peizažai ir architektūra. Neringoje jį taip pat traukia technogeniniai vietinio kraštovaizdžio elementai. Jį vienintelį plenere sužavėjo marių žvejų laivai. Dailininkas sako: ,,Sunku surasti žmogų, kuris būtų abejingas laivams. Laivą sieju su siekimu kažkur nuplaukti, kažką pasiekti. Pagal Bodlerą, tai plaukimas į laimę arba į vargą – ką kas pasirenka. Laivai man ir Kuršių nerijos simbolis. Tai vieta, kur reikia bendrauti su gamta ir atverti save. Ramybė čia – kai ramus oras, bet kai lauki vėjo ar lietaus – skubi užbaigti kuo greičiau, darai ekspresyviau“.

Andrius Miežis aktyviai dalyvauja įvairiuose pleneruose, tačiau prisipažįsta, kad jo kūrybos ,,arkliukas“ nėra tapyba iš natūros, nes kūrinius mėgsta brandinti ilgai. Aplinka jam suteikia idėjų, vaizdinių, kuriuos jis filosofiškai kritiškai interpretuoja. Jam imponuoja kūrybinė drąsa, akibrokštai, pasitikėjimas savimi ir nesitaikymas su esama situacija. Jo sukurtos simboliškos kompozicijos plastika artima plakatui, dizainui. Joje mįslingai apmąstomas žmogaus ir jūros dialogas.

Saulė Urbanavičiūtė savo mokytojo R. Kuncos atminimui skyrė paveikslą ,,In memoriam“. Menininkė ilgai ir atkakliai iki sutemų tapė stebėdama gamtą. ,,Marių erdvėje“, tapytoje nuo Nidos molo, ji įtaigiai perteikė Kuršmarių vandens platybių didybę.

Plenero metu buvo atidarytos net keturios parodos. Pačioje pradžioje Nidos kultūros centre ,,Agila“ buvo atidaryta plenero dalyvių kūrybą pristatanti paroda, kurią, uždarant plenerą Nidoje, pakeitė naujai sukurtų darbų ekspozicija, kuri veiks iki lapkričio mėnesio miesto šventės. Taip pat Neringos miesto muziejuje buvo atidaryta apžvalginė ankstesnių plenerų kolekcijos paroda. Viso plenero pabaigoje Juodkrantės ,,Ąžuolyno“ poilsio namuose buvo atidaryta dar viena plenero kūrinių ekspozicija.

Delvis Udrys, Vygantas Vėjas, Gintaras Pankevičius, Jonas Budzinauskas liko ištikimi savitam individualiam stiliui, kurį puoselėjo įkvėpti pamario ir kopų kraštovaizdžių.

,,Nidos ekspresijos“ plenerai tampa ne tik kūrybinės raiškos galimybe, vienijančia įvairių regionų menininkus, bet ir pėdsaką paliekančiu daugiareikšmiu šalies kultūros įvykiu.

Plenero paroda, atidaryta,,Agilos“ kultūros centre Nidoje, veiks iki lapkričio vidurio, iki Neringos miesto šventės.

Saulius Kruopis