Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (3)
Elgiamasi iššaukiamai. Lenkiška klasė gražiai suremontuota, įstatytos didžiulės naujos durys, privežta kompiuterių, yra internetas. Visai mokyklai reikia renovacijos, bet visas dėmesys telkiamas tik į lenkiškąją dalį. Visa tai pykdo žmones, ne vien lietuvius, bet ir vietinius lenkus.
Praeis metai kiti, ir visi įsitikins, kad tokia skaldymo politika, o tiksliau – politikavimas, prie gero neveda. Ne ten turi būti telkiamos pastangos. Tačiau patys vietiniai žmonės turi įsitikinti, kad ne šis kelias yra teisingas. Toks veikimas nepadės vietiniams lenkams geriau integruotis į Lietuvos valstybės gyvenimą, daugelis jų kaip buvo nuošalyje, taip ir liks stovėti kelkraštyje.Laukti ne rankas sudėjus, bet dirbant
M. L. Suprantu, ką norite pasakyti: ne tokia yra Lietuvos ir Europos Sąjungos politika savo regionų ir tautinių mažumų atžvilgiu. Tačiau vietiniai agitatoriai nenori, kad lenkakalbiai Vilnijos gyventojai integruotųsi į Lietuvos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, jie daro viską, kad tų gyventojų atskirtis nuo Lietuvos valstybės didėtų. Ne integracijos, bet atskirties politika. Ar teisingai formuluoju? Patys vietiniai gyventojai turi savyje subrandinti norą būti Lietuvos piliečiais ne pagal pasą, bet pagal įsitikinimus. Bet kad taip įvyktų, reikia laiko? Laukimas – geriausia politika?
K. Garšva. Penkiolika metų laukėme, dar palauksime penkiasdešimt.A. Masaitis. Reikia laukti ne rankas sudėjus, bet dirbant. Ne miegoti kviečiu, bet ramiai dirbti. Nesinervinant ir nesiblaškant. Pats gyvenimas parodys, ar ta lenkiška mokykla Marijampolyje reikalinga, ar nereikalinga. Mano įsitikinimu, ji čia visai nereikalinga. Ir daugelio vietinių tėvų įsitikinimu – taip pat. Vietiniai vaikai jos ir nelanko. Seniūnas į tą mokyklėlę atveža mokinukus iš gana tolimų apylinkių.M. L. Noriu paklausti Jono Endriukaičio, ar daug Vilnijos krašte turime tokių mokytojų, mokyklų vadovų kaip Algimantas Masaitis. Tokių žmonių, kurie sugeba su vietiniais gyventojais sugyventi, juos suprasti ir veikti valstybiškai. Apskritai, koks yra mokytojo vaidmuo Vilnijoje?
J. Endriukaitis. Mūsų mokytojų, mokyklų vadovų vaidmuo labai didelis šiame krašte. Ten, kur buvo geri vadovai, mokytojai, tos mokyklos ne tik išsilaikė, bet jos tvirtėjo, augo, ir ten pasiekta gerų rezultatų. Tokių mokytojų ir mokyklų yra Bezdonyse, Riešėje, Turgeliuose, Šalčininkuose. Jų daug. Deja, ne visur. Labai svarbu, kad mokytojas toje vietovėje būtų matomas, nenutolęs nuo mokyklos. Jau keli mokyklų vadovai spaudoje yra rašę, kad mokytojas ir direktorius turi būti netoli savo mokyklos. Kad moksleiviai ir jų tėvai tuos mokytojus ir mokyklų vadovą matytų kuo dažniau, kad jie turėtų kuo didesnę įtaką toje vietovėje.
Pateiksiu mūsų didelio pralaimėjimo pavyzdį – tai Pabarė. Buvo puikios patalpos, visa, ko reikia ir ko dažnai trūksta kitose kaimo mokyklose. Tačiau iš lietuviško darželio vaikai eidavo mokytis į lenkiškas klases. Buvau Vilniaus apskrities švietimo reikalų patarėjas ir nuvažiavau į Pabarę išsiaiškinti, dėl kokios priežasties vaikai eina į lenkiškas klases. Pavaikščiojau ir pamačiau, kad labai geromis sąlygomis ten dirbama. Priėjęs su mokytoju prie lango pagyriau, kad viskas aplinkui gražu, paklausiau, kaip upelis vadinasi. Mokytoja prisipažino nežinanti: atvažiuoja iš Kauno. Pamokos jau būna prasidėjusios. Kai paskutinė pamoka baigiasi, tai jau autobusas netoli stotelėje burzgia, kelias minutes mokytojos palaukia… Po 2–3 metų lietuviška mokyklėlė užsidarė, nors jai nieko netrūko.
Mokytojas yra visa ko vadovas to krašto mokykloje. Jeigu tokių entuziastų pavyksta rasti, tai mokykla gyvuos ir mokinių joje netrūks. Jeigu mokytojas atvažiuojantis ir į aplinką neįaugęs, tai nieko gero nelauk.Už tvarką pirmiausia savo pačių kieme
K. Garšva. Apskrityje jau penkios lietuviškos mokyklos uždarytos. Kurmelionių, Tabariškių – ar ten buvo prasti vadovai, o gal kitos priežastys?
J. Endriukaitis. Tabariškėse mokyklos vadovė pradėjo fiziškai muštis su savo kolegėmis. Tai apie kokį lietuviškos mokyklos autoritetą tada galima kalbėti.A. Masaitis. Dabar ne taip svarbu, ką šalia mūsų daro lenkų agitatoriai, bet labai svarbu, kokios yra tame krašte lietuviškos mokyklos. Jas reikia labai smarkiai stiprinti. Ateina atsitiktiniai mokytojai, kasmet keičiasi – nieko gero nebus. Jeigu mokytojo pavyzdys žmonėms nekelia pasigėrėjimo – dar blogiau. Kitos jėgos tuojau pat pasinaudoja tokiais faktais. Dabar svarbiausia ne naujų mokyklų kūrimas, bet esančių mokyklų stiprinimas. Jeigu jos būtų stiprios, tai Šalčininkų rajone kelios pradinės mokyklėlės nebūtų uždarytos.K. Garšva. Ne kelios, bet 10 mokyklų uždaryta. Kasmet uždaroma po mokyklą, o nė viena nauja neatidaroma.A. Masaitis. 66 židiniai lietuviškumo veikia. Kad daugiau mokyklos nebūtų uždarinėjamos, reikalinga jų gera priežiūra. Svarbu žmonėmis pasitikėti, bet ne mažiau svarbu ir tikrinti. To dar labai stinga.
M. L. Kas turi tikrinti?
A. Masaitis. Pirmiausia švietimo institucijos – savivaldybių ir apskrities. Man skaudu girdėti apie prastą mokytojų elgesį, o mane pasiekia tokios žinios. Neseniai gavau pranešimą, kad vienoje mokykloje nėra nustatyta pamokų pradžios ir pabaigos. Kada mokytojas atvažiuoja, tada ir pradeda pamokas. Kada nori, tada išvažiuoja. Apmaudu, kad patys savo kieme nepadarome tvarkos.M. L. Gerų mokytojų problema – amžina, visais laikais jų trūko ir, matyt, visada trūks.
J. Endriukaitis. Atvažiuojantys mokytojai, jeigu tokių dauguma – tai viena didžiausių problemų.A. Masaitis. Atvažiuojantys geriau negu nieko, bet tai labai blogai. Mokytojai turi įaugti į tą vietą, net per atostogas turėtų iš tos vietos neišvažiuoti. Turi tėvynę pažinti ir po užsienius pavažinėti, bet ir prie savo mokyklos daug laiko praleisti. Svarbu su mokinių tėvais nuolat bendrauti, susitikti su vietiniais žmonėmis.
Tik per Vilnių atsigaus Lietuva
M. L. Kad jau kalbamės „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje, tai paklausiu: ką Vilnijos labui galėtų padaryti ir ligi šiol nedaro mūsų mokslininkai?
J. Endriukaitis. Būtų labai naudinga, jeigu bent retkarčiais į mokslininkų konferencijas Vilniuje galėtų atvykti mokytojai. Ne tokia jau didelė problema mokytojams čia atvažiuoti, gal rastume ir kur pernakvoti, šiokių tokių lėšų tiems reikalams galėtume skirti. Tuos krašto mokytojus labai svarbu būtų su Vilniaus inteligentija glaudžiau suartinti. Kad nebūtų taip: išvažiavo kur nors į Dieveniškes, užsikuitė kasdieniniuose rūpesčiuose, į Vilnių tik kartą ar du per metus atvažiuoja…
Mes vežame į tą kraštą lietuviškas knygas, bet jos dažnai atsitiktinės, atliekamos. Reikia sistemingo darbo, kai ko galėtume pasimokyti ir iš lenkų. Lenkiškų mokyklų moksleiviai dažnai nuvežami į Lenkiją, ekskursijose jiems aprodomos tos šalies įžymybės. Lietuviškų mokyklų vaikams ekskursijų dar per mažai rengiama po Lietuvą.M. L. Tai lėšų ar iniciatyvos trūkumas?
J. Endriukaitis. Pirmiausia noro trūkumas. Lėšų kelioms mokykloms esu pažadėjęs. Šalčininkuose vienoje mokykloje baigdamas kalbą sakau: Vilniuje bus krepšinio varžybos, atvažiuokite, bet prieš krepšinį pavaikščiokite po Vilnių, mes jums surengsime ekskursiją… Pusė metų praėjo, o norinčiųjų neatsirado. Keliose mokyklose tą siūliau. Vadinasi, mokytojų problema. Vaikai su entuziazmu tokius pasiūlymus sutinka, bet paskui niekas jiems nepavadovauja, nepadeda, neorganizuoja. Tuo viskas baigiasi. O juk negali iš kitur atvažiavęs žmogus ten vietoje įvesti tvarką.
Ir pabaigai. Su krašto pedagogais turėtų būti mezgamas ir intelektinis ryšys. Vilniaus mokytojų namuose mes organizavome švietimo centrą, buvo atėjęs Darius Kuolys, kiti asmenys, bet mums pristigo jėgų. Dabar, kai nebebūsiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, gal liks daugiau laiko. Manau, kad Mokytojų namai mokytojams turėtų būti antraisiais namais. Tuo labiau, kad dabar duris atvėrė gražiai atnaujinta Šv. Kotrynos bažnyčia, ten vyksta įdomūs koncertai. Reikėtų siekti, kad Vilnijos mokytojai Vilniuje jaustųsi kaip namuose. Marijos Gimbutienės knygoje, kuri neseniai išleista, yra labai prasmingi žodžiai: „Tik per Vilnių atsigaus Lietuva.“ To visi ir turime siekti.
