Alfonsas Daniūnas: Man svarbiausia ne mūšis, o rezultatas (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 18

Tęsiame pašnekesį su naujuoju Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriumi doc. dr. Alfonsu DANIŪNU.

Jis 1955 m. gimęs Tomske, 1978 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), įgijo statybos inžinieriaus specialybę. Liko dirbti Statybos mechanikos katedros asistentu, 1981 m. įstojo į aspirantūrą ir 1985 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją. Dirbo institute vyresniuoju dėstytoju, 1991 m. tapo Statybos fakulteto Metalinių konstrukcijų katedros docentu. 1993 m. išrinktas fakulteto prodekanu, o 1994 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto prorektoriumi studijoms. Dėsto metalinių konstrukcijų skaičiavimą ir projektavimą. Stažavosi Vokietijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių universitetuose, paskelbė per pusšimtį mokslo darbų, skaitė pranešimus daugelyje tarptautinių konferencijų mokslo ir studijų klausimais. Daugelio tarptautinių organizacijų narys.

Viščiukus skaičiuosime rudenį, bet ne šį

Mokslo Lietuva. Universitetams teks reaguoti į Lietuvos Respublikos Premjero Andriaus Kubiliaus patvirtintos specialios darbo grupės pasiūlymus, pasirašytus rugsėjo 30 d., kuriais siūloma optimizuoti šalies universitetų tinklą. Kaip manote, ar pradėtoji reforma bent jau universitetus „optimizuojant“, nebus žingsnis atgal?

Alfonsas Daniūnas. Bet kurios reformos tikruosius rezultatus gali išvysti ir įvertinti tik po kurio laiko. Tai ne mano sugalvota. Šiuo metu sukilo emocijos, daug diskutuojama. Vieniems ta reforma suteikė galimybes įšokti į važiuojantį traukinį, kitiems sukėlė daug nerimo. Esama prieštaringų ir net kraštutinių nuomonių. Nesu visiškas pesimistas, manau, kad bus pasiekta gerų permainų. Net ir dažnai kritikuota „krepšelių“ sistema davė kai kurių privalumų, išryškino stipresnius universitetus. Skirstymas tam po šaukštą ir tam, o anam šaukštelis teliko, buvo ydinga. „Krepšelių“ sistema parodė, kokias studijas nori rinktis jaunimas, nors iki tol buvo sakoma, kad ten nesą vietų ir nėra jokių galimybių studijuoti. Aišku, galima diskutuoti, ar visoms sritims šis variantas pasiteisino. Sakysim, kai kuriems specifiniams mokslams gal ir pasiteisino iš dalies, bet juk padėtis taisoma. Reiktų pasakyti, kad krepšelių skaičius skirstomas pagal studijų grupes ir kartais neteisingai teigiama, kad jų skaičius nėra reguliuojamas.

Dėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto. Man visada rūpėjo ir kildavo klausimas, kodėl negalima priimti daugiau studentų į paklausias sritis ir būtent joms skirti daugiau valstybės finansuojamų vietų? Mes buvome ribojami, turėdavome tiek vietų, kiek mums „nuleisdavo“ ministerija. „Krepšelių“ sistema parodė, kad esame antri po Vilniaus universiteto, žmonės mus renkasi. Pasirinkimo laisvė nėra blogai. Aišku, turi būti ir saugiklių, nes norėjimas yra viena, o sugebėjimas teikti kokybiškas studijas – tai visai kas kita. Tą kokybę būtina užtikrinti. Taip pat ir dėl „krepšelių“ taikymo įvairovės reikėjo išsamiau diskutuoti, bet tai nebuvo daroma. Kaip ir kiekviena sistema, taip ir ši nėra be trūkumų, bet kai kuriuos taškus ant „i“ sustatė.

Ar rektoriai didžiausi reformos stabdžiai

ML. Kai kurių politikų kalbose, spaudoje universitetų rektoriai nuolat buvo vaizduojami kaip labiausiai besipriešinantys reformoms. Ar tikrai taip yra, o gal tai politinių grupuočių ir jiems tarnaujančių valdininkų siekis mažinti universitetų autonomiją, turėti didesnę įtaką universitetuose? Tada keičiama universitetų tarybų formavimo ir rektorių rinkimų tvarka, įvedamos ir kitos naujovės. Jūs ne vienus metus šiuos procesus galėjote vertinti būdamas iš arti ir kaip šiek tiek bešališkas stebėtojas. Ar tikrai rektoriai yra didžiausi universitetų reformų stabdžiai?

A. Daniūnas. Turiu pripažinti, kad rektorių veikla nelengva. Septynerius metus buvau Rektorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkas, mačiau daug rektorių ir galėjau jų veiklą lyginti. Išties labai atsakinga būti rektoriumi, nes jų veikla susieta ne tik su reformom. Universitetą daug kas klaidingai įsivaizduoja, mano esant vieta, kur į paskaitas ateina ir išeina studentai, nežinia kuo užsiima profesoriai. Bet jeigu vertintume kad ir pagal darbuotojų skaičių, tai įsitikintume, jog tai didžiulė mokslo, studijų ir įvairių padalinių, tarnybų institucija. Mane visada apimdavo net savotiškas siaubas, matant, kad didžioji rektoriaus darbo dalis skiriama spręsti finansiniams, ūkiniams, ekonominiams universiteto reikalams. Ne svarbiausiai misijai – mokslui ir studijoms skirta, o veiklai, kurios daugelis nemato, o svarbos net neįsivaizduoja. Tos aplinkybės dažniausiai nuo pačių universitetų nepriklauso, bet verčia rektorius visais tais visuomenei nematomais darbais užsiimti.

ML. Tai ir rektoriaus sugebėjimo pasirinkti komandą reikalas.

A. Daniūnas. Bet visa atsakomybė gula ant rektoriaus pečių. Teisiškai organizacijos vadovas atsakingas už viską. Blogiausia, kad dėl mūsų gyvenimo sąlygų, kartais biurokratinių trukdžių visi tie finansiniai, ūkiniai dalykai juda labai lėtai ir su dideliais sunkumais.

Suprantu, kad man užduotame klausime slypėjo kita prasmė. Ką manau dėl rektorių neva priešpriešos pokyčiams. Norint bet kurį rezultatą pasiekti neišvengiamai tenka įsivelti į tam tikrą priešpriešą. Nesu matęs problemos sprendimo, kur susibėgę visi kaip vienas palaikytų tavo nuomonę. Tam tikra minčių ir idėjų neatitiktis ir yra ta varomoji jėga, kuri veda į priekį. Apie save pasakyčiau, kad man svarbiau rezultatas, o ne nuolat būti mūšyje. Daug kam atrodo, kad rektorius turi nuolat kautis ir būti matomas – tada esi geras rektorius. Man tai nėra būdinga, nesu aštrių pojūčių mėgėjas. Kautis ir siekti rezultato vadovui būtina, bet išorinio blaškymosi nemėgstu, kovos demonstravimas man svetimas dalykas. Man svarbiau rezultatas.

Anksčiau žiniasklaida išties mėgdavo rektorius pateikti kaip didžiuosius stagnatorius, kurie priešinasi pokyčiams, nors dabar tokios ryškios tendencijos nejaučiama. Bet žiniasklaidai reikia intrigos, jeigu jos nėra, tai apie ką rašyti?

ML. Blogiausia ne tai, kad intriga tampa žiniasklaidos duona kasdienine, bet kad pati žiniasklaida kartais tampa intrigante, įsivelia į interesų grupių kovą, kuria norimus, o ne realybę atitinkančius scenarijus.

A. Daniūnas. Mūsų visuomenė atpratinta nuo analitinių straipsnių, ramios diskusijos. Kada apie tokias publikacijas diskutuojame? Jų labai retai būna, o apie skandalingas tenka diskutuoti nuolat. Jeigu apie reformas bus rašoma ramiai, prasmingai, išsamiai – kam tai bus įdomu? Jei bus parašyta, kad koks nors rektorius visiškai nemodernus, nesuvokia kur turi eiti Lietuva, o, toks straipsnis turės pasisekimą.

Nedalyvavau daugelyje „kovų“ su valdžia, kuriose grūdinosi kiti rektoriai, tad ir mažai žinau apie visas peripetijas. Valdžios ir rektorių požiūriai skiriasi? Iš dalies taip ir turi būti, tada yra dėl ko diskutuoti. O kad rektoriai žmonės ne tik su patirtimi, bet ir su charakteriu, turi savo viziją ir požiūrį į šalyje vykstančius procesus, taip pat ir į aukštojo mokslo reformą – tai visiškai natūralu, taip ir turi būti. Pagaliau rektoriai atsakingi už savo instituciją ir daugybės žmonių likimą.

ML. Valdžiai reikia greitinti procesus, o universitetai veikia ir pagal tam tikros inercijos dėsnį – juk kas savaitę studijų programų nekaitaliosi.

A. Daniūnas. Manau, visuomenei pateikiama toli gražu ne objektyviausia informacija. Nemanau, kad mūsų universitetai prasti, o rektoriai – didžiausi naujovių ir gerų pokyčių stabdžiai. Toks įvaizdis jei ir sudaromas – tai nesusikalbėjimo pasekmė. Turim sutikti, kad žmogiškųjų išteklių atsinaujinimas turi vykti, taip pat ir profesorių, rektorių, lygiai kaip ir politikų. Pasaulis keičiasi, tad kai kas turėjo keistis ir mūsų universitetuose. Reformos pradžioje, kai buvo priimamas paskutinis Mokslo ir studijų įstatymas, jeigu ir būta priešinimosi, gal ne visada prasmingo, kartais ir rektoriai būdavo susikoncentravę ne visai į tuos dalykus, į kuriuos iš tikro daugiausia reikėjo kreipti dėmesį. Kartais per siaurai mąstyta, nes reformos pagrindas įdėtas į Mokslo ir studijų įstatymą. Tuo metu, priiminėjant įstatymą, reikėjo platesnių ir gilesnių diskusijų, o ne telkti visą dėmesį tik į atskirus klausimus. Bet tai mano asmeninė nuomonė.

Universitetų tarptautiškumas – tai būtinybė

ML. Kokius svarbius klausimus palikome nuošalyje, šiame pokalbyje neaptarėme?

A. Daniūnas. Manau, svarbūs yra tarptautinės dimensijos klausimai. Universiteto tarptautiškumas – tai labai svarbu. Taip pat ir VGTU turi būti dar atviresnis užsienio mokslininkams ir studentams. Pagal mūsų studentų išvykimą stažuotis ir tęsti studijas užsienyje mes pirmaujame Lietuvoje, bet ir toliau yra ko siekti. Esu tikras, kad tarptautiškumo universitetų veikloje didinimas kaip tik ir padėtų Lietuvoje išlaikyti jaunimą. Ypač technologijos moksluose būtina siekti kuo didesnio tarptautiškumo. Tai esmingas momentas, siekiant užtikrinti aukštą studijų kokybę ir aukšto lygio mokslinius tyrimus. To ir ateityje sieksime, niekas mums netrukdo. Kitas reikalas, ar daug bus norinčių atvykti į mūsų universitetą dirbti ir studijuoti, nes visi pasaulyje siekia važiuoti tik į labai autoritetingas ir aukšto lygio mokslo ir studijų institucijas. Norima patekti į puikias mokslines mokyklas, gaila, kad mes Lietuvoje beveik nustojome tokią sąvoką naudoti. O juk mokslinė mokykla ir yra tas traukos centras, į kurį tos srities ar krypties jauni mokslininkai ir trokšta patekti.

ML. Ar daug tų mokslinių mokyklų šiandien turim Lietuvoje?

A. Daniūnas. Nesiimčiau vardyti, bet jų tikrai yra, lygiai kaip ir mokslo autoritetų. Jų „svoris“ visuomenėje šiandien gal ir mažesnis, negu kad anksčiau buvo, bet tai visos mūsų gyvensenos ir sistemos problema. Tą patį galim pasakyti apie mūsų menininkus, rašytojus, teatralus – jų reikšmė visuomenėje mažesnė, negu kad buvo dar visai neseniai. Bet girdžiu sakant, kad mes turime labai aukšto lygio mokslininkų, atitinkančių net Nobelio premijos laureatų lygį. Visiškai pritariu tokiai nuomonei. Tai ne mano srities asmenys, todėl jų nevardysiu, bet pagal visus parametrus jie tos aukščiausios premijos nusipelno. Tik mes apie kito laimėjimus gal nepagalvojame, nemokame kartu pasidžiaugti.

Kalbant apie VGTU, tai mūsų priedermė ne tik kurti gerą mokslą, užtikrinti aukštos kokybės studijas, bet ir komunikuoti su verslu, pramone. To kartais pritrūkstame, ryšio su pramone ir verslu dar turime per mažai. Kartais skaitau ir girdžiu, kad verslas mums nepadaro to ir ano. O kodėl jis turi mums ką nors daryti, duoti? Kitas reikalas, kad mes patys turim įsiklausyti į verslo ir pramonės žmonių mintis, pritraukti juos bendriems uždaviniams spręsti. Savo trūkumus mes patys ir turime taisyti. Verslo siekiai trumpalaikiai, o universitetai turi galvoti, kad mūsų parengti specialistai būtų reikalingi ir po kelių dešimčių metų.

Mažiau universitetų – mažiau konkurencijos. Ar to norime?

ML. Tai vyks mūšis dėl universitetų ateities ar ne? Gal visas garas pašnypš ir baigsis?

A. Daniūnas. Pasitikiu tais, kurie turės priimti sprendimus, kad jie bus toliaregiški ir išmintingi. Aišku, jaučiu ir nerimą, bet daug kas priklausys ir nuo pačių universitetų. Moksle ir studijose pasiekti rezultatai išaiškėja po kelerių ir daugiau metų, o politikai ateina trumpesniam laikui ir jiems reikia priimti sprendimus greitai, per metus kitus. Manau, čia glūdi ir daugelio problemų šaknys. Mokslo visuomenės ir politikų siekiai lyg ir tie patys, bet laiko požiūriu sunkiai suderinami. Blogiausia, jei tūpčiosime vietoje, blaškysimės ir nejudėsime į priekį. Mano manymu, Vilniuje turėtų būti klasikinis universitetas, vienas ar keli specializuoti universitetai.

Įsijausdami tik į du miestus – Vilnių ir Kauną, kaip kad darė specialioji darbo grupė universitetų tinklui optimizuoti, darome klaidą. Reikia galvoti apie visą Lietuvą. Manau, kad tai, jog technologiniai mokslai pasiekė Lietuvoje gerų rezultatų, viena iš priežasčių yra tai, kad turime konkurenciją – Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetus. Reikės laiko, kad su Masačiusetso institutu galėtume lygintis, gal išskyrus atskiras sritis. Mažas universitetų skaičius Lietuvoje mažintų tarpusavio konkurenciją. Ar mums to reikia? Aš už konkurenciją.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius doc. dr. Alfonsas Daniūnas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojų ir studentų kasdienybė

Alekso Jauniaus nuotraukos