Istorija ir „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (2)

Pradžia Nr. 10

Tęsiame pokalbį su Visuotinės lietuvių enciklopedijos Lietuvos istorijos redakcijos vedėju Vytautu Spečiūnu. Jis dalijasi patirtimi, kaip istorijos tema pateikiama dvidešimttomėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE).

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Tarkime, kolega dr. A. Matulevičius redaguoja straipsnį, kuris rengiamas būsimam VLE X tomui - Kvedlinburgo analai. Tai labai svarbus straipsnis, nes minėtuose analuose pirmą kartą (1009 m.) paminėtas Lietuvos (Litua) vardas; paminėjimas susijęs su misionieriaus vyskupo Brunono žūtimi. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad Brunoną priėmusių baltų genties vado - Netimero ir jo brolio Zebedeno vardai - prūsų kilmės. Enciklopedijos straipsnyje teks pateikti skirtingas jo žūties vietos versijas, o ne vieną, kaip buvo anksčiau. Taigi tenka derinti kelias nuomones, rašyti, kad, pavyzdžiui, istoriko X nuomonė skiriasi nuo istoriko Y nuomonės.

Nemažai istorikų straipsnių buvo parašyta 1987 m. pradėtai rengti Lietuvos istorijos enciklopedijai. Ji taip ir nepasirodė, nors neabejoju, kad bus parengta. Beveik visa, ką buvome parengę Enciklopedijai (kone pusę tomo), sudėjome į VLE. Taigi padarytas darbas nenuėjo veltui.

Ir vis dėlto „Lietuvos istorijos enciklopedija“ ligi šiol nepasirodė.

2009 m. minėsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, bet daug kuo pasigirti negalime, nes to meto Lietuvos istorijos šaltinių yra labai mažai. Daugiau jų atsiranda tik XIII a., kai susikūrė valstybė ir prasidėjo karas su Vokiečių (Kryžiuočių) ordinu, kryžiaus žygiai.

Aukštesnės civilizacijos atstovai fiksuoja įvykius, aprašo kelius į Lietuvos gilumą, ir tie dokumentai tampa Lietuvos istoriografijos pradžia. Iš priešo rankų gauname pirmuosius savo istorijos šaltinius.

Deja, tokia realybė. Tūkstantmečio proga stengiamės užbaigti VLE ar bent priartėti prie pabaigos. Lietuvos istorijos institutas ta proga, matyt, užbaigs trylikatomę Lietuvos istoriją, kurios I tomas. jau išėjo. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto laukia sunkus ir sudėtingas uždavinys - parengti atskirą sisteminį VLE tomą, skirtą Lietuvai. Kol kas jis planuojamas kaip XI b tomas, bet gali nusikelti ir toliau.

Tad kiek bus VLE tomų?

Bus 20 eilinių tomų, be jų dar a ir b tomai, taip pat du papildomi tomai, tad mažiausiai - 23. Tiksliai pasakyti šiandien sunku, nes straipsnių apimtys ir temų kiekis plečiasi, tad tomų gali ir padaugėti. Redaguojant kai kas ir“iškrenta“, nes paaiškėja, kad tai pernelyg specialus dalykas, tinkamas Lietuvos istorijos enciklopedijai, bet ne VLE.

Istorikams tampa lyg arbitruIstorikams esate lyg tam tikras arbitras, nes vertinate ir iš enciklopedininko pozicijų. Kaip apskritai vertinate dabartinį Lietuvos istorijos mokslą?

Juokaujate? Koks ten arbitras. Na, o istorijos mokslą turime tokį, koks yra. Galime guostis, kad mums sunku lygintis net su kaimynų lenkų istoriografija, bet tai suprantama. Nevienodo dydžio tautos, ekonominis ir mokslinis potencialas. Jei nepriklausomybės laikai būtų išaušę anksčiau, mums šiandien būtų daug lengviau dirbti. Į ateitį žvelgiu optimistiškai, nes pasipylė srautas naujų tyrinėjimų, studijų, monografijų, parengti atskirų Lietuvos istorijos laikotarpių (iki 1953 m.) didesni ar mažesni apibendrinamieji darbai. Žinoma, dėl kai ko galėtume papriekaištauti Lietuvos istorijos institutui. Vienas didžiausių trūkumų - tai nesugebėjimas ligi šiol parašyti 1-2 tomų Lietuvos istorijos, kuri daug labiau reikalinga ir už trylikatomę Istoriją. Nežinau, kiek žmonių tuos 13 tomų perskaitys, o 1-2 tomai visuomenei būtini dabar. Ačiū prof. Zigmantui Kiaupai, prof. dr. Jūratei Kiaupienei ir dr. Albinui Kuncevičiui už Lietuvos istoriją iki 1795 m. Padėkos žodžių nusipelno prof. Edvardas Gudavičius už Lietuvos istorijos I tomą ir prof. Alfredas Bumblauskas už Senosios Lietuvos istoriją.

Tai mūsų istorikų indėlis į Lietuvos istoriografiją, tik gaila, kad dauguma jų parašytų istorijų baigiasi LDK laikais, o E. Gudavičiaus veikalas - XVI amžiumi. Vienintelis Z. Kiaupa parašė Lietuvos valstybės istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų; šis sintetinis veikalas - politikos istorija, tačiau kultūros ir ūkio istorijos vientisos sintezės neturime. A. Bumblausko Senosios Lietuvos istorija, nepaisant įsivėlusių riktų, korektūros klaidų ir kitų trūkumų įdomiai parašyta ir puikiai apipavidalinta. Tai naujas žodis Lietuvos istoriografijoje.

Kuo naujas?

Neslėpsiu, su baime atsiverčiau A. Bumblausko veikalą. Matau: vienam ar kitam laikotarpiui, vienai ar kitai problemai skirta vos po du puslapius - tai kokia čia Istorija? Tačiau pasiklausęs, kaip apie tą knygą kalba aukštesniųjų gimnazijos klasių gimnazistai, supratau, kad ne visas knygas reikia vertinti vien akademiniais kriterijais. Anot gimnazistų, tai pirma Istorija, kurią norisi skaityti.

Vadinasi, patraukli, vaizdinga, tokia, kad paėmęs į rankas neskubi dėti į šalį?

Taip, knyga kupina vaizdų, teksto ne itin daug, užtat daug ką pasako iliustracijos. Svarbu temų atranka, požiūris, metodas. Mano galva, tai didelis ir reikšmingas įnašas į mūsų istoriografiją. Gaila, žinoma, kad liko daugokai klaidelių ir riktų.

Juos su buhalterio kruopštumu recenzijose išvardijo Tomas Baranauskas ir kiti vertintojai.

Rado ką pakritikuoti akad. Zigmas Zinkevičius ir kiti... Vertintojai, kritikai ir privalo pastebėti bei kelti aikštėn trūkumus. Tai visai normalu, taip ir turi būti.

Ar enciklopedininkai galės pasinaudoti kad ir Jūsų minėtais istorijos veikalais?

Žinoma, išvadomis ir faktais - taip, o dėl iliustracijų - kitas reikalas. Žvelgiu į Lietuvos istoriografijos ateitį optimistiškai, nes tikiu, kad sulauksime ne vieno panašaus ir dar reikšmingesnių veikalų, panašiu kampu ar visai naujai nagrinėjančių Lietuvos istorijos reiškinius. Ateityje enciklopedijos kūrėjams bus lengviau dirbti, bet mudviem su kolega A. Matulevičiumi tenka dirbti šiandien ir naudotis tuo, ką turime.

E. Gudavičius yra ne kartą pareiškęs, kad geriausią Lietuvos istoriją yra parašęs Zenonas Ivinskis. Manau, kad E. Gudavičius savąja Lietuvos istorija (I t.) pralenkė Z. Ivinskį, juk taip ir turi būti. Judėjimo į priekį esama, E. Gudavičiaus Istorija yra nauja Lietuvos istoriografijos pakopa.

Nejauku, kad nuo Z. Ivinskio “Lietuvos istorijos“ (1978 m.) turėjo praeiti ketvirtis amžiaus, kol sulaukėme E. Gudavičiaus veikalo. Judėdami tokiais tempais ne kažin kur nueisime.

Nesunku paaiškinti, kodėl taip nutiko. Sovietmečiu geriausi Lietuvos istorikai pasuko į seniausių laikų tyrinėjimus, kur buvo mažiausia ideologinių botagų ir cenzūros. Kad ir paties E. Gudavičiaus pavyzdys. Per tą laiką jam pavyko sukaupti daug medžiagos, patyrimo, ne tik pakelti naujus šaltinių klodus, bet ir išnagrinėti istoriografiją. Juk vienam ar kitam praeities istorikui užtekdavo padaryti klaidą, ir ją nekritiškai kelis šimtus metų kartodavo kiti istorikai. E. Gudavičius atskleidė ne vieną tokią klaidą.

Gal bent vieną priminkite.

Kad ir teiginys, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas žuvo 1337 m. mūšyje prie Veliuonos. E. Gudavičius kruopščiai patikrino pirminius šaltinius ir atskleidė, kad ten žuvo ne Gediminas, o Trakų kunigaikštis, valdovo submonarchas. Spėjama, kad tai buvo vyresnysis Gedimino sūnus Vytautas. Šį spėjimą išdėstė prof. Alvydas Nikžentaitis.

Ko reikėtų pramoktiAr jau galima kalbėti apie susiformavusį istoriko enciklopedininko tipą? Juk tai ne tas pats: rašyti monografijas, mokslinius straipsnius ar rengti enciklopedinius straipsnius. Ko gero, mūsų universitetai irgi nemoko, kaip turėtų būti rašomi skirtingo pobūdžio straipsniai - taip pat populiarūs, švietėjiški.

Deja, to nemoko niekas. Tai didelė problema. Tik ilgai dirbantys autoriai po truputį įpranta rašyti straipsnius. Ko gero, didžiausią pažangą tarp istorikų šia prasme padarė vis minimas prof. E. Gudavičius. Jis su enciklopedininkais bendradarbiauja nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio. Palyginę pirmuosius jo straipsnius su dabartiniais, pamatytume didelę pažangą terminijos, dėstymo ir stiliaus atžvilgiu. Pamažu susiformavo E. Gudavičiaus ir kaip enciklopedijų autoriaus stilius.

Kiekvienas autorius rašydamas mokosi. Labai preciziškai enciklopediškai rašo akad. Vytautas Merkys. Jo pagrindinė tematika - Lietuvių tautinis sąjūdis XIX a. antrojoje pusėje. Į šią temą patenka S. Daukantas, M. Valančius ir daug kitų asmenybių. V. Merkys išnagrinėjo XIX a. socialinį gyvenimą, politinius judėjimus. Tai universalus istorikas, mūsų Enciklopedijai jis - tikras lobis.

Po Vytauto Merkio į XIX a. tautinį atgimimą jau nėra ko kišti nosies net uodui?

Žinoma, kad erdvės tolesniems tyrinėjimams visada lieka. Profesoriai E. Aleksandravičius ir A. Kulakauskas parašė monografiją Lietuva carų valdžioje: XIX a. Lietuva (1996 m.) ir tą patį laikotarpį nušvietė kitų aspektu. Šie viduriniosios kartos istorikai pabrėžė, kad per XIX a. lietuvių liaudis virto tauta, atskleidė bajorų vaidmenį tautos atgimimo procesuose. V. Merkys sovietmečiu buvo priverstas labiau gilintis į valstiečių gyvenimą. Ir anksčiau buvo žinoma, kad iki 1863 m. sukilimo Lietuvos visuomenėje ir kultūroje vyravo bajoriškasis pradas. A. Kulakauskas ir E. Aleksandravičius parodė, kad labai nemažai bajorų atėjo į lietuvių tautinę kultūrą: broliai Biržiškos, tarp Vasario 16-osios Akto signatarų trys ar keturi buvo bajorai, iš kurių išskirčiau Stanislovą Narutavičių, pirmojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutovičiaus brolį.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas