MOKSLASplius.lt

Rytų Prūsija be legendų

Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius



 Lietuviškųjų giminės šaknų ieškantys Karlas-Heinzas Klingeris ir Klausas Papies su dr. A. MatulevičiumiLapkričio 11–13 dienomis Baltijos akademija (Academia Baltica; centras Liubeke, prie Baltijos jūros) Sankelmarke su Šlėzvigo-Holšteino žemės Europos akademija (Šiaurės Vokietija) surengė tarptautinį seminarą apie Rytų Prūsijos (Rytprūsiai gyvavo iki 1946 m.) ir jos kraštų – Varmijos (Varmės), Mozūrijos ir Klaipėdos krašto – praeitį, gyventojus. Programos įžangoje akademijos vadovas Dr. Christianas Pletzingas iš Liubeko ir renginio vedėjas (moderatorius) Dr. Gerhardas Doliesenas (Dolyzenas) iš Liuneburgo (jame veikia Rytų Prūsijos krašto muziejus) rašo, kad lenkų, lietuvių, rusų ir vokiečių jaunimui Rytų Prūsijos praeitis nuo 1989 metų naujai atsiveria, vėl atrandamas kraštas; daliai jų (išskyrus Kaliningrado srities rusus) – tai protėvių žemė, tėvynė. Šia proga noriu pasakyti, kad dr. G. Doliesenas su kaliningradiečiu archyvaru, kraštotyrininku Anatolijumi Bachtinu parašė vertingą knygą su gausiomis iliustracijomis apie Rytų Prūsijos šiaurinės dalies (Karaliaučiaus krašto) bažnyčias: „Vergessene Kultur: Kirchen in Nord-Ostpreussen“ (Husum 1998). Dr. Chr. Pletzingas parašė veikalų iš Rytų Prūsijos istorijos, vokiečių ir lenkų santykių, redaguoja Baltijos akademijos mokslinį tęstinį leidinį „Colloquia Baltica“ – apie Baltijos šalis ir kraštus. Moka lenkiškai. Seminare dalyvavo pranešėjų ir klausytojų iš Vokietijos, Lenkijos (ir palikuoniai iš buvusios Rytų Prūsijos provincijos Mozūrijos, Varmijos, Karaliaučiaus krašto), Kaliningrado srities ir Lietuvos (tik aš su žurnaliste, rašytoja, psichologe Mažosios Lietuvos lietuvininke, parašiusia apie mažlietuvių gyvenimą vertingą 2 dalių romaną-kroniką „Šaktarpis“, Astrida Pėtraityte). Gaila, dėl ligos negalėjo dalyvauti klaipėdietis dr. Arūnas Baublys, kurio pranešimo tema – „Mažoji Lietuva – Klaipėdos kraštas. Ginčijamas palikimas?“ (Kleinlitauen–Memelland. Ein umstrittenes Erbe?). Dėl to apie Mažąją Lietuvą nebuvo diskutuojama, ši tema mažai paliesta pranešimuose.

Taip pat dalyvavo ir lietuvininkų palikuonių iš Mažosios Lietuvos (iš Tilžės, Šilutės, Šilėnų, Karaliaučiaus), kurių tėvai, seneliai (abi šakos ar viena šaka – lietuvininkai) čia gyveno, mokėjo lietuviškai, turėjo po lietuvišką maldaknygę, kitų lietuviškų knygų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją. Karlo Heinzo Klingerio protėvių šeima (senelė – lietuvininkė) kilusi iš Šilutės (vokiškai Heydekrug), apylinkių – Žalgirių (Bismarck) kolonijos prie Rupkalvių pelkės. Proprotėviai buvo zalcburgiečiai (iš Austrijos krašto Zalcburgo), 1732–1736 m., per didžiąją vokiškąją kolonizaciją, atsikėlę į Mažąją Lietuvą – į lietuvišką Karaliaučiaus kraštą. XIX a. Klingeriai apsigyveno prie Šilutės. Dabar K. H. Klingeris gyvena Baltijos uostamiestyje Flensburge (Danijos pasienyje), kur karo pabaigoje apsigyveno ir 1946 m. mirė Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus (1993 m. palaikai perlaidoti jo tėviškėje, Bitėnų-Rambyno kapinėse). Kitų seminaro dalyvių lietuviškas šaknis įkūnija pavardės. Pvz., Helmutas Matschulat (Mačiulaitis), gyvenantis Lagerdorfe, Klausas Papies (Papys) su žmona Gisela Schulz-Papies iš Bremeno, Volkeris Szillat (Žilaitis) iš Ahrensburgo, gal būt iš lietuvininkų (mažlietuvių) kilę Klausas Ropelius su žmona Gelwine Ropelius iš Hamburgo. Kaip sako K. Papies, „mano gyslose teka ir lietuviško kraujo“. Senolis gražia pavarde Galandi gimęs Karaliaučiuje, dabar lankosi Kaliningrade ir ieško jaunystės miesto.

Seminare susitiko kaimyninių šalių, tautų atstovai, kaip paprastai, vyravo draugiška, geranoriška, sakyčiau, netgi broliška nuotaika. Kaip Prūsijos, Rytų Prūsijos, Mažosios Lietuvos (kurioje XVI a. kūrėsi ir vėlesniais šimtmečiais klestėjo lietuvių raštija, poezija ir grožinė literatūra, apskritai lietuvių kultūra, tirta lietuvių kalba, lietuvininkų etnografiniai dalykai) praeitį mato, vertina vokiečiai ir lietuviai bei prūsų palikuoniai, lenkai bei mozūrai, rusai.Tūkstančiams tų šalių mokslininkų, inteligentų, karo pabaigoje pasitraukusiųjų, po karo išvarytųjų rytprūsiečių ypatingoje pagarboje yra Dr. Dietmaras Albrechtas (g. 1941), ilgametis Ostsee-Akademie (Baltijos akademija) Travemundėje prie Liubeko, Sankelmarko akademijos, Academia Baltica Liubeke įsteigėjas ir vadovas. Geras Lietuvos, lietuvių bičiulis, vaizdžiai kalbant, mūsų profesorių, daktarų, kitų inteligentų, mažlietuvių globėjas – jie lankė „Albrechto mokyklą“. Sovietinės okupacijos metų pabaigoje iš Vokietijos nelegaliai per Rygą į Lietuvą atvežė slaptųjų nusikalstamo Molotovo-Ribbentropo pakto dokumentų kopijų. Dr. D. Albrechtas labai stengiasisuartinti vokiečius ir lietuvius bei gretimas tautas, tiesia draugystės tiltus. Tai atsispindi jo monografijose, ypač kelionių įspūdžių po buvusią Prūsiją bei Mažąją Lietuvą knygoje „Wege nach Sarmatien. Zehn Tage Preussenland“ (Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje 1995; išversta į lietuvių kalbą ir 1998 m. išleista Vilniuje). Tai rašytinis paminklas prie Baltijos gyvenančioms ar gyvenusioms (prūsų, kuršių) tautoms, jų gyventojams. Priesakas pasimokyti iš karo padarinių ir gyventi taikiai. Martyno Jankaus palaikų perkėlimo iš Flensburgo į jo gimtinę Bitėnus (1993) talkininkas. Vienas Tomo Mano kultūros centro Nidoje steigėjų (1996), jo tarybos narys. Įvertintas Lietuvos valstybės: 2009 metais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Dr. A. Matulevičius įteikia knygą apie Mažąją Lietuvą dr. Christianui Pletzingui

Baltijos akademijos vairą perėmęs Dr. D. Albrechto mokinys Dr. Ch. Pletzingas sėkmingai plėtoja tolerancijos tarp tautų veiklą. Reikia žinoti tikrąją Prūsijos valstybės, Rytų Prūsijos provincijos istoriją, be iškraipymų, legendų. Tai jis pabrėžė ir konferencijos dalyviams sveikinimo kalboje, interviu Astridai Pėtraitytei: „Akademijos tikslas – skatinti Vokietijos ir jos kaimynių Baltijos šalių tarpusavio supratimą bei bendradarbiavimą. Šių uždavinių siekiame organizuodami seminarus, pažintines keliones, leisdami įvairius leidinius“ („Voruta“, 2011 11 26, Nr. 22). Tai įmanoma, mano nuomone, tik visapusiškai išnagrinėjus praeitį, pašalinus marksistinės-lenininės ideologijos mitus, dogmas, sovietinę tyrimo metodologiją. Skausminga, jautri tema – du pasauliniai karai, išvietintųjų, arba išvarytųjų (ištremtųjų), pabėgėlių iš Rytų Prūsijos problema. Minėtoje seminaro programos įžangoje pažymima, kad iki 1945 metų ryčiausia Prūsijos provincija Rytų Prūsija „traktuota kaip vokiškumo tvirtovė“ („Bollwerk des Deutschtums“). Dabartinėje Lenkijoje Varmija ir Mozūrija (Warmia, Mazury; vokiškai Ermland, Masuren) laikomos kaip „senas lenkų kraštas, atgautas“ po Antrojo pasaulinio karo. Ar iš tikrųjų taip?

Noriu pasakyti ir atsiprašyti, jeigu mano rašinyje pasitaikys netikslumų, nes kartais ir niuansai turi esminę reikšmę, ypač kai kalbama apie sudėtingą ir tragišką Rytų Prūsijos istoriją. Pranešimai buvo skaitomi vokiškai ir lenkiškai, sinchroniškai verčiami į šias kalbas. Gaila, kad profesionali vertėja, buvusi Vilniaus universiteto dėstytoja germanistė, Mažosios Lietuvos problemų žinovė Irena Tumavičiūtė dėl svarbių priežasčių negalėjo dalyvauti šiame renginyje. Beje, kartais ir lietuviškai kalbančiojo (jei skubi arba padrika šneka) nespėjama užsirašyti reikšmingesnių minčių (turiu mintyje Lietuvoje vykstančius seminarus, simpoziumus, konferencijas, minėjimus).

Pirmasis pranešėjas Rytų Prūsijos krašto muziejaus (Ostpreußisches Landesmuseum) Liuneburge direktorius Dr. Joachimas Mähnertas kalbėjo apie Rytų Prūsijos vietą Vokietijos istorijoje, apie muziejų. Rytų Prūsija – svarbus Europos regionas. Europiečiai neturėtų negatyviai vertinti Rytų Prūsijos istorijos, ypač apie išvarytuosius gyventojus; anksčiau apie juos kalbėti, rašyti buvo tabu. Dabartinis jaunimas peržengia valstybių sienas, šalinami draudimai, stiprėja tautų kontaktai. Seniau apie muziejų buvo kalbama kaip apie revanšizmo propagandos vieną centrų. Iš tikrųjų jo uždavinys – tautų tarpusavio supratimas: bendraujama su lenkais, lietuviais, kaliningradiečiais, palaikomi dalykiški kontaktai, keičiamasi parodomis su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi Klaipėdoje (direktorius doc. dr. Jonas Genys), Kaliningrado istorijos ir meno muziejumi (jame Liuneburgo muziejus 1991 m. surengė pirmąją, ekologinę, parodą). Atvažiuoja mokinių ekskursijos iš Olsztyno (Lenkija; buvęs Rytų Prūsijos miestas Alnaštynas, vokiškai Allenstein), Kaliningrado. Muziejuje yra atskiras skyrius apie Mozūriją, deja, nėra tokio apie Mažąją Lietuvą, tik atskiri eksponatai (turbūt nėra pagrindo sakyti, kad trūksta, nesurinkta eksponatų, veikiau trūksta valios). Čia noriu pasakyti, kad apie mano šiame rašinyje minėtus ir dar nepaminėtus kraštus, provincijas, sritis, muziejus, asmenis ir kita parašyta išsamių straipsnių „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (4 tomai) ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (išleista t. 1–19).

Rašytojas iš Berlyno Klausas Jurgenas Liedtke skaitė fragmentus iš savo knygos „Prasmegęs pasaulis“ („Versunkene Welt“) pagal savo giminės ir kitų rytprūsiečių pasakojimus apie motinos gimtąjį bažnytkaimį Žabynus (vokiškai Szabienen, lenkiškai Żabin), buvusį Darkiemio apskrityje, Mažosios Lietuvos pietuose). Minėjo lietuviškus kaimų pavadinimus: Ežerynai, Beiniūnai, Kiaušynė (?), Klevynė, Kermušynai, Vabalynė ir kitus, esančius Mažosios Lietuvos pasienyje su Mozūrija. Po karo Darkiemio apskrities pietinė dalis atiteko Lenkijai, diduma apskrities prijungta prie Kaliningrado srities. K. J. Liedtke’s pranešimas labiausiai iš kitų pranešimų patiko Astridai Pėtraitytei.
Dr. Joanna Szydlowska iš Olsztyno pasakojo kaip 1945–1989 m. lenkų prozoje vaizduojamas Varmijos ir Mozūrijos apgyvendinimas po Antrojo pasaulinio karo gyventojais iš vidurio Lenkijos, Lvovo srities (atiteko Ukrainai), Vilnijos krašto. Nes vietiniai gyventojai evangelikai vokiečiai, mozūrai, varmiai („varmiakai“) buvo išvaryti iš savo tėviškių. Tarp kitų rašytojų apie tai realistinį romaną parašė Eugeniuszas Paukszta (Paukšta). Apie vietinių trėmimus, lenkų iš kitų regionų atkėlimą į „atgautąsias Prūsijos žemes“, šių įvykių tragizmą dar mažai objektyviai parašyta. Berlynietės Janos Mechelhoff-Herezi pranešimo tema – „Ieškome pėdsakų – pamirštų nacionalsocializmo aukų Rytų Prūsijoje atminimui“. Karaliaučiuje (Kionigsberge) gyveno nemažai žydų, turėjo kelias sinagogas, kurios sovietmečiu Kaliningrade buvo nugriautos. Iš Karaliaučiaus žydai buvo varomi į Auschwitzo (lenkiškai Oświęcim) koncentracijos stovyklą. Išlikęs vienas kitas gyvas žydas šiandien atvyksta į jaunystės miestą Karaliaučių, kuris smarkiai pasikeitęs, sunku atpažinti, kaip ir nepagrįstai pakeistas miesto pavadinimas į tautų budelio J. Stalino bendražygio M. Kalinino vardą. Vokietijoje nacionalsocialistų (hitlerininkų sukarintų hitlerjugendo smogikų SA ir SS būriai) 1938 metų lapkričio 9–10, dvi paras, žudė žydus ir grobė jų turtą per vadinamąją Krištolinę naktį. Holokaustas vykdytas ir Karaliaučiaus krašte. Sovietmečiu sunaikintos žydų kapinės Karaliaučiaus miesto vakarinėje dalyje, Tilžėje, Vėluvoje ir kitur. Priverstinio darbo stovykla veikė prie Šventapilės (vokiškai Heiligenbeil, dab. rusiškai Mamonovo; į pietus nuo Balgos, Aistmarių šiaurrytinėje pakrantėje). Toje vietoje 2009 m. pastatytas paminklas. Žydus šaudė prie Palvininkų (Palmnicken; Jantarnyj, Sembos pietvakariuose) Baltijos pakrantėje, prūsų sembų žemėje Semboje. Mirties kelias pavadintas maršu iš Karaliaučiaus. Atminčiai 2009 m. pastatytas kryžius. Palvininkuose yra didžiausias pasaulyje gintaro telkinys, nuo XIX a. veikia gintaro (prūsų aukso) kasykla. Koncentracijos stovykla buvo ir Lauknose (Lauknen; Gromovo; 24 km į šiaurės rytus nuo Labguvos, į rytus nuo Gilijos). Išliko griuvėsiai. Šių metų gegužę Bismarko kalvoje, kur buvo Reicho darbo stovykla, pastatytas paminklas keliems nužudytiems lietuviams. J. Mechelhoff-Herezi kalbėjo ir apie Rytų Prūsijos čigonus, besiverčiančiais daugiausia prekyba arkliais. Karaliaučiaus čigonai gyveno priemiesčiuose (pvz., Lomsėje). Jie taip pat buvo naikinami Auschwitzo (Oświęcimo) koncentracijos stovykloje, sterilizuojami, žymimi specialiais žymekliais. Jos, kaip ir kai kurių kitų pranešimai, buvo iliustruojami dokumentine medžiaga, filmų ištraukomis. Iš išlikusių gyvų Karaliaučiaus čigonų ekrane matome atsiminimus pasakojančią pražilusią Reinhard Florian (g. 1940 m.).

Įdomus ir aktualus buvo Thoralfo Platho iš Meklenburgo (dabar gyvena Kaliningrade – jo žmona rusė, gidė kaliningradietė) pranešimas apie Karaliaučių ir dabartinį Kaliningradą. 1995 metais su humanitarine pagalba atvykęs į šį miestą jame ir pasiliko. Pasak pranešėjo, Kaliningrado srityje gyvena apie 970 000, pačiame mieste apie 460 000 žmonių. Agresyvią politiką taiko Stačiatikių bažnyčia. Čia šio rašinio autoriaus intarpas. Pvz., visai neseniai srities inteligentija, demokratinė visuomenės dalis ir Lietuvos visuomenė, valdžios institucijos nuo Stačiatikių bažnyčios kėslų pasisavinti gynė lietuvių poeto, evangelikų kunigo Kristijono Donelaičio Tolminkiemyje memoralinį muziejų-kompleksą. Bažnyčia pilnai atstatyta, suremontuota klebonija, kiti objektai, sutvarkyta aplinka Lietuvos lėšomis ir lietuvių architektų, kitų specialistų, gausių talkininkų pastangomis. Daug darbo įdėta bažnyčios pastate ir klebonijoje įrengiant memorialinį muziejų. Sveiku protu sunkiai suvokiamas noras „pasiimti gatavą“, ne savo ir kitos paskirties objektą. Pažintį su miestu ir sritimi žurnalistas T. Plathas pradėjo ne nuo knygų, filmų, o tiesiogiai į Kaliningradą atvykęs kaip Vokietijos spaudos reporteris. Šypseną sukėlė išvystas šūkis „Krizė praėjo!“ Anot jo, steigiasi bendros rusų–vokiečių ir kitų firmos, mieste daug statoma. Dideliems projektams įgyvendinti daug lėšų skiria Maskva. Tačiau tvyro įtampa tarp srities ir metropolijos. Kaliningrade įvyko didžiulė gyventojų demonstracija. Visai nepagrįsta atominės elektrinės prie Nemuno, Ragainės rajone, statyba: elektros energijos netrūksta, atominė elektrinė galėtų aprūpinti daugiau kaip 20 tokių sričių kaip Kaliningrado. Kur dėti tokį perteklių? Kaliningrade planuojama statyti didelį uostą, bet iš kur atsiras gausybė prekių ir į kur jos bus plukdomos? Srities gubernatorius G. Bossas buvo Maskvos statytinis. Dabartinis gubernatorius A. Cukanovas – savas žmogus, buvęs Gusevo (Gumbinės) meras, čia gimęs. Daugiau dėmesio skiria ūkiui. Srityje praraja tarp miesto ir kaimo. Kalbama, kad žemės ūkį gal galėtų pakelti atvežti baltarusių kaimiečiai. Neturima tinkamos žemės ūkio politikos. Kaliningrado komunalinis ūkis pasenęs, likęs dar iš vokiečių laikų. Miesto centre daug tuštumos. Architektai ketina atstatyti senuosius pastatus. Tačiau atstatytoji Karaliaučiaus katedra (XIV a. pradžia) dar netapo katalikų bažnyčia; Vokiečių ordinui valdant Prūsiją (XIII a.–1525 m.) oficiali religija buvo katalikybė, jam žlugus pirmasis Prūsijos kunigaikštis gediminaitis Albrechtas Brandenburgietis oficialia valstybine religija paskelbė liuteronybę, gyventojų (ir Mažosios Lietuvos) dauguma tapo evangelikais liuteronais, mažuma – evangelikais reformatais. Anot T. Platho, reikia išsaugoti kas dar liko iš senovės. Atstatyti įspūdingą Karaliaučiaus pilį yra sudėtingas, daug lėšų kainuojantis projektas. Kaip reta Rusijos Federacijoje, Kaliningrade tebestovi sovietinių laikų stabai – Kalinino, Lenino paminklai, ekskursijos vedamos nuo vienos skulptūros prie kitos, – ir beveik viskas. Priegliaus pakrantėje tebestovi sovietinis povandeninis laivas (vadas Marinesko), kurio torpedos nuskandino didžiulį vokiečių keleivinį laivą „Gustloff“, kuriuo 1945 metų sausį „Baltija“ į Vokietiją plaukė ir nuskendo keletas tūkstančių (iki 9 000?) pabėgėlių rytprūsiečių. T. Plathas, trokštantis gyventi tik prie jūros arba Riugeno saloje Baltijoje, tiki, kad kada nors miestui bus grąžintas Kionigsbergo vardas, o Kantogradas, įžymaus filosofo karaliaučiškio Kanto vardas, netinka, nes dirbtinis, ne istorinis. Šis klausimas politizuotas, o tai blogai. Gyventojai reikalauja referendumo. Kaliningrado sritis yra vienintelė iš Rusijos Federacijos gubernijų, turinti įvairių kontaktų su Vokietija, Lenkija, Lietuva, Skandinavijos šalimis. Tik valdžiai reiktų daugiau rūpintis gyventojų gerbūviu, o ne grandioziniais bereikalingais projektais. Kaliningradiečiai vartoja ir lietuviškus, lenkiškus, vokiškus produktus.

Kalbant apie Karaliaučių, noriu visuomenę informuoti, kad 2010 metais Vilniuje išleistas geros poligrafinės kokybės, didelio formato kaliningradiečio Vladimiro Voronovo fotoalbumas apie senąjį Karaliaučių ir dabartinį Kaliningradą „Königsberg–Kaliningrad: Dva vzgliada v istoriju“ (Kenigsbergas–Kaliningradas: Du požiūriai į istoriją), knygos apačioj antraštė vokiečių kalba „Zwei Blicke in die Geschichte“ (Du požiūrai į istoriją). Gausybė miesto iliustracijų (parašai po jomis rusų, vokiečių ir anglų kalbomis), pastatų vaizdų nuo statytų XIII a. II pusėje iki mūsų laikų: bažnyčios, pilis, Albertinos universitetas (įkurtas 1544 m.) ir kitos aukštosios, vidurinės, profesinės mokyklos, valdžios įstaigos, pramonės ir prekybos rūmai, kariniai objektai, keletas miesto vartų, fortų ir kita. Prieškarinės nuotraukos juodai baltos, pokarinės ir po 1991 m. – spalvotos. Šią labai vertingą knygą į Sankelmarko akademiją atvežė Evangelikų bažnyčios Kaliningrade ekskursijų vadovas Valdemaras Bissas (Biss). Miesto kultūros paveldo išsaugojimu ir įamžinimu, konservavimu bei restauravimu (kai kurių objektų netgi atstatymu) rūpinasi ir daugiau Kaliningrado intelektualų, senovinio miesto patriotų. Sektinas pavyzdys! Bet kaip suprasti, kad Stačiatikių bažnyčiai srityje Rusijos valdžia atiduoda ne tik buvusias evangelikų bažnyčias (tai gerai), bet ir Vokiečių ordino pilis (pvz., Įsruties, vokiškai Insterburg, pilis dabartiniame Černiachovske).

Apie rytprūsiečių paveldą šiandieniniame Kaliningrade ir pasakojo kaliningradietė germanistė Svetlana Kolbaniova. Jos seneliai atvyko iš Rusijos, 1946 m. apsigyveno Kuršmarių pietiniame krante, Labguvoje (Labiau; nuo 1946 m. Polessk). Kol sovietinė valdžia neišvarė likusių vokiečių į Rytų Vokietiją, vokiečių ir rusų vaikai žaidė kartu. Baigusi Kaliningrado Kanto universitetą, ji 2 metus gyvendama svetingoje vokiečių šeimoje Dortmunde gilino vokiečių kalbos žinias. Dirba Kaliningrado televizijoje, teikia informaciją vokiečių žurnalui „Der Spiegel“ (Veidrodis). S. Kolbaniova papasakojo, kaip Kaliningrado (priminė, kad seniau lenkiškai miestas vadintas ir tebevadinamas Królewiec, lietuviškai – Karaliaučius) inteligentai gynė per karą apgriautą įspūdingą Karaliaučiaus pilį nuo visiško sunaikinimo (baigta griauti 1968 m.). Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Karpenko už tai buvo ištremtas į Kazachstaną; grįžo tik po 20 metų. Dabartinis kaliningradiečių jaunimas „nebijo“, „nevengia“, o domisi vokiškojo krašto praeitimi. Vyksta diskusijos, ar reikia atstatyti pilį. Atstatytuose Friedlando vartuose įrengtas Fortifikacijos muziejus, 2005 m., minint Karaliaučiaus 750 metų jubiliejų, restauruoti Karališkieji vartai (Lietuvių pylimo, Litauisches Wall; Litovskij val gatvėje), Friedrichsburgo tvirtovės vartai. Įrengti nedideli muziejai atstatytoje Karaliaučiaus katedroje (I. Kanto ir miesto muziejus), Įsruties pilies griuvėsiuose, buvusiame pasaulyje pagarsėjusio Trakėnų (Trakehnen; Jasnaja Poliana) žirgyno (įkurtas 1732 m. Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I paliepimu) administraciniame pastate, Tilžėje (Tilsit; Sovietsk) miesto muziejėlis. Deja, nuo 1989 metų lietuviai, Lietuva rūpinasi, Vydūno draugija kovoja, kad Sovietske (Tilžėje) būtų įrengtas Vydūno memorialinis muziejus, kuriame iki karo pabaigos gyveno ir kūrė europinio masto genialusis Vydūnas. Iki šiol neįkurtas.

Aktuali tema – Žalgirio (Grünwald) mūšis (1410 m.), kurio 600-osios metinės 2010 metais paminėtos Lietuvoje, Lenkijoje, be abejo, ir pačiame mūšio lauke. Dr. Januszas Trupinda iš Gdansko papasakojo, kaip mūšis vertintas komunistinėje Lenkijoje ir kaip vertinamas šiandieninėje. Jis dirbo Vokiečių ordino sostinės Prūsijoje Marienburgo (lenkiškai Malbork) pilies muziejuje, dabar dirba Gdansko muziejuje. Ekrane rodomas didingas paminklas (autorius lietuvių architektas vilnietis Antanas Vivulskis) Krokuvoje, pastatytas 1910 metais minint Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (lietuvių) ir Lenkijos kariuomenės pergalės prieš Vokiečių ordino riterius 500-ąsias metines (1410–1910). 1939 metais Krokuvą okupavę naciai paminklą nugriovė, po karo lenkai atstatė. 1960 metais paminklas pastatytas Žalgirio mūšio lauke, kalvos viršūnėje; šalia mūšio maketas, muziejus. Vad. socialistinės Lenkijos laikais dalyvaudavo dešimtys tūkstančių žmonių priešaky su Lenkijos jungtinės darbininkų partijos I sekretoriumi Władysławu Gomułka. Anot J. Trupindos, tai tapdavo politine manifestacija. Panašiai pergalė minima ir šiandieninėje demokratinėje Lenkijoje. Nepasikeitė ir mąstysena: lenkai, lietuviai – „geriečiai“, ordino kariai – „blogiečiai“. 2010 metais minint 600-ąsias mūšio metines dalyvavo veikiausiai ne vienas šimtas tūkstančių žiūrovų (šio rašinio autorius matė savo akimis). Seminaro Sankelmarko akademijoje dalyviams parodytas dokumentinis filmas, kuriame inscenizuotas mūšis: lietuviai, lenkai, rusai, čekai, totoriai narsiai kaunasi su kryžiuočiais. Čia pridursiu, kad kovoti net pavėsyje esant iki 40° C karščio buvo sunkiau nei su priešu. Matome geros nuotaikos Lietuvos ir Lenkijos prezidentus Dalią Grybauskaitę ir Bronisławą Komarowskį, suprantama, ir Lenkijos Katalikų bažnyčios hierarchus.

Dr. Stephanie Zloch (Clocha) iš Braunšveigo (dirba G. Eckerto Tarptautiniame institute) pasidalijo mintimis apie tai, kaip vokiečių, lenkų, lietuvių ir rusų mokiniai mokomi, kas rašoma vadovėliuose apie Rytų Prūsiją. Nuo XX a. 8 dešimtmečio VFR pradėjus vykdyti „Naująją Rytų politiką“, daryti reformas, kilo regioninės istorijos krizė, Rytų Prūsiją imta traktuoti kaip „prarastą kraštą“, o Lenkijoje vadinamas „atgautu kraštu“ (gavo apie 2/3 Rytų Prūsijos). Lietuvoje nuo 1990 metų dar labiau pabrėžiama, kad Prūsijos šiaurinė dalis yra lietuvių etninės žemės, iškeliamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio kaip genialaus karvedžio Vytauto vaidmuo Žalgirio mūšyje. SSRS iki 1991 metų Karaliaučiaus kraštas buvo sritimi be istorijos, žemė, kurioje esą pašalinta grėsmė kaimynams. Rusijoje nuo XX a. 10 dešimtmečio pabrėžiamas Kenigsbergo šturmas. VFR daugiau dėmesio skiriama išvarytiesiems (išvietintiems) iš Rytų Prūsijos gyventojams. Lenkijos mokyklų vadovėliuose daugiausia dėmesio skiriama praeičiai, jos sritims Mozūrijai, Varmijai, reformacijai, kontrreformacijai, apskritai religijai, Lenkijos reikšmei šiame krašte. Rusijos mokyklų vadovėliuose R. Prūsija buvo pateikiama kaip junkerių, tai yra stambiųjų dvarininkų, kraštas, skleidžiami mitai, pabrėžtas rusų indėlis į regiono istoriją (Rusijos caro Petro I lankymasis Karaliaučiuje, pervertintas trijų Smolensko pulkų vaidmuo Žalgirio mūšyje, Rusijos įvykdytą Prūsijos okupaciją per Septynerių metų karą (1756–1763; tuomet Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis kurį laiką pamaldas parapijiečiams laikė Romintos girioje). Tiesa, šiandien mitų mažėja. Lietuvos mokyklų vadovėliuose pabrėžiamas baltų lietuvių indėlis Mažojoje Lietuvoje ir paneigiamas rusų buvimas Karaliaučiaus krašte iki 1946 metų. S. Zlocha informavo, kad rengiama Lenkų–vokiečių regioninė parankinė knyga (žinynas). Jos išvada: nuo XX a. 10 dešimtmečio Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje susidariusi Rytų Prūsijos istorijos didaktikos krizė. Apskritai, mokyklų vadovėliuose Prūsijos, Rytų Prūsijos tema jau nebėra tabu, bet nušviečiama dar nepakankamai.

Seminaras baigėsi Januszo Tycnerio iš Varšuvos pranešimu apie sudėtingą, tragišką ir kartu kūrybingą drąsios grafaitės dvarininkės Marion Dönhoff (Denhof; 1909–2002) ir jos šeimos gyvenimą. Gimė Friedrichsteino dvare (17 km į rytus nuo Karaliaučiaus, Priegliaus upės kairiajame krante; dabar rusiškai Kamenka). Mažosios Lietuvos tyrėjo, įžymaus architektūrologo dr. Martyno Purvino duomenimis, iki XVII a. pradžios gyvenvietė vadinosi lietuviškai – Kėkštainiai. 1714 metais pastatyti puošnūs rūmai su parku ir dideliu tvenkiniu, veikė malūnas, elektrinė. Po 1945 m. viskas buvo sunaikinta, išgrobstyta, susprogdintos parko skulptūros. Tai aprašė grafaitė. Nuo jaunystės gyveno Dönhoffų, senos Prūsijos bajorų giminės, dvare, prūsų gyvenvietėje Kvitainiuose (Quitainen, dabar lenkiškai Kwitainy; į pietryčius nuo Elbingo, lenkiškai Elbląg). Kai kurie Rytų Prūsijos bajorai (be abejo, dauguma vokiečiai), taip pat grafai Dönhoffai, nemėgo Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio. Dėl to šeimą persekiojo gestapas. Antai, M. Dönhoff pusbrolis, gydytojas ir rašytojas grafas Hansas Lehndorffas (1910–1987) 1944 metais dalyvavo sąmoksle prieš Hitlerį. Jaunystėje jis gyveno minėtuose Trakėnuose netoli Gumbinės. Karaliaučiuje, Miunchene ir Berlyne studijavo mediciną. 1938–1944 metais dirbo gydytoju Įsrutyje. 1947 metų gegužę jis, kaip ir kiti vokiečiai, prosovietinės Lenkijos valdžios buvo iškeldintas iš pietinės Rytų Prūsijos dalies, kuri po karo atiteko Lenkijai. Iki 1970 metų dirbo gydytoju Bad Godesberge prie pat Bonos, kur mirė. Parašė atsiminimų knygą „Ospreußisches Tagebuch. Aufzeichnungen eines Arztes aus den Jahren 1945 bis 1947“ („Rytų Prūsijos dienoraštis. Vieno gydytojo užrašai nuo 1945 iki 1947 metų“; 1960), taip pat antrą knygą – apie vaikystę, jaunystę, žirgus, žmones Prūsų Lietuvoje (1980). Žabynuose tebestovi namas, kuriame gyveno grafaitė. Graži, energinga, valdinga. Tai „prūsė“ demokratė. Vienas protėvių grafas Friedrichas Dönhoffas 1692–1695 metais buvo Klaipėdos gubernatorius. Taip kai kurių Dönhoffų gyvenimas ir veikla klostėsi Mažojoje Lietuvoje. Grafaitės brolis Heinrichas 1942 metais žuvo Rytų fronte. Kitas brolis Christophas 1962 metais apsilankė Kvitainiuose, bendravo su vietiniais, bet lenkų rašytojai Varšuvoje nepanoro su juo susitikti, nes brolis tarnavo Wehrmachte (Vokietijos ginkluotosiose pajėgose), nors karo tarnyba buvo privaloma. Tokie buvo Šaltojo karo laikai. Gimtinėje Friedrichsteine, tai yra Kaliningrado srityje, neapsilankė. Per 1945–1947 metus NKVD išžudė Kvitainių ir apylinkių gyventojus. Kai sovietiniai kariniai daliniai ir nusikaltamos specialios karinės grupės pasitraukė iš Lenkijos valdomos Rytų Prūsijos dalies, lenkai aukas palaidojo Olsztyno karių kapinėse. J. Tycnerio nuomone, M. Dönhoff kūryboje pabrėžiama mintis, kad Rytų Prūsijos bajorai priešinosi nacionalsocializmui, esanti faktais nepagrįsta legenda. Matyt, grafaitė tokius apibendrinimus padarė remdamasi savo šeimos pavyzdžiu. Dr. A. Matulevičius šnekučiuojasi su Karlu-Heinzu Klingeriu

1936 metais Marion Dönhoff iš agronomijos srities apgynė disertaciją. Valdė dvarus Friedrichsteine ir Kvitainiuose; ekrane ji rodoma ant didingo stoto žirgo, buvo romantikė – žavėjosi ir spalvingai aprašė Kvitainių apylinkių gamtą, ežerą, nuostabų paukščių čiulbėjimą. Artėjant Rytų frontui, 1945 metų sausį grafaitė atsisveikino su dvariškiais, ant žirgo per Elbingą, Marienburgą, įveikusi Vyslos upę, nušuoliavo į Vokietiją. Vėliau atsiminimuose ji rašė: „Rytų Prūsijai galas. Sužeisti, išbadėję vokiečių kareiviai traukiasi į Vokietiją. Nebuvo kam laidoti mirusiųjų...“ Nuo 1946 metų buvo Vakarų Vokietijos (nuo 1949 m. VFR) didelio savaitraščio Hamburge „Die Zeit“ redaktorė (pirmoji moteris), nuo 1969 metų vyriausioji redaktorė, nuo 1972 metų leidėja. Apie savo tėvynę, tėviškę parašė knygą „Namen, die keiner mehr nennt“ (1962, II leidimas 1964; „Vardai, kurių daugiau niekas nemini“). Patraukli, sentimentali ir jos knyga „Kindheit in Ostpreussen“ (1988; „Vaikystė Rytų Prūsijoje“). Apie rašytoją, žurnalistę grafaitę Marion Dönhoff lenkų istorikas Malinovskis, remdamasis archyvine medžiaga, parašė knygą (daktaratą). Pasibaigus Šaltajam karui, berods 1989 metais, ji per Brestą, Lietuvą (?) apsilankė Kionigsberge (jame kurį laiką per karą gyveno, po to grįžo į Kvitainius), bet rado kitą miestą – Kaliningradą. Vėliau atvažiavo į gimtąjį, bet jau sugriautą, suniokotą Friedrichsteiną. Kaliningrado srityje (Karaliaučiaus kraštas, Gebiet Königsberg) rado dykrą.

J. Tycnerio pranešimą labai papildė, nuspalvino pačios autorės M. Dönhoff skaitomi į diktofoną įrašyti įdomesni tekstai iš jos atsiminimų knygos „Kindheit in Ostpreussen“, ekrane matome Dönhoffų šeimą, Kvitainių ir apylinkių vaizdus, ant lentos užrašyti svarbesni įvykiai su datomis. Panaši buvo ir kai kurių kitų pranešėjų papildoma vaizduojamoji medžiaga.
Skaitytojui noriu pasakyti, kad informaciją apie grafaitę Marion Dönhoff ir giminę, kai kurias kitas temas pats papildžiau savo žiniomis, – kad skaitytojui būtų išsamiau, aiškiau.
Su Astrida aptardami pranešimus pasigedome istorinės apžvalgos, istorinio konteksto, nagrinėjant – įvykių chronologinio dėstymo, nuoseklumo.

Kaip pastebėjome su Astrida, renginių Lietuvoje organizatoriams gal reikėtų imti pavyzdį iš vokiečių: neplanuoti per dieną, su trumpa pietų pertrauka (ar netgi be jos), 10–12 pranešimų (kai kurie – ne į temą) – klausytojai be galo išvargsta, susimaišo temos, įvykiai, datos. Išėjus iš salės, mažai kas prisimenama. Vokietijoje, kaip paprastai, per dieną perskaitomi valandos trukmės 5 pranešimai; po kiekvieno – pusė valandos skirta diskusijoms, pusė valandos – kavai, po antro pranešimo – dvi valandos pietums (lieka laiko susipažinti, diskutuoti, rasti lietuvininkų ar prūsų palikuonių, pasivaikščioti ežero pakrantėmis); po pietų du pranešimai su kavos pertrauka, ir valandos 15 minučių vakarienė; po jos paskutinis pranešimas ir malonūs dalykiški pašnekesiai aludėje. Šia linksma gaida ir baigsiu savo rašinį. Dėkojame Baltijos akademijos Sankelmarke vadovybei už kvietimą, Baltijos šalims aktualia tematika seminarų organizavimą. Dėkojame ir aptarnaujančiam personalui už nepaprastą svetingumą. Norėtųsi atskiro seminaro Mažosios Lietuvos tematika. Pokalbyje su Astrida Pėtraityte Dr. Chr. Pletzingas paaiškino, kad tai susiję su lėšų trūkumu. Visgi viliamės, kad ateityje bus „prikelta“, prisiminta ir Mažoji (Prūsų) Lietuva (Klein Litauen, Preußisch-Litauen).

 


Nuotraukose:

 

Lietuviškųjų giminės šaknų ieškantys Karlas-Heinzas Klingeris ir Klausas Papies su dr. A. Matulevičiumi

Dr. A. Matulevičius įteikia knygą apie Mažąją Lietuvą dr. Christianui Pletzingui

Dr. A. Matulevičius šnekučiuojasi su Karlu-Heinzu Klingeriu

 

Astridos Petraitytės nuotraukos