MOKSLASplius.lt

Šiaulių scenos pirmieji

Egidija Kaulakytė
Lietuvos literatūros ir meno archyvas



 

 Aktorė Liucija Rutkauskaitė (1929 m.) 2011 m. rugsėjo 23–24 d. Šiaulių dramos teatras šventė 80- ties gyvavimo metų jubiliejų, kviesdamas į premjerą – Jevgenijaus Švarco filosofinę pasaką „Šešėlis“. Ją pastatė buvusi šio teatro režisierė Natalija Ogaj-Ramer. Pateikiame pasakojimą, kurio dalis apie pirmuosius prieškarinio teatro artistus ir jų likimą neramiame XX amžiuje išspausdinta jubiliejiniame leidinyje „Šiaulių dramos teatras“ (sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas , 2011 m.).

Ipolitas Tvirbutas ir Liucija Rutkauskaitė buvo du iš trylikos Valstybės teatro artistų, 1931-ųjų vasarą atvykusių kurti šiauliečių ilgai laukto teatro. Repetavo, jaudindamiesi vaidino šventiškame dailininkų Liudo Truikio ir Adomo Galdiko dėka sodriais Rytais dvelkiančiame spektaklyje – Boriso Dauguviečio režisuotoje Karlo Gocio (Carlo Gozzi) pasakoje ,,Princesė Turandot“. Jis vaidino princą Kalafą, vėliau recenzentams užkliuvęs per daug karališka laikysena, ji – princesės Turandot (Natalija Jonušaitienė) vergę Adelmą.
 
Tarp komiškų senovės kinų karaliaus dvariškių atpažįstame ir būsimo teatro legendos Juozo Miltinio (Tartalja) žaismingai nugrimuotą veidą. Be abejonės, artistai, visa dvaro palyda, žiūrėdami vieni į kitus, turėjo labai susikaupti. Taip prasidėjo Šiaulių dramos teatro istorija. Tą rugsėjo 23-osios vakarą po premjeros skęstant gėlėse, kažin ar buvo galima įsivaizduoti paskutinį spektaklį Šiauliuose 1944-ųjų birželį. Teatro meno vadovo I. Tvirbuto režisuotas Kazio Inčiūros ,,Vincas Kudirka“ skambėjo ypatingai, jį lydėjo Laisvės varpo dūžiai. Daktarui Kudirkai artimą Valeriją vaidinančiai L. Rutkauskaitei skaitant ,,Lietuva, Tėvyne mūsų...“ salė pasigaudavo žodžius ir atsistojusi giedodavo giesmę. Tai Šiaulių teatro senbuvei Emilijai Danilevičiūtei, spektaklyje vaidinusiai Kudirkos seserį, visam laikui įstrigę vaizdai. Vėliau Tvirbutai su tūkstančiais kitų žmonių karo nublokšti į Vakarus, bombardavimų išskirti, pasimetę ir vėl susitikę – per Vokietijos stovyklų slogumą, ligas – vis vien su teatru, teatro studijomis, teatro sambūriais, su viltimi apie lietuvišką Tremties teatrą.

 


Nė dienos nepamiršo teatro


 Šiaulių dramos teatro atidarymas 1931 m. rugsejo 23 d. Scenoje aktoriai, teatro vadovai, svečiai iš Valstybės teatro ir miesto atstovai

Tvirbutų sūnus, Šiauliuose gimęs inžinierius Andrius, nuo 1997 m. apsilankantis gimtinėje, sako, kad tėvai nė vienos dienos nepamiršo Lietuvos, gyveno teatru, menu, literatūra. Tėvas labai norėjo matyti sūnų išsilavinusį, apsišvietusį, suprantantį meną. Aktorių vaikas, vos šešerių išvažiavęs iš Šiaulių artėjant frontui, iki šios dienos žino ne tik Šiaulių, bet ir prieškarinio Kauno aktorius, geriausius spektaklius, jų režisierius. Amerikoje jo tėvas atsidavęs režisavo mėgėjiško lietuvių išeivių teatro spektaklius Čikagoje, Bostone, Hartforde. Po kurio laiko pastangas palaikyti lietuvybę scenos kūriniais įveikė ilgus metus sekinusi liga. Tada piešė pastele, bandė dramaturgo plunksną. Užgeso 1968-aisiais sausio 24 d. Hartforde. Andriaus Tvirbuto motina visada buvo didžioji vyro padėjėja, Amerikoje – ir šeimos maitintoja. Paskutinį kartą į sceną išėjusi Kaselio DP (Displaced Persons) – ,,dipukų“ stovykloje Vokietijoje 1948-aisiais. Vaidino vyro režisuotame Somerseto Moemo (William Somerset Maugham) spektaklyje ,,Pažadėtoji žemė“. Priverstinių emigrantų gyvenimą Lietuvoje išleistuose dienoraščiuose yra aprašęs Jonas Mekas, su broliu Adolfu dalyvavęs Tvirbuto teatro studijos veikloje. Kaselio stovykloje gimė šmaikštus skečų spektaklis „Ašarų pakalnė“ iš stovyklos gyvenimo. Tekstą rašė Jonas Mekas, būsimas dramaturgas Algirdas Landsbergis. Broliai Mekai Vokietijos stovyklose išbandė plunksną, išleido kelis pasakų rinkinius. Adolfas Mekas rotaprintu iš naujo išleido perredaguotą 1940-ųjų metų leidinį – Algirdo Jakševičiaus išverstą Konstantino Stanislavskio ,,Aktoriaus saviruošą“ (J. Miltinis, nemokėjęs rusiškai, prieš karą jį studijavo angliškai...). dovanodamas užrašė ją režisieriui I. Tvirbutui, kuriam taip rūpėjo jaunimas. Sūnus Tvirbutas šią knygą išsaugojo kaip relikviją.

Puikiai parengta Kauno scenai

Aktorė Liucija Rutkauskaitė, jau sulaukusi devyniasdešimties, sveikindama gimtinę giliu gražiu balsu Bostone įrašė V. Mykolaičio-Putino eilėraštį ,,Romansas“ – skaitė du kartus. Įrašas skamėjo Teatro, muzikos ir kino muziejuje tradiciškai minint 2005-ųjų šimtamečius teatralus. Liucija Rutkauskaitė gimė Kaune 1905 m. lapkričio 12 d.1 geležinkeliečio šeimoje, todėl matė ir Rusijos platybes, Odesą, Peterburgą. 1924 m. tėvai grįžo į Kauną. Motina Emilija Rutkauskienė, baigusi istorinio kostiumo siuvimo kursus Sankt Peterburge ir ten įgijusi patirties, mielai priimama į Valstybės teatrą (po karo ilgai vadovavo Operos ir baleto teatro siuvimo cechui Vilniuje, aktoriai sako, kad dabar tokių autentiškų kostiumų teatrui niekas nebesiuva). Duktė L. Rutkauskaitė įstojo į teatro Vaidybos mokyklą, B. Dauguviečio kursą. Mokėsi su Vera Artemjevaite, Elena Bindokaite, Emilija Grikevičiūte, Kaziu Jurašūnu, Teodora Liaugaudaite, Antanu Mackevičium, Stasiu Petraičiu, Alfonsu Radzevičium. Mokyklą jie baigė 1929 m. pavasarį, teatre parodydami spektaklių ištraukas iš Edmondo Rostano (Edmond Rostand) ,,Romantikų“ ir Moljero (Moliere) „Tartiufo“. Liudas Gira, recenzuodamas pasirodymą „Lietuvos aide“, pagyrė Kauno scenai puikiai parengtą aktorę už laisvą ir gracingą laikyseną, trykšte trykštantį jausmą, gerą dikciją, malonų balso tembrą ir gražią sceninę išvaizdą. Liuciją ir septynis kurso draugus priėmė į Valstybės teatrą.

1929 m. pabaigoje A. OlekosŽilinsko pastatytame V. Mickevičiaus-Krėvės ,,Šarūne“ ji atkreipė dėmesį bajoro Briedžio dukters Eglės vaidmeniu, dubliuodama teatro įžymybę Oną Rymaitę. I. Tvirbutas, vaidinęs jos brolį Zubrį, taip pat paminėtas Balio Sruogos leidinyje. Iki išvažiavimo į Šiaulius jai teko laimė dalyvauti ir kituose reikšminguose teatro pastatymuose: Čarlzo Dikenso (Charles Dickens) ,,Varpų“ inscenizacijoje (Varpo dvasia), Chasinto Benaventės (Jacinto y Martinez Benavente) ,,Gyvenimas išvirkščiai“ (Riselė), Maironio istorinėse dramose ,,Vytautas Didysis – karalius“ (Sonka- Sofija) ir ,,Kęstučio mirtis“ (Laimutė), F. Šilerio (F. Schiller) dramoje ,,Don Karlas“ (Princesė Eboli).
 

 Leonas Katinas piešia spektaklio ,,Žmogus, kurį užmušiau“ režisieriaus I. Tvirbuto ir Vinco Kymanto portretus (1944 m.)

 

Gimusi dramai vaidino ir komedijose

Šiaulių teatras persikėlė į Klaipėdą. 1939 m., kai vokiečiai pradėjo šeimininkauti pajūryje, grįžo į Šiaulius be dekoracijų, rekvizito ir kostiumų. Tai atsitiko po gastrolių Žemaitijoje, kur važinėjo su spektakliu pagal vengrų dramaturgo L. Fodoro (Laszlo Fodor) pjesę ,,Bažnyčios pelė“. Vokiečiai Klaipėdoje į teatrą artistų nebeįsileido. L. Rutkauskaitė Šiauliuose ir Klaipėdoje sukūrė apie 50 vaidmenų. Cirko jojikė Konsuela L. Andrejevo (L. Andrejev) ,,Tas, kuriam antausius skaldo“, Laura H. Zudermano (H. Sudermann ,,Drugeliuose” (1931), Danguolė ir Gerda V. Mykolaičio-Putino ,,Valdove“, kareivio Žano Reno žmona Magda A. F. Denerio (A. Ph. Dennery) ir E. Kormono (E. Cormon) dramoje ,,Teismo klaida“ (1932), mokytoja Ana Matė L. Fodoro „Brandos atestate“ (1937), Matilda R. Blaumanio ,,Sūnuje palaidūne“ (1939), Ledi Milford F. Šilerio ,,Klastoje ir meilėje“ (1941), Dorotėja G. Hauptmano ,,Dorotėjoje Angerman“ (1942), Luiza Moriso Rostano (M. Rostand) ,,Žmogus, kurį užmušiau“ (1944). Iš prigimties būdama dramos aktore vaidino ir komedijose. Ypač mėgo būti scenoje su nuostabiu aktorium Juozu Rudzinsku Moljero ,,Tartiufe“ (Elmira, Orgono žmona, 1933), stebino šaržuotos tarnaitės pasirodymu  Antano Gustaičio satyroje ,,Slogučiai“ (1938), vaidino P. Vaičiūno socialinių komedijų veikėjas.

Darbe būdavo susikaupusi, nemėgo užkulisinių bendravimų, atlapumo. Santūri, mąsli moteris. Apie jos būdą yra pasakojusi trumpai Šiauliuose dirbusi aktorė Olga Mažeikytė-Zavadskienė, žymaus teatro fotografo Audriaus Zavadskio motina. Rašytojas Stasys Santvaras Bostono Lietuvių enciklopedijoje L. Rutkauskaitę pavadino realistinės mokyklos aktore, ,,kupiną emocijos, vidinio susitelkimo ir disciplinuotumo, neišsenkančio dvasinio polėkio. Jos sukurti vaidmenys buvo ryškūs išbaigtu charakterio apipavidalinimu, spalvingomis išgyvenimų gamomis, visada dvelkė aktorės vidine šiluma. Ir jos vaidybinė technika buvo giliai įsisavinta, kupina įtaigos ir meistriška“. Nuo 1950-ųjų Amerikoje gyvenusiai Liucijai Rutkauskaitei, tvirtai pasiaukojančiai moteriai, išeiti į sceną nebeteko, bet teatro ji niekada neužmiršo, kaip ir lietuvių kalbos. Mirė 1999 m. balandžio 24 d. Bostone, amžino poilsio atgulė šalia vyro Hartforde, Konektikuto valstijoje.

 

Debiutavo tėvo vaidmeniu

Ipolitas Tvirbutas gimė 1899 m. rugpjūčio 10 d. (pagal senąjį kalendorių) Rusijoje, Sankt Peterburgo priemiestyje Strelnoje. Ten vasarojo gydytojo, tikrojo valstybės patarėjo, kilusio iš Lietuvos bajorų, šeima. Turėjo du brolius ir seserį. Tėvas, griežtesnis už meną mylinčią muzikalią mamą, norėjo, kad Ipolitas būtų medikas. Lakios vaizduotės vaikas, lankęs teatro spektaklius, koncertus, 1917 m. baigęs gimnaziją, pasirinko teatrą. Buvusioje Imperatoriškoje Aleksandros teatro mokykloje mokėsi 6 semestrus. Susiklosčius sunkioms aplinkybėms (1919 m. nuo ligonio šiltine apsikrėtė tėvas, mirė brolis Vladimiras, sesuo Valerija), 1922-aisiais su motina ir broliu Anatolijum atvažiavo į Lietuvą. ūkininkavo šeimos dvare Surviluose netoli Ariogalos. Būdamas Kaune, Laisvės alėjoje susitiko tos pačios teatro mokyklos auklėtinį Stasį Pilką, kuris paragino ateiti į Valstybės teatrą. Baiminosi dėl silpnos lietuvių kalbos, bet į teatrą buvo priimtas. Buvo 1923-ieji.

Debiutavo Hanelės tėvo vaidmeniu 1924 metais B. Dauguviečio režisuotoje G. Hauptmano dramoje ,,Hanelė“. Kalbą, Stasio Pilkos padedamas, tobulino kartu su Vladu Fedotu-Sipavičiumi, atvažiavusiu iš Maskvos. Bet to, matyt, neužteko – 1926 m. jį atleido kartu su kitais septyniais aktoriais. Teatro direktoriaus Antano Sutkaus reforma užkliudė ir artistę Oną Rymaitę. Nieko nelaukdama ji subūrė privatų ,,Mūsų teatrą“ ir iki 1928 m. gastroliavo po Lietuvą su Valstybės teatro repertuaro pavyzdžiu sulipdytais spektakliais. 1927 m. I. Tvirbutas, pavažinėjęs su ,,Mūsų teatru“, padėjęs O. Rymaitei režisuoti, neoficialiai grįžo į Valstybės teatrą. Oficialiai jį priėmė naujasis teatro direktorius rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis. Jis konsolidavo pairusią trupę, įvedė discipliną, artistams ir tarnautojams išrūpino pastovias algas. Artistė Teofilija Vaičiūnienė tą prisimindavo ilgus metus.   R. Blaumanio drama ,,Sūnus palaidūnas“ Šiaulių dramos teatre. 1939 m. Iš dešinės: L. Rutkauskaite (Matilda) ir E. Bindokaite (Elsa).

 


1 Pagal seną kalendorių, gimimo data, varijavusi nuo 1907-ųjų iki 1911- ųjų, patikslinta valstybiniame Istorijos archyve

 

 


Nuotraukose: 

 

Aktorė Liucija Rutkauskaitė (1929 m.)
 
Šiaulių dramos teatro atidarymas 1931 m. rugsejo 23 d. Scenoje aktoriai, teatro vadovai, svečiai iš Valstybės teatro ir miesto atstovai
 
R. Blaumanio drama „Sūnus palaidūnas“ Šiaulių dramos teatre. 1939 m. Iš dešinės: L. Rutkauskaite (Matilda) ir E. Bindokaite (Elsa).
 
Leonas Katinas piešia spektaklio „Žmogus, kurį užmušiau“ režisieriaus I. Tvirbuto ir Vinco Kymanto portretus (1944 m.)
 
 
Nuotraukos iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo