MOKSLASplius.lt

Kaip Lietuvoje tramdomas chaosas (4)


Metodo privalumas

Kur tokio valdymo privalumas? Ar tas, kad paprasta valdyti? Sistema gali pati reguliuotis, jeigu parinksime vykusią vėlinimo liniją ir koeficientą „K“?


Didžiulis privalumas tas, kad mums visai nesvarbu, kaip padaryta ir veikia ši sistema. Galiu išvis nežinoti sistemos veikimą aprašančių lygčių ir jų sprendinių, man visai nerūpi, kas vyksta toje sistemoje. Man ji gali būti savotiška „juodoji dėžė“. Valdymui tai labai svarbu, nes daugelio sistemų, su kuriomis tenka susidurti, mes nežinome. Kad ir biologinės sistemos. Jų taip pat nežinome, tai pati tikriausia „juodoji dėžė“. Tačiau net ir nežinant sistemos veikimo principų bei dėsnių galima ją veikti ir valdyti.

Kai tenka turėti reikalą su „juodąja dėže“, nežinau ir sistemos judėjimo periodinės orbitos periodo, tačiau pasiseka be viso to apsieiti. Man reikia kaitalioti tik du parametrus: vėlinimo laiką t ir stiprinimo koeficientą K. Sukioju dvi valdymo rankenėles ir stebiu valdymo signalą. Kai jis virsta 0, vadinasi, stabilizavau sistemą. Turėjome chaotinį signalą, o staiga pasiekėme, kad iš jo gautųsi periodinis. Nereikia jokio kompiuterio ar kitų sudėtingų valdymo priemonių. Aukštiems dažniams tai ypatingai aktualu, nes valdant kompiuteriu charakteringi laikai ribojami kompiuterio taktiniu dažniu, t. y. kompiuterio sparta.


Ar šią valdymo schemą būtų galima dar labiau supaprastinti? O gal pasiekėte paprastumo ribą?


Vargu, ar būtų galima dar kažką supaprastinti. Tai pats paprasčiausias valdymo metodas eksperimentinio įdiegimo prasme. Tačiau noriu pabrėžti, kad šio metodo teorija yra gana sudėtinga, nes jis aprašomas netiesinėmis skirtuminėmis diferencialinėmis lygtimis. Tai gana sudėtingas matematinis uždavinys. Šioje vietoje, manau, man taip pat pasisekė, nes atsirado netriviali teorinė problema. Paskelbus šį metodą nemažai teoretikų iš viso pasaulio pradėjo kurti jo teoriją. Yra sugalvota daug įvairių šio metodo modifikacijų ir patobulinimų. Šiuolaikinėje valdymo teorijoje – tai viena intensyviausiai nagrinėjamų problemų.


Labai gražu, tačiau norėdamas aukšto dažnio sistemą reguliuoti, valdyti, Jūs turite generuoti tam tikrus signalus. Vadinasi, reikia tam tikro generatoriaus.


Ne, jokio generatoriaus nereikia. Įsivaizduokime, kad yra sistema, kuri generuoja chaotinį aukšto dažnio signalą. Stebiu tą sistemos išėjimą ir turiu įėjimą, per kurį galiu valdyti sistemą. Paimu aukšto dažnio signalą išėjime, perleidžiu jį per vėlinimo liniją, pagaminu skirtumą y(t) – y(t), o gauta skirtumą, padaugintą iš koeficiento K, paduodu į sistemos įėjimą. Nereikia jokio papildomo signalo generavimo, aparatūros ir t. t. Valdymo signalas yra skirtumas tarp dabartinio ir uždelsto laike signalo.


Kaip svarbu žinoti
taisykles

Kur pirmiausia savo metodo esmę esate išdėstęs, kokiame žurnale?


Tai irgi atskira istorija. 1991 m. straipsnį su išaiškinta šio metodo esme pirmiausiai pasiūliau aukščiausio lygio fizikos žurnalui Physical Review Letters, bet straipsnio nepriėmė. Po pusmečio 1992 m. straipsnį išspausdino žurnalas Physics Letters A. Dėl to praradau laiko.

Amerikiečiai E. Otas, C. Grebodži ir Dž. A. Jorkas savo garsųjį straipsnį, kuriame suformulavo chaoso mokslo valdymo principus, 1990 m. išspausdino žurnale Physical Review Letters, nes amerikiečiams paprasčiau savo darbus spausdinti geriausiuose žurnaluose.


Kokius argumentus išsakė šio žurnalo redakcija, kai atmetė Jūsų straipsnį? Ar jautėtės įskaudintas?


Iš dalies pats buvau kaltas, kad to straipsnio iš pirmo karto nepavyko išspausdinti. Ligi tol tekdavo spausdintis rusiškuose moksliniuose žurnaluose, kur galiojo kiek kitokia straipsnių rašymo ir rengimo ideologija. Rusiškuose žurnaluose buvo įprasta kritikuoti prieš tai buvusius tyrinėtojus, o JAV spaudoje tai neįprasta. Aš savo straipsnyje pakritikavau Otą, Grebodži ir Jorką. Tai buvo didžiausia klaida. Mano straipsnio recenzijoje buvo pabrėžta, kad drastiškai kritikuoju kitų tyrinėtojų darbus. Buvo parašyta, kad idėja yra graži ir ji turi būti publikuota, tik kitame žurnale. Sutinku, kad buvau neteisus kritikuodamas, o recenzijose man buvo teisingai atsakyta, kad mano kritikuojamieji mokslininkai tokių tikslų, dėl kurių juos užsipuolu, sau visai ir nekėlė. Taigi gavau gerą pamoką ateičiai.


Laimė, kad ta pamoka Jums nekainavo pasiūlytojo metodo prioriteto. Dabar nebūtų „Pyrago metodo“.


Ačiū Dievui, prioriteto man niekas nenugvelbė, nors galėjo: maždaug po metų į žurnalą Physical Review Letters atėjo straipsnis, kuriame buvo pasiūlyta ta pati idėja. Laimė, mano straipsnis jau buvo publikuotas kitame žurnale. Apie tai sužinojau jau iš kitų recenzentų.