Genų mokslo takais ir takeliais (2)
Brangumas ir sudėtingumas, matyt, susiję. Kur glūdi tokių tyrimų sudėtingumas?
Būtinos labai specifinės tyrimo sąlygos. Juk net dėl nuo paties tyrinėtojo pirštų prakaito pėdsakų visi tyrimai gali nueiti perniek. Yra buvęs toks atvejis.
Buvo atliktas prieš kelis tūkstančius metų mirusių žmonių DNR tyrimas, o gauti tie patys duomenys kaip ir dabar gyvenančių žmonių. Paaiškėjo, kad tyrinėtojai padaugino ne iškastųjų palaikų DNR, bet tą, kuris pateko nuo tyrinėtojų rankų su prakaito pėdsakais.
Todėl, manau, būsiant teisinga perspėti svajojančius užsiimti tokiais palaikų ar pėdsakų identifikavimo darbais, – jie itin sudėtingi. Maždaug prieš penkerius metus buvau pasiryžęs tyrinėti kaulų, kurie buvo iškasti pilkapiuose archeologinių kasinėjimų metu, DNR. Keletas iš jų vėliau buvo datuoti Anglijoje radioizotopiniais metodais, o tada, kai mes norėjome imtis jų genetinių tyrimų, bent kiek tikslesnio datavimo nebuvo. Paklaidos galėjo būti didžiulės.
Tačiau 1918 m. Jekaterinburge bolševikų nužudytų Rusijos carų ir caraičių palaikus Anglijos tyrinėtojai identifikavo? Ar esama kokio nors pagrindo netikėti tomis išvadomis?
Asmeniškai pažinojau tuos tyrinėtojus, man teko dirbti laboratorijoje, kurioje už gretimo stalo dirbo vienas iš tos grupės žmonių. Tuo metu jis tyrinėjo tuos carų ir caraičių palaikus. Manau, jų darbai, nustatant palaikų priklausomybę pagal DNR duomenis nekelia jokių abejonių.
Kodėl reikėjo palaikus tirti Anglijoje, nejau pačioje Rusijoje to nebuvo galima padaryti?
Rusijoje nebuvo reikiamos įrangos. Net tokia galinga valstybė kaip Rusija neįstengė pati atlikti tokių tyrimų. Neturėjo tinkamų sąlygų tokiam sudėtingam tyrimui. Kai viena Lietuvos mokslo institucijų per laikraščius pasiskelbė, kad imsis tokių tyrinėjimų, man kilo didelių abejonių. Neturint parengtų specialių laboratorijų ir paruoštų darbuotojų tokių projektų nesiimama. Turi būti labai rimtas valstybės užmojis jų imtis, nes vien aparatūra kainuoja milijonus. Vienas dalykas, kai reikia identifikuoti palaikus, kurie yra kelerių metų senumo, ir visai kitas, jeigu palaikams yra keli tūkstančiai metų. Labai skirtingi lygmenys.
Beje, kai su anglais pradėjau kalbą apie tūkstantmečio ar dviejų tūkstančių metų senumo kaulus, rastus Lietuvoje, jie pareiškė, kad moksline prasme tai nesą įdomu. Jeigu būtų 10–20 tūkst. metų senumo, tada kitas reikalas.
Anglams neįdomu, bet gal mums įdomu?
Populiacinės genetikos prasme didžiųjų kunigaikščių Vytauto ar Gedimino palaikai nėra reikšmingi. Paprastam žmogui gal ir įdomu, bet populiacinės genetikos požiūriu tai neturi ypatingos prasmės, nebent jie būtų palikę tūkstančius palikuonių. Tokia istorija atsitiko su Čingis Chanu. Jis savo Y chromosomą stulbinančiai plačiai paskleidė po visą Aziją. Manoma, kad net šešiolika milijonų vyrų, dabar gyvenančių Azijoje ir kitur, savo organizme nešioja didžiojo mongolų chano Y chromosomą. Vyrai, turintys minimos chromosomos tam tikrą genetinį tipą, gyvena teritorijose, kurios tiksliai sutampa su mongolų totorių imperijos teritorija didžiojo chano mirties metu 1227-aisiais. Tai labai tikėtina. Tuo labiau, kad jam atitekdavo visos gražiausios belaisvės.
Tačiau Rusijai XX a. jų carų palaikai aktualūs, rūpi visuomenei? Kur čia skirtumas?
Jeigu bus iškasti palaikai, ir dar nemažai, bus galima identifikuoti, kokie žmonės ten gyveno. Tai mane kaip genetiką domina. Bet ne konkrečios asmenybės, nes procesams, kurie vyksta žmonių populiacijose, tai nieko nesako. Suteikia tiek informacijos, kiek mums įdomus paprastas žmogus.
Ką gali Lietuvos genetikos mokslas Paklausiu truputį kitaip. Štai Tolminkiemio bažnyčios griuvėsiuose buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, aptikti kelių palaidotųjų palaikai. Atlikus antropologinį identifikavimą, nustatyta, kad vieni iš palaidotųjų palaikų galėjo būti Kristijono Donelaičio. Argi tai nesvarbu visai Lietuvos kultūrai?
Įdomu, nes galima pasakyti, kad čia Donelaičio, bet ne Petraičio ar Jonaičio palaikai.
Tada ir klausimo nekilo, kad būtų galima tirti rastųjų palaikų DNR. Suprantu, to meto Lietuvoje, kaip ir visoje TSRS, buvo neįmanoma tirti. O pasaulyje?
1992 m., t. y. gerokai vėliau, dirbau JAV, ir tuo metu buvo atlikti pirmieji rastų palaikų DNR tyrimai. Lietuvai ir dabar dar labai toli tokie darbai.
Tai kokiame lygmenyje dabar yra Lietuvos genetika?
Žiūrint, kokios srities tyrimus turime mintyje. Vienur geriau, kitur blogiau. Nemanau, kad net mano paties mokslinę veiklą būtų teisinga tapatinti tik su Vilniaus universitetu ir jo Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro veikla. Man buvo tas pats, kur dirbti: Vilniuje, Vašingtone, Niujorke, Londone ar Taibėjuje. Tiesa, Vilniuje kai kuriems darbams neturėjau reikiamos įrangos ir lėšų, tyrimams vykdyti, todėl ir tekdavo darbuotis kitose šalyse. Jeigu pažvelgtumėte mano mokslinių publikacijų sąrašą, įsitikintumėte, kad ten nelabai daug lietuviškų pavardžių.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Vilniaus universitete pažymint prof. Vaidučio Kučinsko 60-metį: jubiliatas su žmona Medicinos fakulteto dekane prof. Zita Aušrele Kučinskiene
