Genų mokslo takais ir takeliais (2)
Eksperimentiniai įrodymai su gyvūnais ir augalais rodo, kad tokių iš skirtingų vietų paimtų individų palikuonių atsparumas ligoms yra didesnis. Kryžminant įvairių ir artimų grupių atstovus, paskui palikuonis kryžminant atskirai ir tarpusavyje, gauname įrodymus, kad iš skirtingų grupių tėvų palikuonys pasižymi geresnėmis fizinėmis savybėmis, išgyvenamumu bei kitomis ypatybėmis. Kuo didesnė genų įvairovė, tuo geriau organizmas ar individas prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Kita vertus, sumažėjus genetinei populiacijos įvairovei, populiacijos prisitaikymo galimybės prie staiga pasikeitusių aplinkos sąlygų taip pat gerokai sumažėja. Pavyzdžiui, staiga pasikeitus aplinkos sąlygoms gali žūti visa klonuotų (genetiškai identiškų) individų populiacija. Taip jau yra atsitikę.
Suintensyvėjus migracijoms, išnykstant šalių uždarumui kad ir Europos Sąjungos mastu, tie migraciniai procesai labai intensyvūs. Kiekvienas galime pasakyti, kad pažįstame kaimynus ar turime giminių, kurių vaikai sukūrė labai egzotiškas santuokas.
Bet ar kas nors šiuos padarinius tyrinėja genetiniu požiūriu?
Tyrinėjama, bet ne tiek, kiek reikėtų. Kiekvienas tyrimas reikalauja lėšų, o jų reikia gauti. Jei atsiranda, kam šitai įdomu, pavyksta įrodyti, kad tai svarbu tyrinėti atskiros šalies mastu, tokie tyrimai atliekami. Juos daro demografai, o genetikai tą gali daryti tik tirdami genomą.
Ištyrė lietuvių tautos Pirmasis Lietuvoje pamėginote aprašyti lietuvių tautos genų fondą, ir tie rezultatai pateikti Jūsų 2005 m. Lietuvos mokslo premija įvertintoje monografijoje. Kokią tyrimų medžiagą naudojote?
genų fondą
Darbas užtruko nuo 1987 iki 2004 metų. Aplink Lietuvą ir Lietuvoje rinkau medžiagą iš žmonių imdamas kraujo ir tyrinėdamas kraujo grupes. Iš kraujo išskirdavau DNR ir ją analizuodavau įvairiais genetinio tyrimo metodais. Taip įvertinau bendrą genetinę įvairovę, tam yra statistiniai metodai. Darbe panaudojau daugiau kaip 1,2 mln. asmenų genetinę informaciją. Nuo 1975 m. Lietuvoje kaupiama naujagimių genetinė informacija, kurią taip pat panaudojau. Genomo tyrimus šiam darbui atlikau 1991–1995 m., kai teko važinėti po įvairias Lietuvos vietoves, ištirti apie tūkstantį asmenų, aiškintis jų genealogiją. Turėdamas daugybę DNR tipų galiu rekonstruoti tam tikrą filogenetinį medį. Yra metodai, kurie leidžia rekonstruojant sudaryti tarsi genealogiją. Iš jos matyti, kaip atsirado genetiniai tipai, kuris buvo iš pradžių. Kiekvienas naujas genetinis tipas – tai mutacijos padarinys. Dažniausiai to genetinio tipo atstovas yra iš kažkur atėjęs. Jeigu tyrinėjame DNR mitochondrijų ar Y chromosomas, tai mutacijos taip greitai nevyksta, kad galėčiau atskirti žemaičius nuo dzūkų.
O ką pavyko atskirti?
Jeigu tyrinėju ligas ir genus, kurie lemia susirgimus tomis ligomis (lemia ne patys genai, o juose atsiradusios mutacijos), tai rekonstruodamas, žvelgdamas į konkretaus žmogaus genealogiją, žiūrėdamas į jo tėvus, senelius, žinodamas iš kur jie kilę, kokias mutacijas turėjo, taigi paimdamas ne vien paciento, bet ir jo tėvų bei senelių (jeigu gyvi) DNR, galiu daryti apibendrinimus. Išvada tokia: lietuvių tauta genetiniu požiūriu yra homogeniška, tačiau formavosi iš skirtingų baltų genčių. Pietų aukštaičiams būdinga jotvingių, o šiaurės žemaičiams – kuršių genofondo įtaka. Pagal genus europiečiams artimiausi sūduviai, taip pat tam tikros žemaičių grupės. DNR tyrimai rodo, kad lietuviai artimi slavams ir ugrofinų kalbų populiacijoms, gyvenančioms Šiaurės ir Rytų Europoje.
Mano tyrimams talkino daug gydytojų ir medicinos seselių, ėmusių tūkstančių žmonių kraujo bandinius. Tyrimus ir mane asmeniškai rėmė profesoriai L. Beckmanas (Švedija), V. Morrisonas (JAV), K. Hsiao-Kuan Yuan (Taivanas), S. O’Brienas (JAV). Beje, Baltijos šalių genetinių tyrinėjimų planas buvo sudarytas ir patvirtintas profesoriui L. Beckmanui viešint Vilniaus universitete šaltą 1992-ųjų rudenį Genetikos kongrese. Posėdžiai vyko Vilniaus universiteto teatro salėje. Patalpose buvo taip šalta, kad posėdžiui pirmininkaujantis dr. D. Bargaonkaras iš JAV (geras mano bičiulis) dėvėjo ausinę kepurę ir mūvėjo vilnones pirštines. Tokioje aplinkoje gimė Baltijos ir Skandinavijos šalių genetinių tyrimų idėja.
Antropologija ir genetika Antropologiškai buvo tyrinėjami Lietuvos ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės palaikai, teisingiau, matyt, kaukolė, siekiant nustatyti jos veido bruožus. Tą darbą atliko prof. Gintautas Česnys, o habil. dr. Vytautas Urbanavičius pagal tuos duomenis sukūrė autentišką skulptūrinį Barboros Radvilaitės portretą. Tačiau genetiniai tyrimai nebuvo atlikti?
Nebuvo, nes tai labai sudėtingi tyrimai, jie brangiai kainuoja. Išskirti DNR ir ištyrinėti – didelis darbas. Buvome pasišovę atlikti tokį tyrimą, bet įsitikinę, kad tai itin brangiai kainuotų, to sumanymo atsisakėme.
