Mokslas, politika, progresas ir etika

Karolis Rimtautas Kašponis,
Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarpdisciplininės muzikologijos grupės pirmininkas

Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas Rimas Norvaiša publikacijoje „Mokslas, etika ir politika Lietuvoje“ („Mokslo Lietuva“, 2011 lapkričio 10 d., Nr. 19) pasisako strateginiais mokslo vystymo klausimais, kurie ypač reikšmingi ateičiai. Išsakytos mintys man priminė mano 60-ties metų gyvenimą ir veiklą. Sakyčiau, kad atpažinau savo negandas ir šviesesnes gyvenimo dienas.
„Mokslo“ sąvoką plačiau negu anksčiau supratau Vilniaus universitete dalyvaudamas studentų mokslinės draugijos veikloje. 1955 m. parašiau savo pirmąjį mokslo darbą apie Lietuvos pramonės raidą, kurį skaičiau universiteto studentų mokslinės konferencijos plenariniame posėdyje. Už šį darbą man buvo paskirta rektorato ir studentų mokslinės draugijos tarybos premija. Drauge studijavau ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (dab. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) kompoziciją ir kūriau dainas, šokius, pjeses, sonatinas fortepijonui. Nejutau prieštaravimo tarp šių mano veiklos sferų. Studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvau studentų mokslinės draugijos pirmininkas, draugija man suteikė premiją už harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Vai kur nužėgliuos“. Trisdešimt metų dirbdamas Akademijos choro dirigavimo katedroje rašiau planinius mokslo-tiriamuosius darbus ir tvarkiau savo katedros kolegų mokslo darbus, kurie sudarė apie pusę jų darbo krūvio. Parašiau ir apgyniau kandidatinę (dabar vadinamą daktaro) disertaciją lietuvių muzikos nacionalinės specifikos klausimais.

Galbūt viskas būtų tuo ir pasibaigę, jeigu ne Sankt Peterburgo (buv. Leningradas) muzikologai, kurie sukritikavo mano ir kitų muzikologų – mūsų elito – A. Ambrazo, J. Antanavičiaus, J. Čiurlionytės, J. Gaudrimo, J. Juzeliūno, V. Landsbergio, O. Narbutienės – teiginius apie lietuvių muzikos nacionalinę specifiką. Jie įrodė, kad tai, kas teigiama, jog yra lietuviška, specifiška, tuo pat metu sutinkama ir latvių, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų Europos tautų muzikoje. Tad ką daryti?
Pradėjau ieškoti naujų tyrimo metodų, manydamas, kad tie metodai galės padėti suprasti netiesiogiai stebimus tyrimo sluoksnius. Plačias konsultacijas ir bendradarbiavimą pradėjau su Sankt Peterburgo konservatorijos muzikologu ir fiziku-matematiku Anatolijumi Milka, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos instituto Vaizdų analizės laboratorijos vadovu, vyr. moksliniu bendradarbiu, fiziku-matematiku Kostu Žukausku, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogu, kurį laiką studijavusiu Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Fizikos ir matematikos fakultete, muzikologu Vaclovu Paketūru.
Ir štai po 2–3 metų pateikiau antrąją disertaciją apie lietuvių muzikos melodiką ir harmoniją, kurioje iš esmės panaudojau lyginamąjį ir tikimybinį-statistinį tyrimo metodus, pirmą kartą lietuvių muzikologijoje. Po įtemptų svarstymų, darbo taisymo gavau visus teigiamus dokumentus ir nukreipimą ginti daktaro disertaciją Kijevo valstybinėje konservatorijoje. 1989 m. sėkmingai Kijeve praėjo svarstymai ir darbas buvo rekomenduotas ginti. Tačiau nutrūkus valstybiniams ryšiams tarp Lietuvos ir Ukrainos disertacijos, gynimą perkėliau į Lietuvos muzikos akademiją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir jai suteikus teisę priiminėti ginti antrąsias disertacijas, tapau pirmuoju disertantu gynimų eilėje.

Čia ir prasidėjo visi vargai. Nors viskas buvo paruošta pagal tuomet egzistavusias taisykles, ankstesnis disertacinio darbo svarstymas buvo neužskaitytas ir pareikalauta svarstyti iš naujo. Laukiau svarstymo. Staiga, be eilės, įvyko E. Balčyčio habilitacinio darbo apie muzikinio auklėjimo sistemą bendrojo lavinimo mokykloje gynimas. Tai tipiškas edukologijos darbas, tačiau jis buvo neteisingai priskirtas muzikologijos mokslo šakai. Staiga, vėl be eilės, po E. Balčyčio habilitacinį darbą gynė V. Landsbergis. Muzikos akademijos vadovybė, ypač jo kolegos, formavę disertacijų gynimus, A. Ambrazas, J. Juzeliūnas užmiršo, kad V. Landsbergis yra įžymus politikas ir, kad opozicija nuolat stebi jo kiekvieną žingsnį, ypač A. Juozaitis. Jis vėliau rašė: „Silpna V. Landsbergio pozicija nebuvo rimtai traktuojama, o jo „lipimas per lavonus“, jo aistra tapti diktatoriumi – atstumianti“ („Kelias“, 2010 m. Nr. 6(79), p. 10). Tuo būdu Muzikos akademijos vadovybė, svarbiausieji mokslininkai, primityviai suprasdami politikos dalykus, sustiprino V. Landsbergio opoziciją.
Iš viso Muzikos akademijoje habilitacinių darbų gynimas vyko netvarkingai, pavyzdžiui, nuolatiniu komitetų nariu buvo J. Juzeliūnas per dešimtį metų nepaskelbęs nei vieno mokslinio darbo. Po visos šios istorijos, svarstant mano darbą, buvo daug nesusipratimų, nes Muzikos akademijoje nebuvo nei vieno mokslininko, kuris būtų turėjęs disertacinio lygmens darbų, kuriuose būtų naudojęs lyginamąjį ir tikimybinius metodus, nebuvo kam kvalifikuotai atlikti ekspertizę. Man atrodo, kad habilitacinių darbų gynimo netvarka Muzikos akademijoje buvo viena iš priežasčių atsisakant Lietuvoje antrojo mokslo laipsnio.

R. Norvaiša akcentuoja labai svarbų mokslui būdingą dalyką – tai skirtingų požiūrių buvimas, idėjų bei požiūrių pliuralizmas. Daugelį kartų man teko aiškinti esmines muzikos savybes ekonomistams, statistikos mokslo galias muzikams. Šių dalykų suvokimas daugeliu atvejų buvo vos patenkinamas. Mokslininkui būtinas platesnis akiratis, todėl reikalinga švietėjiška veikla jų tarpe.

2010 m., remiantis mano darbo apie lietuvių muzikos melodiką ir harmoniją metodologija, Anglijoje, Šefildo (Sheffield) universitete vykusioje konferencijoje „Tarpdisciplininė muzikologija“, Kauno technologijos universiteto mokslininkai D. Kučinskas ir R. Ambrazevičius parengė stendinį pranešimą „Ar iš tikrųjų „nacionalinis kompozitorius“ yra nacionalinis?“ Besiremdamas savo ir kolegų darbais, paskelbtais Anglijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Lietuvos mokslininkų sąjungoje inicijavau Tarpdisciplininės muzikologijos grupės įkūrimą. Taigi tradicinės muzikologijos „monopolija“ susilpnėjo, griuvo jos „imperija“, atsirado nauja menotyros krypties tarpdisciplininės muzikologijos šaka. Ji, naudodama tiksliųjų mokslo šakų potencialą, pakyla į antrąją, aukštesnę pakopą, negu tradicinė muzikologija, ir atveria naujus pažinimo horizontus. Žinoma su sąlyga, jeigu mokslininkas kvalifikuotai vykdys šios mokslo šakos reikalavimus.

R. Norvaiša teisingai pažymi, kad dabar labai suaktyvėjo mokslo administravimas. Neretai čia užmirštama lietuvių liaudies patarlė: nemokyk mokyto, nes pagadinsi. Reformos vyksta dideliu tempu ir visuomenei nelieka laiko dalyvauti aptariant naujoves. Čia galėtų pasitarnauti mokslotyros institucija iš aukščiausios kvalifikacijos specialistų, kuri minima publikuotame straipsnyje.
Mes bandome kurti Tarpdisciplininės muzikologijos mokslo šakos specifinės veiklos sritį ir norime, kad šiai veiklai netrukdytų tradicinės muzikologijos mokslininkai. Tuos trukdžius jau patyrėme, tradicinės muzikologijos tyrėjai mūsų darbą buvo sustabdę 20-čiai metų.

Rinka, konkurencija, komercija žvelgiant pro mokslo reikmių prizmę turi būti reguliuojamos iš esmės. Esu vieno elementaraus reiškinio stebėtojas. Mano vadovėlis „Solfedžio“ muzikos mokyklose pagrindiniu naudojamas 40 metų, praėjusiais metais pakartotas 11-ąjį kartą, iš viso atspausdintas dešimtimis tūkstančių egzempliorių. Tačiau mokslinis leidinys, monografija „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“, išleistas prieš 20 metų tūkstančio egzempliorių tiražu už Muzikos akademijos lėšas, turi visiškai mažą paklausą. Leidinio dar ir dabar yra likę nemažai egzempliorių. Taigi mokslinis leidinys negali būti komercinis.

Dar vienas svarbus dalykas. Dabar mokslininko veikla nemažai vertinama pagal publikacijų, dalyvavimo kongresuose bei konferencijose skaičių. Tačiau vienodų, nereikšmingų publikacijų – kiek tik nori, nemaža pranešimų kongresuose ir konferencijose savo lygmeniu prilygsta universitetų studentų kursiniams darbams. Kongresai ir konferencijos dažnai pasitarnauja daugiau turizmui negu mokslui. Tarp kongresų ir konferencijų per maži laiko tarpai, kad mokslininkas suspėtų parengti brandų darbą.

Didele dalimi mokslo raida priklauso nuo aukštosios mokyklos dėstytojo-mokslininko. Dabar, kai Lietuvoje yra 46 aukštosios mokyklos, net nedvejojant galima tvirtinti – profesūra neprilygsta tarpukario akademinei visuomenei. Man pasisekė tuo atžvilgiu, kad Vilniaus universitete diplominiam darbui vadovavo įžymus ekonomistas-teoretikas, rektorius Jonas Bučas, aukštosios matematikos kursą išklausiau pas universiteto rektorių Joną Kubilių, stažavausi pas įžymiąją muzikinio auk-lėjimo specialistę, Budapešto muzikos akademijos pedagogę Eržebet Sioni (Erzsébet Szönyi), Maskvos Didžiojo teatro vyr. chormeisterį, P. Čaikovskio valstybinės konservatorijos pedagogą Aleksandrą Chazanovą. Koks profesorius – tokia ir aukštoji mokykla, toks ir šalies mokslas. Dabar Lietuvoje aukštojo mokslo reforma yra struktūrinė, finansinė, o ne giluminė, profesinė.