Kaip žlugdomas Lietuvos mokslas ir studijos

Prof. Bronius Kaulakys
Lietuvos mokslo tarybos narys

„Finansų ministerijos duomenimis, 2006 m. į valstybės biudžetą surinkta 14 642,3 mln. litų pajamų (be ES paramos lėšų), tai yra – 882,3 mln. litų, arba 6,4 proc. daugiau nei buvo planuota“ (Finansų ministerija skelbia preliminarias 2006 m. valstybės biudžeto pajamas, www.finmin.lt, 2007 m. sausio 17 d.).

„Preliminariais duomenimis, 2006 m. į Sodros biudžetą įplaukė 7 mlrd. 685 mln. litų – beveik 1 mlrd. 50 mln. litų arba 15,8 proc. daugiau negu planuota. Lyginant su 2005 m., surinkta 1 mlrd. 397 mln. litų daugiau socialinio draudimo įplaukų“. „2006 m. Sodros biudžetas buvo perteklinis jau penktus metus iš eilės, tačiau tokio įspūdingo perviršio dar neturėjome“, – sakė Sodros direktorius Mindaugas Mikaila. (Sodros biudžetas viršijo 7,5 mlrd., www.sodra.lt, 2007 m. sausio 18 d.).

„Sodros biudžeto perteklius siekė 503 mln. litų“ (Lietuvos rytas, 2007 m. sausio 19 d.). „Finansų ministerijos duomenimis, per sausį į valstybės biudžetą buvo gauta 1510,6 mln. litų, o prognozuota gauti 1487,7 mln. litų pajamų. Sausio mėnesį valstybės biudžeto pajamos viršijo prognozę 22,9 mln. litų.“ (www.finmin.lt, 2007 m. vasario 12 d.).

„Finansų ministerijos duomenimis, sausį centrinės valdžios sektoriaus pajamos siekė 2214,4 mln. litų, išlaidos sudarė 1546,3 mln.“ (www.finmin.lt, 2007 m. vasario 28 d.).

Dabar dažnai girdime ir skaitome tokius arba panašius aukščiausių valdžios pareigūnų bei žiniasklaidos pranešimus. Atrodytų, paradoksalu ir sunkiai paaiškinama, kad esant tokiai finansinei būklei valdžia nesurado tik 35 mln. litų seniai pribrendusiai būtinybei bent jau nuo 2007 m. pradžios nors 20 proc. kilstelėti nepadoriai žemus ir ketvirti metai nedidintus dėstytojų bei mokslininkų atlyginimus. Nekalbant jau apie tai, kad reikėtų iš esmės didinti mokslo ir studijų finansavimą.

Pastaraisiais metais gerokai kylant valstybės ekonomikai, gerėjant įvairių sričių materialinei būklei Lietuvos mokslo ir studijų sistema atsidūrė labai skurdžioje ir keistoje padėtyje. Tikriausiai perdėti teiginiai, kad „Lietuvos mokslo ir studijų sistema išgyvena didelę krizę“ arba ją „ištiko kolapsas – organizmo sutrikimas dėl centro, kraujagyslių ir nervinių skaidulų paralyžiaus“ (teiginiai iš Liberalų sąjūdžio organizuotos konferencijos Mokslas ir studijos – pokyčiai Lietuvos ateičiai, Vilnius, 2006 m. lapkričio 8 d.), tačiau akivaizdu, kad ji yra smarkiai nustekenta ir žlugdoma materialiai. Tuo metu, kai Lietuvoje net šiukšles jau kelerius metus vežioja modernūs vakarietiški automobiliai, daugumoje mokslinių laboratorijų didelė dalis aparatūros – 20–40 metų senumo sovietiniai reliktai, o mokslų daktaro, universiteto dėstytojo alga dažnai 5–8 kartus mažesnė už glazūruotų plytelių „dėstytojo“ atlyginimą. Ir visa tai – Lietuvai kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis „žengiant“(?) Lisabonos strategijos keliu. Atsakymai į klausimą, kaip ir kodėl tai atsitiko Lietuvos mokslo ir studijų sistemai, – išsamaus tyrimo objektas. Čia tik pateiksime keletą faktų ir trumpai juos aptarsime.

Tikriausiai būtų ne visai korektiška dėl tokios mokslo ir studijų būklės kaltinti tik dabartinę mažumos Vyriausybę, dirbančią pirmus metus. Juk „[…] metams bėgant, susibūrė nemenka grupė žmonių – jaunų, gabių, ambicingų karjeros pareigūnų, kurie visada išsaugo savo postus bei įtaką keičiantis politinei šalies valdžiai“ (Veidas, 2006 m. rugsėjo 8 d.). Jie „sukūrė rinkimų vėjams atsparų alternatyvų politinės valdžios centrą“ (Veidas, 2006 m. rugsėjo 14 d.), darantį įtaką visoms vyriausybėms. Dabartinę padėtį turime, prof. V. Landsbergio žodžiais tariant, kaip „Naujosios nomenklatūros partijos, kurios nėra partijų sąrašuose“, dešimtmečio, per kurį pasikeitė 6–8 vyriausybės, įdirbio rezultatą. „Pastaroji „partija“, V. Landsbergio teigimu, tai susivieniję „geri draugai, turintys bendrų interesų, bendrą politinę liniją“, siekiantys įsitvirtinti valdžios struktūrose, eliminuojantys jiems nepalankius asmenis ir tokiu būdu siekiantys daryti įtaką šalies gyvenimui“ (Delfi, 2007 m. sausio 21 d.).

Čia galima ir suabejoti prof. V. Landsbergio apibrėžimo tikslumu. Juk „Politinėse partijose ar interesų grupėse vis dėlto neišvengiamai veikia kaitos, konkurencijos ir atsinaujinimo mechanizmai. Tuo tarpu klika yra fiksuotos ir nerevizuojamos sėkmės formulės įgyvendinimas. Telkiamasi apie kokį nors galios centrą – tai gali būti valdžios institucija arba jų tinklas, bet sykiu tai gali būti ir apie įtakingą asmenį susispietusi grupė, siekianti sau maksimalios galios ir prestižo […]“. „Klika yra įsipareigojimas imti ir išlaikyti valdžią bei įtaką tik kartu su saviškiais. Tai – cinikų ištikimybės įžadai“ (L. Donskis, Klikų Lietuva, Bernardinai.lt, 2007 m. sausio 29 d.).

Visų politikų ir vyriausybių palankumą mokslo ir studijų srityje jie pelno ir tuo, kad neprašo savo „kuruojamai“ sričiai papildomo finansavimo, o siūlo neįgyvendinamų, prieštaringų ir net žalingų sistemai reformų lozungus. „Leiskite mums valdyti, skirstyti finansavimą ir jokių papildomų lėšų nereikės, o sistema rodys stebuklus – pasaulinį lygį su penkis kartus mažesniu finansavimu“. Galima įsivaizduoti, kaip apsidžiaugė ministras pirmininkas ir finansų ministras, gavę tokių gerų patarėjų, kaip prof. R. Sližys, ir kitų pritarimą po Rusijos krizės valstybės biudžetą mažinant 5 proc. Mokslinio potencialo palaikymo ir plėtojimo programos finansavimą sumažinti 35 procentais! Tokie patarėjai tinka visoms vyriausybėms, nesvarbu jų orientacija... Deja, nuo to laiko Lietuvos mokslas bei studijos taip ir nebeatsigavo.

„Valdininkai, matyt, suprato, kad tokius politikus, kokie šiuo metu vyrauja Lietuvos politikos scenoje, galima stumdyti ir valdyti, kiek širdis geidžia, – vis tiek šie nieko nesupranta ir nelabai ką sugeba. O valstybę valdyti juk reikia. Štai iš šio poreikio ir gimė reiškinys, pramintas naująja Lietuvos nomenklatūra. Paprasčiau sakant, uodega ėmė vizginti šunį.“ (Veidas, 2006 m. rugsėjo 8 d.).

„Pareigūnai, neatskaitingi rinkėjams, nebijantys, kad demokratijos vėjai vieną dieną gali išpūsti juos iš nusėdėtų postų ir atimti įtakos svertus, tampa tiesioginiais demokratijos duobkasiais. Neretai – patys to nenorėdami ir nesuvokdami. Mat šventai būna įsitikinę, kad tai, ką jie daro, ir yra tai, ko iš tiesų reikia valstybei. Nes tik jie, tikrieji „pašvęstieji“, valdo visą informaciją ir žino, ko tai valstybei reikia. Kada jie atsitokėja ir pamato, kad valstybė rieda pakalnėn, o vien užkulisiniais svertais jos sustabdyti nebeįmanoma, neretai būna jau per vėlu.“ (Veidas, 2006 m. rugsėjo 8d.). Mūsų visų nelaimei, tai jau ir atsitiko Lietuvos aukščiausios kvalifikacijos specialistų, mokslininkų, tyrėjų, dėstytojų, šalies intelektualinio elito rengimo ir puoselėjimo srityje.