Socialiniai ir humanitariniai mokslai: „šventa karvė“ Europos ganyklose
Dr. Stanislovas Juknevičius Kontekstas
Kultūros, filosofijos ir meno instituto
Dabartinės Lietuvos kultūros skyriaus vedėjas
Albertas Žalys straipsnyje Dėl mokslininko misijos rašo: „Savarankiškas institutas (valstybinis ar universiteto) arba kitaip vadinamas mokslinių tyrimų centras turėtų egzistuoti, jei konkrečiai misijai vykdyti ar konkretiems uždaviniams spręsti (kaip ir išplėtoto, mokslui imlaus verslo sektoriaus atveju) reikalingas nuolat funkcionuojantis kolektyvas, ir to negali atlikti pavieniai universitetuose dirbantys mokslininkai laisvu nuo darbo su studentais laiku.“ Kadangi socialiniuose ir humanitariniuose moksluose praktiškai nėra uždavinių, kurių negalėtų išspręsti universitetuose dirbantys mokslininkai, (prisiminkime, kad jie ne tokie jau pavieniai, o visada susijungę į tam tikrus kolektyvus – katedras ir fakultetus), naturaliai peršasi mintis, jog savarankiški institutai socialinių ir humanitarinių mokslų srityje nereikalingi. O kaip yra iš tikrųjų?
Valstybiniai ar universitetiniai?
Pirmiausia negalima dėti lygybės ženklo tarp valstybinių ir universitetinių institutų. Jei valstybiniai institutai, bent jau kai kuriose tyrimų srityse, savotiška prabanga, tai universitetiniai – būtinybė. Šios tezės net neverta įrodinėti – užtenka panaršyti internete, kad įsitikintum, jog visi bent šiek tiek žinomesni pasaulio universitetai tiesiog „aplipę“ institutais; nemaža jų dalis – socialiniai ir humanitariniai. Kodėl tad A. Žalys, visada buvęs universitetinių institutų šalininku, staiga pakeitė savo poziciją? Atsakymą randame tame pačiame straipsnyje: visos iki šiol vykę diskusijos, taip pat ir šioje srityje, pasibaigdavo „kepurių perkabinimu“. Tačiau kelių institutų nesėkmės neturėtų kvestionuoti paties proceso reikalingumo. Be to, net negalima lyginti socialinių ir humanitarinių bei, tarkime, technikos mokslų institutų darbuotojų integravimosi į studijų procesą galimybių. Technikos instituto darbuotojai gali skaityti paskaitas kokios nors katedros, daugiausiai – fakulteto studentams, o socialinių ir humanitarinių institutų – beveik visų fakultetų studentams. Humanitarinis išsilavinimas – neatsiejama universitetinio išsilavinimo dalis. Kuo daugiau ir įvairesnių dalykų siūloma studentams, tuo geriau. Todėl mokslo ir studijų integracija turėtų išlikti prioritetine mokslo reformos kryptimi.
Ar reikalingi valstybiniai mokslo institutai?
Ar tokiu atveju galima apsieiti be valstybinių mokslo institutų? Be abejo, galima. Taip pat kaip galima apseiti be automobilių, knygų, kompiuterių, namų. Galutinis šios „evoliucijos“ rezultatas – atsisakyti drabužių, ir sulipus į medžius džiaugsmingais stūgavimais sveikinti rytmečio saulę. Tačiau bet kokios visuomenės išsivystymo laipsnį parodo ne tai, be ko ji gali apseiti, o tai, be ko negali. Tam tikrame evoliucijos etape žmogus negalėjo apsieiti be ugnies, įrankių, dar vėliau – be religijos, filosofijos, meno. Ar Lietuva jau pasiekė tokį išsivystymo laipsnį, kai gali leisti sau turėti keletą savarankiškų socialinių ir humanitarinių mokslų institucijų? Be abejo, galima visus institutus uždaryti, o jų lėšas perduoti universitetams. Bet ar atpirks simboliškas universitetų dėstytojų atlyginimų padidėjimas dešimtmečiais kaupto mokslinio įdirbio sunaikinimą? Akivaizdu, kad ne.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad socialinių ir humanitarinių mokslų institutų srityje nėra spręstinų problemų. Paminėsiu tik vieną iš jų.
Ar reikalingi tik lituanistiniai institutai?
Visos valstybės finansuoja nacionalinių ir tarptautinę reikšmę turinčių problemų tyrinėjimus. Santykis tarp šių finansavimo sektorių labai įvairus, bet tarptautinėms problemoms visada skiriama nemažai dėmesio – jau vien todėl, kad kiekviena valstybė yra tam tikro regiono dalis. Mūsų šalyje dėl suprantamų priežasčių susiklostė padėtis, kai absoliuti dauguma biudžetinių lėšų socialinių ir humanitarinių mokslų srityje skiriama lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros tyrinėjimams. Lituanistika tapo savotiška „šventa karve“, kurią lietuviai – kitaip negu indai – ne tik garbina, bet ir sėkmingai melžia. Toks vienapusiškumas skaudžiai atsiliepia mokslo integracijai į europines struktūras. Lietuvos socialiniai ir humanitariniai institutai praktiškai liko nuošalėje nuo Europos Sąjungos inicijuotų penktosios ir šeštosios Bendrųjų programų. Jei padėtis šioje srityje nesikeis, tas pats atsitiks ir su septinta, aštunta ir visomis kitomis programomis. Todėl reikalingi jei ne institutai, tai bent padaliniai, kurie savo tematika ir problematika labiau atitiktų tarptautinius standartus ir galėtų pretenduoti į ES lėšas.
KFMI ar KITI?
Pagrindinis mokslo reformos rezultatas socialinių ir humanitarinių mokslų srityje – Socialinių tyrimų ir Kultūros, filosofijos ir meno institutų įkūrimas vietoj buvusių Filosofijos ir sociologijos, Kultūros ir meno. Socialinių tyrimų institutas bent jau turi analogus kitose pasaulio šalyse, o Kultūros, filosofijos ir meno institutas savo pavadinimu ir struktūra kelia didelių abejonių. Karštligiški mėginimai prasiveržti prie „šventos karvės“ ir prisimelžti savo kibirą pieno kažin ar vienintelė ir geriausia išeitis. Ar ne tikslingiau būtų dabartinę trinarę instituto struktūrą paversti dvinare, tai yra reorganizuoti Kultūros, filosofijos ir meno institutą į Kultūros istorijos ir teorijos institutą? „Kultūros istorija“ šiame kontekste reikštų, jog institutas tęstų šiuo metu vykdomus ir pradėtų naujus kultūros ir meno istorijos tyrinėjimus. „Teorija“ reikštų, jog kitu savo sparnu institutas atsigręžtų į aktualias ne tik Lietuvai, bet visai Europai problemas, o tai suteiktų jam daug didesnę galimybę įsitraukti į Europai Sąjungos inicijuojamas programas.
