Apie Joną Jablonskį kalbėti niekada ne vėlu

Arnoldas Piročkinas

Man teko būti ir kalbėti knygos „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ sutiktuvėse, kurios vyko 2011 m. rugsėjo 22 d. Signatarų namuose (Vilnius, Pilies g. 26). Laikas sparčiai bėga, bet vis iš galvos neišnyksta šis renginys: kaskart mintimis prie jo grįžtu. Kuo toliau, tuo labiau brendo noras pristatyti platesnei visuomenei kai kurias tada pasakytas ir nepasakytas mintis. Kol šis noras tapo kūnu, štai visai priartėjo didžiojo kalbininko 151-osios gimimo metinės. Ar jos menka proga pakalbėti vėl apie J. Jablonskį? Apie didžiuosius tautos žmones niekada nebus pasakyta per daug ir ne laiku. O juk jiems, nebijokim tai atvirai pripažinti, priklauso ir J. Jablonskis.

Keli pamąstymai dėl 150-ųjų metinių

Sutiktuvėse, kaip šiandien man rodosi, per mažai kalbėjau dėl pačios knygos reikšmės ir vertės. Tikintis, kad dalyviai gali būti susipažinę su mano recenzija, išspausdinta prieš porą mėnesių „Mokslo Lietuvoje“, ir nenorint kartoti čia pasakytų teigiamų atsiliepimų, tenkintasi keliai įvertinimai visų pirma tuo, kad šis leidinys užpildo didelę spragą J. Jablonskio 150 metų gimimo sukakties renginiuose. Dvi šaunios moterys, profesorė Giedrė Čepaitienė iš Šiaulių ir dr. Lionė Lapinskienė iš Panevėžio, atliko tai, ko nesiėmė daryti turintys pretenzijų vairuoti lietuvių kalbą ir mokslą Vilniaus kalbininkų sambūriai. Juk įprasta žymaus mokslo ir meno kūrėjo sukaktį pažymėti kokiu specialiu jo darbų leidiniu ar studija. J. Jablonskis laukia dar ne vieno tokio leidinio. Jeigu visais atžvilgiais pajėgūs lietuvių kalbos mokslo centrai (pavyzdžiui, Lietuvių kalbos institutas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ar net kelios Vilniaus universiteto katedros) būtų prieš kokius penkerius metus pasvarstę, kaip derėtų solidžiau sutikti lietuvių bendrinės kalbos tėvo (taip kadaise buvo mėgstama J. Jablonskį vadinti) 150 m. sukaktį, būtų išryškėję tokios progos poreikiai ir galimybės. Dabar, skirtingai nuo kitų iškiliųjų asmenybių sukakčių, to buvo aiškiai pasigesta. Nesumenkinant pernai spalio 7–8 d. Lietuvių kalbos instituto surengtos tarptautinės konferencijos „Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis“, skirtos toms metinėms paminėti, vis dėlto sunku pasakyti, kad šios metinės būtų buvusios įspūdingos.

To lyg ir per maža, kai palygini su kitų jubiliatų minėjimais Lietuvoje ir užsienyje. Antai „Kalbos kultūros“ Nr. 83 (2010), kuriame išspausdinta ir dalis jablonskinėje konferencijoje skaitytų pranešimų, yra Styveno Voltono (Stephen J. Walton)  pranešimas apie norvegų kalbininką Ivarą Oseną (norv. Aasen, 1913–1996). Jis savo veikla kiek primena J. Jablonskį. Į akis krinta, kad 1996 m. Norvegijoje buvę paskelbti Ivaro Oseno metais. Po jų parengtos bent trys (!) išsamios kalbininko biografijos, o praėjus dar ketveriems metams jo gimtinėje buvęs atidarytas muziejus. Norvegijoje domėjimasis šiuo kalbininku ir toliau nemąžtąs: jo darbai tampą politikos ir kalbos filosofijos objektu. Tikimasi, kad artėjantys 2013 metai, kai bus minima 200 m. gimimo sukaktis, dėmesys jam dar sustiprėsiąs (p. 140).

Ar kas galėtų sakyti, kad J. Jablonskio gimimo 150-osios metinės būtų smarkiai pagyvinusios ir stimuliavusios domėjimąsi mūsų „kalbos tėvo“ gyvenimu bei darbais? Kaip tuščiomis rankomis atėjome lyg susigėdę atlikti pareigos, jog nepadoru visiškai nepaminėti šios sukakties, tai užvėrę minėjimų salių duris ir užvertę negausius spaudos puslapius, ramia sąžine grįžome prie savo kasdienių reikaliukų...
Ir štai dvi ryžtingos pedagogės, paremtos finansinių sunkumų nepabūgusios leidyklos „Gimtasis žodis“, pateikė visuomenei išliekamosios vertės leidinį. Tačiau gyvenime dažnai nutinka, kad geram dalykui lyg ir pritrūkstama tinkamų žodžių. Tikimasi, kad, kaip mūsų patarlė sako, gera prekė pati save girs. Tuo labiau jaučiausi tą vakarą neįpareigotas ypač išsamiai kalbėti apie leidinio gerumus, nes tikėjausi, jog po manęs jį plačiau apibūdins kiti kalbėtojai. Tad savo laiką panūdau skirti pačiam J. Jablonskiui: parodyti, kad jo nuopelnai lietuvių bendrinei kalbai mūsų jaunosios kartos ne tik išleidžiami iš akių, bet kai kurių „vakarietiškų“ teorijų adeptų sąmoningai menkinami ar net niekinami. Mano tikėtasi, kad, atskleidus esminius J. Jablonskio veiklos bruožus, išryškės ir pristatomos knygos vertė. Tad tuo kartu neišvengiamai teko paliesti ir J. Jablonskio kalbos norminamuosius teorijos pagrindus.

J. Jablonskis ir jaunagramatikiai

Visų pirma atkreipiau klausytojų dėmesį, kad J. Jablonskis, imdamasis tvarkyti lietuvių bendrinę kalbą, apskritai negalėjo vadovautis kokia bendrinių kalbų teorija. Jos nebuvo. Jablonskio studijų metais Maskvos universitete, kada formavosi jo lingvistinės pažiūros, kalbotyroje dominavo vadinamoji jaunagramatikių mokykla. Ji atsirado XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Leipcige. Jos teorinius pagrindus išdėstė Miuncheno universiteto profesorius Hermanas Paulis (Hermann Paul, 1846–1921) veikale „Kalbos istorijos principai“ (Prinzipien der Sprachgeschichte. 1-asis leid. 1880, 7-asis 1966 m.). Savitomis idėjomis jaunagramatikių nuostatas praturtino J. Jablonskio profesorius Filipas Fortunatovas (1848–1914).
Neieškodami tikslesnių ir platesnių jaunagramatikių teorijos apibūdinimų, pasinaudokime prof. Jono Palionio šios lingvistinės mokyklos charakteristika: „... 1) fonemos kinta dėsningai ir fonetiniai dėsniai veikia be išimčių (išimčių gali atsirasti dėl dėsnių susikryžiavimo, substrato ir kt. priežasčių); 2) ypač didelę reikšmę fonologijos ir morfologijos kitimams turi analogija, t. y. vienų formų įtaka kitoms (dėl pasąmonės asociacijų); 3) kalbos dėsningumams atskleisti pagrindinis šaltinis yra gyvosios kalbos ir jų tarmės, o ne rašytiniai tekstai“ (J. Palionis. Kalbos mokslo pradmenys. – Vilnius, 1985. – p. 280).

Iš šių trijų punktų J. Jablonskiui svarbiausias buvo trečiasis. Jis visą savo gyvenimą skelbė, kad gyvoji to meto žmonių kalba – pagrindinis, beveik vienintelis bendrinės kalbos normų arba dėsnių šaltinis. Tačiau čia vertėtų nurodyti, kad dar kur kas prieš jaunagramatikius imta teigti, jog raštų kalba turi būti orientuojama į liaudies kalbą. Jau Martynas Liuteris yra nurodęs: norint patirti, kaip reikia vokiškai teisingai kalbėti, reikią „motiną namuose, vaikus gatvėse, paprastą vyrą turguje... klausti ir žiūrėti jiems į burną, kaip jie kalba“ (versta iš: Die deutsche Sprache. Erster Band. – Leipzig, 1969. – S. 224). Šio nurodymo įtakojami, XVII a. pradžioje į liaudinę lietuvių kalbą savo žvilgsnius ėmė kreipti M. Lietuvos lietuviškų raštų autoriai. Tačiau neturime svarių duomenų, kad šiuo atžvilgiu J. Jablonskį būtų skatinęs Danielius Kleinas ar tuo labiau Mykolas Merlinas: vis dėlto čia lėmė jaunagramatikiai. Savo pažiūrą į raštų kalbos vertę J. Jablonskis yra išreiškęs 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“. Jos „Prakalboje“ jis aiškiai pasakė: „... gramatikos tikslui tuo–tarpu tokie raštai arba tokios raštų dalys tegalima vartoti, kur rašytojo darbe yra išreikštas kokis–norint žmonių kalbos įstatymas, kur rašytojas, išreikšdamas savo mintis ir nuomones, įvykino savo raštuose žmonių kalbos dvasią“ (J. Jablonskis. Rinktiniai raštai. Sud. J. Palionis. T. 1. – V., 1957. – p. 59–60).

Dėl jaunagramatikių absoliutinio dėsningumo

Ir J. Jablonskis yra ypač vertinęs pirmąjį jaunagramatikių teorijos postulatą. Atidžiau įsigilinus į jo darbus, nesunku pastebėti, kad jam kalbos norminimo kriterijus ir šaltinis ne tiek apskritai gyvoji kalba, kiek jos dėsniai, kuriuos 1901 m. gramatikoje vadino įstatymais. Jam visą laiką buvo svarbu nustatyti, ar teikiamas bendrinei kalbai dalykas yra dėsningas, t. y. ar jis neardo nusistovėjusios kalboje sistemos. Nedėsningąjį reiškinį, kol neturėdavo jam pakeisti tinkamo, dėsningo pakaitalo, pats kurį laiką vartodavo. Tačiau, atsiradus geresniam ekvivalentui, ryžtingai netikusį taisydavo. Antai 1904 m. jis pradėjo taisyti galūnės vedinį siekis, nes buvo nustatęs, jog iš dviskiemenių veiksmažodžių padaryti galūnės vediniai daiktavardžiai vietoj dvibalsio gauną ilgąjį balsį: augti – ūgis, laužti – lūžis, liežti – lyžis. Tad iš veiksmažodžio siekti tegalįs būti tik sykis. Toks ir esąs, bet turįs reikšmę „kartas“. „Žodžio siekis žmonių kalboje nėra, jo nė būti negali“, – nusprendė J. Jablonskis, nors pats buvo jį vartojęs.

Stebėdamas kalbą, J. Jablonskis nustatė, kad būdvardinė priesaga –ingas turi specifinę reikšmę. Su ja sudaryti būdvardžiai rodą, kaip sakoma 1922 m. gramatikoje, „paprastai daikto v i d a u s ypatybę, išeinančią dažnai arba kartais ir aikštėn“ (cit. Rinktiniai raštai, p. 381). Nesunku įsitikinti, kad ši reikšmė iš tikrųjų aiškiai iškyla, kai būdvardis daromas iš abstrakčiųjų daiktavardžių: išmintis – išmintingas, protas – protingas, pelnas – pelningas, valia – valingas. Būdvardžiai, padaryti iš konkrečiųjų daiktavardžių, taip pat įmanomi, jei rodo vidinę, t. y. labai apibendrintą, abstrahuotą, perkeltinę reikšmę: šalia dantys – dantingas (reikšme kandus, pašaipus), pinigas – pinigingas, sultys – sultingas, miltai – miltingas ir t. t. Kai iš šių daiktavardžių daromas būdvardis, kuris rodo išviršinę daikto ypatybę, vartojama kita priesaga: dantytas, miltuotas, sakuotas... Gyvulių patelės gali būti veršingos, paršingos, ėringos. Šie pavyzdžiai rodo, kad būdvardžiams ne tiek svarbu ypatybės gausa, kiek vidinė jos būsena. Vis dėlto kartais vidinė ir išorinė ypatybė sunkiai atskiriama: beveik nejaučiam skirtumo pasakymuose „smėlinga dirva“ ir „smėlėta dykuma“, „akmeningas laukas“ ir „akmenuotas laukas“. Tačiau dėsniui svarbu ne tie keli artimi pavyzdžiai, bet patys ryškieji ir gausieji atvejai. Todėl J. Jablonskis taisė (ir juo reikėtų pasikliauti) būdvardžius, padarytus iš asmenų pavadinimų ir rodančius panašumą: brolingas, dievingas, (ne)draugingas, entuziastingas, fantastingas, geradaringas, giminingas, hero(j)ingas, inteligentingas, kraugeringas, pranašingas, studentingas, veidmainingas. Tokie būdvardžiai sudarytini su priesaga –iškas. Šiai grupei priklauso ir būdvardis pasakingas (= pasakiškas). Būdvardis labdaringas (pvz., renginys) taip pat nerodo nei labdarių, nei labdaros gausos, o paskirtį, priklausomybę, todėl J. Jablonskis čia vartojo nederinamuosius pažyminius labdarių, labdaros. Iš jo teikto vedinio labdariškumo (vakaras), atrodo, jam būtų tikęs ir pasakymas labdariška draugija. Būdvardį svetingas J. Jablonskis keitė dar kitaip – vaišingas, vaišus.

Nepaisant J. Jablonskio pastangų, žodžiai melagingas, labdaringas ir svetingas vis dėlto įsigalėjo bendrinėje kalboje. Dėl to turėtų jausti sąžinės graužatį ir jaunesnieji kalbininkai. Iš jų net šiandien, žiūrėk, pavartoja kuris J. Jablonskio netaisytą, bet tikrai taisytiną būdvardį niekšingas...
Atidus skaitytojas čia pastebės tam tikrą neatitikimą: J. Jablonskio pavyzdžiai yra iš žodžių darybos, o jaunagramatikių esminis postulatas kalba apie fonemų, t. y. garsų, dėsningą kaitą. Iš tikrųjų J. Jablonskis nėra kalbėjęs apie garsų kitimo dėsnius. To jam nė nereikėjo daryti, nes lietuvių bendrinės kalbos garsyno jis nevaizdavo kaip raidos. Tačiau jo morfologinių, leksinių ir net semantinių dėsnių nustatymas bendrinei kalbai vis dėlto sietinas su jaunagramatikių mokykla. Taip teigdami, remiamės senos latvių enciklopedijos straipsniu „Jaungramatiki“, kur štai kaip apibūdinami jaunagramatikių principai: „... laikydamiesi dėsningumo pažiūros, j(aunagramatikiai) prie kalbos faktų artinosi griežtai kritišku žvilgsniu, nepripažindami jokios su dėsningumu nesuderintos garsų kaitos ir vertindami griežtai kritišku kriterijumi ne tik kalbos fonetikos, bet ir morfologijos, semasiologijos ir etimologijos reiškinius“ (Latviešu konversācijas vārdnīca. Septītais sējums. – Rīga. [1931–1932]. Sk. 14151–14152).

Taigi jaunagramatikių nesiribota vien garsų raidos dėsniais. Kad ir mažiau, kad ir užuominomis, jų turėta galvoje ar prieš akis  ir kitų kalbos sričių dėsnių. Tos jų užuominos bus skatinusios J. Jablonskį nustatinėti bendrinės kalbos dėsnius morfologijoje, sintaksėje, leksikoje ir semantikoje.
Kaip rodo J. Palionio cituotos ištraukos antrasis punktas, jaunagramatikiai pripažino, kad fonetikos dėsnius vis dėlto ribojo analogija. Neabejotina, jog analogijos poveikis kalbos raidai J. Jablonskiui buvo žinomas ir suprantamas. Tačiau sakyti, kad, imdamasis norminti lietuvių bendrinę kalbą ir toliau plėtodamas šią veiklą, jis būtų teikęs analogijai išimtinai didelę svarbą, sunku sutikti. Atrodo, Prano Skardžiaus ne vieną kartą pabrėžtas teiginys, jog „J. Jablonskis rašomosios kalbos taisyklingumo kriterijumi daugiausia laikė analoginį principą ir, jį taikydamas, daugiau vadovavosi savo kalbos jausmu“ (P. Skardžius. Rinktiniai raštai. Sudarė A. Rosinas. T. 2. – Vilnius, 1997. – p. 179), nėra ganėtinai pagrįstas.

J. Jablonskio analogijos pomėgis perdėtas

Skirtingai nuo pareiškimų dėl dėsnių svarbos, J. Jablonskis niekad nėra sakęs, jog jis remiąsis analogija. Kad jo daug vadovautasi analogija, galėjo susidaryti nuomonė iš to, jog, teikdamas kurį žodį ar konstrukciją, mėgdavo remtis pavyzdžiais. Tačiau jie iš tikrųjų buvo giliau slypinčių dėsnių reprezentantai. Antai jau 1892 m. „Varpe“ J. Jablonskis pasiūlė nemaža naujadarų ir liaudiškų žodžių su priesaga –ininkas. Tarp jų buvo ir jo sukurtas žodis valdininkas. Jis esąs padarytas iš žodžio valdžia, kaip žodis bažnytininkas, padarytas iš daiktavardžio bažnyčia. Taigi iš pirmo žvilgsnio čia turime analogiją. Tačiau įsiskaitę matome, kad Jablonskio prieš akis turėta giliau slypinčių dėsnių, visų pirma priesagos tikimą. Čia pat pateikdamas visą grupę daiktavardžių su šia priesaga (turtininkas, laukininkas, kromininkas, viršininkas, šeimininkas, raštininkas, darbininkas, taip pat naujadarą prekininkas), jis parodė suvokiąs šią priesagą kaip tinkamą asmenų pavadinimams pagal darbą pavadinti. Tad ar tokiu atveju pagrįsta kalbėti apie elementarios analogijos principą? Iš tikrųjų turime dėsnio principą!

J. Jablonskį veikiau galėtume laikyti tiesmukiškos, primityvios analogijos, neišplaukiančios iš dėsnio, priešininku. Tai matome jo ginče su Pranu Skardžiumi dėl žodžio keliauninkas.  1927 m. žurnale „Švietimo darbas“ pradedantis kalbininkas ėmėsi įrodinėti, kad šio žodžio priesaga –ininkas galėjusi atsirasti pagal analogiją su lietuviškų žodžių priesaga, taigi galinti būti būti ne skolintinė (P. Skardžius. Rinktiniai raštai. T. 3. – Vilnius, 1998. – p. 46–49). Po to juo rėmėsi V. Kamantauskas 1928 m. išleistame „Trumpame kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlyje“. J. Jablonskis, recenzuodamas šį žodynėlį, nepraleido progos atsakyti ir P. Skardžiui: „Skardžius šalia žodžių riešutautojas, kiaušiniautojas, uogautojas, kiškiautojas, mergautojas... galėtų čia rasti žmonių dainų kalboj, gerai paieškojęs, mergauninką“, bet ką tat reikš žodynėlio skaitytojui?!“ (J. Jablonskis. Rinktiniai raštai. T. 2. – Vilnius, 1959. – -. 483).
Įsigilinus į J. Jablonskio pasakymą, neturėtų būti sunku nuspręsti, jog jam analogija su atsitiktiniu, nebūdingu dariniu nėra įrodymas. Išeitų, kad P. Skardžius kaltino savo  mokytoją tuo, kuo pats naudojosi. Taigi J. Jablonskiui analogija buvo subordinuota dėsningumui.

Apskritai visi mūsų aptarti jaunagramatikių teorijos postulatai gana esmingai skyrėsi nuo jų taikymo J. Jablonskio bendrinės kalbos norminamojoje veikloje. Jaunagramatikiai tiek kalbos dėsnių, tiek analogijos atvejų ieškojo kalbos raidai nušviesti, dinamikai apibūdinti, tuo tarpu J. Jablonskis dėsningumu rūpinosi įtvirtinti bendrinės kalbos reiškinių pastovumą, stabilumą ir sistemingumą. Jeigu P. Skardžiui galima atleisti, kad jis neįžvelgė šio skirtumo, tai tas nedovanotina mūsų dienų kalbininkams, pretenduojantiems iš savo mokslo tariamųjų aukštumų nuvainikuoti lietuvių kalbotyros korifėjų.

1 „Kalbos kultūros“ redakcija yra įsitikinusi, kad didžiausias mokslingumo ir kultūringumo požymis – rašyti užsieniečių pavardes originalias, kaip mūsų įrašyta skliausteliuose. Tad rūpestis  dentifikuoti jas fonetiškai primetamas skaitytojui.

Jonas Jablonskis baigdamas Maskvos universitetą 1884 m.

Nuotrauka iš Arnoldo Piročkino archyvo