MOKSLASplius.lt

Šiaulių scenos pirmieji

Egidija Kaulakytė
Lietuvos literatūros ir meno archyvas



Tęsinys, pradžia Nr. 21

Apdovanotas muzikalumu ir plastiškumu

Kunigas rašytojas Mykolas Vaitkus atsiminimuose ,,Europietė žemaitė. Mirus Sofijai Čiurlionienei“ 1959 m. ,,Aiduose“ rašė apie Kaune 1927–1928 m. pas Čiurlionienę prasidėjusius literatūrinio salono susibūrimus, kuriuose buvo V. Mykolaitis- Putinas, L. Karsavinas,V. Daugirdaitė-Sruogienė, J. Talmantas, E. Žalinkevičaitė, pasirodė ir ,,kitas artistas – Ipolitas Tvirbutas, toks aukštas, liesas, linktelėjęs, truputį vaikišku šypsniu, linksmu gyvu balsu su rusišku atgarsiu. Kurį laiką jis lankė mūsų posėdžius, netgi dalyvavo diskusijose (žinoma, ne kalbos klausimais). Atrodo, Sofija su juo tarėsi dėl kurio nors jos naujo veikalo pastatymo. Paskui jis išnyko“.

Aktorius Tvirbutas, apdovanotas muzikalumu, ritmo jutimu, plastiškumu, mokėjimu kurti tikslų vaidmens psichologinį piešinį, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos teatruose sukūrė apie 70 vaidmenų. Pats labiausiai vertino suvaidintus Šiauliuose – Judą P. Heizės (Paul Heyse) dramoje ,,Marija Magdalietė“, mokyklos direktorių Flaksmaną O. Ernsto (Oto Ernst) ,,Auklėtojuose“. B. Sruoga specialiame spektakliui skirtame leidinyje pažymėjo Failerį Č. Dikenso ,,Varpuose“, kiti – inžinierių Dominą K. Čapeko (K. Čapek) komedijoje ,,R.U.R.(Rossum’s Universal Robots)“, Poną L. Andrejevo ,,Tas, kuriam antausius skaldo“, grafą Zilbergą Skalskį P. Vaičiūno ,,Naujuose žmonėse“, Sierakauskį J. Šaltenio ,,Grafaitėje Marijoje“ ir dar keletą kitų.

Dirbo ir kaip režisierius
 
Apie 1933–1934 m. I. Tvirbutas Šiaulių teatro aktorių prašymu gastrolėms pastatė T. Ščepkinos-Kupernik melodramą ,,Mergaitė su žibuoklėmis“, Klaipėdoje – estų dramaturgo A. Kicbergo (A. Kitzberger) dramą ,,Vilkatė“ (1936) apie miškų mergaitę, kurioje sužibėjo Gražina Jakavičiūtė (Tyna), vengrų dramaturgo O. Indigo (O. Indig) ,,Žmogus po tiltu“(jame Valkatą meistriškai vaidino režisierius R. Juknevičius, 1937), rašytojo ir diplomato I. Šeiniaus ,,Diplomatus“ (1939).

1939 metais teatrui grįžus į Šiaulius Tvirbutas iš karto ėmėsi čekų dramaturgo V. Vernerio (W. Werner) šiuolaikinės pjesės ,,Žmonės ant ledo“ (tiksliau būtų – ,,Žmonės ant ledo lyties“), rudenį įvyko neabejotinai drąsus žingsnis – premjera. O tuo metu vokiečiai jau šeimininkavo Čekoslovakijoje...

Karo metais pastatė F. Šilerio ,,Klastą ir meilę“, geriausią savo spektaklį – G. Hauptmano dramą ,,Dorotėją Angerman“, vėl ,,Vilkatę“ su organizuotos studijos jaunaisiais, M. Rostano egzistencinę dramą ,,Žmogus, kurį užmušiau“, lietuvišką ,,Vincą Kudirką“ (pagrindinį vaidmenį atliko Algirdas Zalanskas). 1942–1944 m. I. Tvirbutas buvo Šiaulių miesto teatro meno vadovas, direktoriaujant rašytojui Faustui Kiršai.

Vokietijoje, Kaselio stovykloje subūręs studiją, ir Amerikoje režisavo P.Vaičiūno ,,Tuščias pastangas”, ,,Prisikėlimą”, vėl rinkosi Moemo, Rostano dramaturgiją. Neturėdami K. Inčiūros teksto su rašytoju Antanu Gustaičiu vargo ir atkūrė ,,Vincą Kudirką “, pastatė spektaklį Bostone su Lietuvių dramos sambūriu (vadovė Aleksandra Zdanavičiūtė-Gustaitienė). Buvęs iškilus Valstybės teatro aktorius Henrikas Kačinskas tuomet, 1956-aisiais, vaidino Vincą Kudirką.
Kauno dramos teatro Aktorė Birutė Raubaitė, lapkričio 26 d. šventusi 85-erių metų

sukaktį, kartu su bendraamžiu šešiolikmečiu Laimonu Noreika mokiusis Šiaulių teatro studijoje, išlydėjusi I. Tvirbutą priverstinėn emigracijon, Lietuvoje išsaugojusi jo archyvą ir šeimos relikvijas, minint režisieriaus 90-metį, vadino jį savo mokytoju ir kelrode žvaigžde. Žmogum, išmokiusiu vaidybos pagrindų, išugdžiusiu supratimą apie teatrą. Maskvos aukštoji teatro mokykla, GITIS, kurioje teko su visu būriu kauniečių studijuoti, kažkuo ypatingu nebepraturtino – ,,Viską aš jau buvau gavusi Lietuvoje, iš Tvirbuto, – sakė aktorė, – kuris atmintyje pasiliko kaip subtilus, aukštos erudicijos ir kultūros teatro žmogus, supažindinęs su K. Stanislavskio sistema, išugdęs poreikį, troškimą pačiam lavintis, daug skaityti, ypač klasiką“.

B. Raubaitės ir jos studijų draugo L. Noreikos požiūriu I. Tvirbutas buvo švaraus preciziško braižo, netgi asketiškas režisierius. Spektakliai buvo pakilūs, poetiški. Kiekvieną premjerą režisierius lygino su švente, tarytum Velykomis. Ypač brangus paskutinis – ,,Vincas Kudirka“, kuriame ji ir buvo ta mergaitė, įsiūbavusi Laisvės varpą.
,,Kelkitės, kelkitės, kelkitės!“, – tebeaidi iš tolimų 1944-ųjų, vokietmečio, kai salė pakildavo iš savo vietų giedoti Lietuvos himno.