Siekiant gyvenimo normos – dinamikos
Vykdant Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros įgyvendinimo pirmojo etapo 2006–2007 m. priemones Lietuvos Respublikos Vyriausybė kovo 21 d. patvirtino Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją. Tuo pačiu Nutarimu LR Švietimo ir mokslo ministerijai, taip pat Ūkio ministerijai pavedama iki š. m. gegužės 1 d. parengti bei patvirtinti Slėnių plėtros vizijų ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo tvarkos aprašą bei patvirtinti Slėnių plėtros komisijos nuostatus ir sudėtį. Nutarime taip pat siūloma mokslo ir studijų institucijoms bei žinioms imlaus verslo įmonėms ar jų asociacijoms nuo gegužės 1 d. iki liepos 1 d. pateikti Švietimo ir mokslo ministerijai slėnių plėtros vizijas.
Kuo šis Nutarimas svarbus šalies mokslo ir ūkio tolesnei raidai, kalbamės su Švietimo ir mokslo ministrės patarėju dr. Giedriumi VILIŪNU.
Naujosios mokslo politikos terminija Taigi diskusija dėl integruotų centrų kūrimo ir plėtros pagaliau baigėsi koncepcijos patvirtinimu.
Po ilgų ir permainingų svarstymų, vykusių kelis kartus ir keliais lygmenimis, LR Vyriausybė patvirtino Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją. Manome, kad tuo baigėsi gana svarbus naujų idėjų įtvirtinimo etapas, kuris tęsėsi ne mažiau kaip metus, o gal ir kelerius metus. Dabar tas idėjas jau galime pradėti įgyvendinti.
Pamėginkime pasiaiškinti terminijos subtilybes. Pastaraisiais metais išgirdome visokiausių naujų sąvokų: klasteriai, technologinės platformos, technologiniai parkai, technologiniai slėniai. Tikriausiai prisimintume ir dar ne mažiau įspūdingų pavadinimų. Ar čia nesama didelės painiavos?
Nelabai įsigilinusiems į šią sritį žmonėms visa ši terminija pagrįstai kelia nepasitikėjimą. Net ir daugeliui mokslininkų turbūt ne visada aišku, ką reiškia tos sąvokos. Tai naujosios mokslo politikos terminija, kuri susijusi su mokslo komercinimu, panaudojimu intensyvesnei pramonės, ekonomikos, taip pat visuomenės plėtrai. Einama prie to, kad mokslo žinios vis labiau suprantamos ne tik kaip mokslas, bet ir kaip tyrimai, nukreipti į kokį nors tikslą, kuris padeda pasiekti konkrečių rezultatų. Su tuo susijęs visas pluoštas organizacinių formų. Tarp jų – technologijų platformos, klasteriai, technologijų parkai ir t. t. Šioms iš Europos ar dar platesnių erdvių atėjusioms sąvokoms, jeigu jomis pavadinami dalykai gyvuos ilgiau, tikriausiai atsiras lietuviški atitikmenys.
Mūsų atveju gana ilgai, kol vyko diskusijos, buvo kalbama apie integruotus centrus, o Vyriausybės Nutarime atsirado, tiesa, skliausteliuose, ir lietuviškas žodis – slėnis. Šioks toks žingsnis lietuvinimo link.
Gal metaforinis mąstymas šiuo atveju visai priimtinas? Štai sąvoka „slėnis“ mums siejasi su garsiuoju Silicio slėniu Kalifornijoje. Iškart plečiasi asociacijų laukas.
Ne mažiau už metaforą svarbu ir tai, kad šis žodis „atremtas“ į pirminę sąvokos reikšmę – teritorinę. Integruotas centras arba slėnis vis dėlto yra teritoriškai sutelktas, gana glaustas mokslo, studijų ir verslo darinys. Tai nėra tinklinė struktūra. Klasteris – kiek kitoks susivienijimas. Jis nors ir gali turėti teritorinį atspalvį, bet vis dėlto pirmiausia yra tam tikro sektoriaus ar ūkio šakos, įvairių jos veikėjų telkinys.
Technologijų platforma taip pat iš esmės nėra teritoriškai apibrėžta. Tai šakinis, sektorinis principas, o slėnis – teritoriškai sutelktas potencialas.
Kursime teritoriškai sutelktą darinį?
Vienaprasmiškai – taip. Ilgai vyko diskusijos. Manau, jos buvo naudingos, nes padėjo suprasti mūsų siekius, įsisąmoninti, kas bus kuriama. Diskusijos – ar kalbant apie integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus (slėnius) turime galvoje teritoriškai sutelktą potencialą, arba sutelktą sektoriniu principu – tęsėsi iki paskutinio posėdžio. Reikalingi abu dalykai: sektorinis mokslo, studijų ir verslo potencialo sutelkimas ir jų ryšių stiprinimas, taip pat teritorinis sutelkimas. Tačiau šiuo atveju Vyriausybės Nutarime kalbama apie teritorinį sutelkimą palyginti nedidelėje teritorijoje. Sektoriniam tam tikrų mokslo, studijų šakų ir verslo ryšių stiprinimui bus skirtos kitos paramos priemonės, tokios kaip nacionalinės kompleksinės programos.
Kol darinys egzistuoja dar tik Vyriausybės Nutarime, t. y. savaip virtualioje erdvėje, pats laikas imtis jo humanizavimo. Pradėti reikėtų nuo pavadinimo, kad paskui netektų taisyti. Juk įsitvirtins ne vienam dešimtmečiui.
Beje, šio termino istorija ataidi ne tik iš sėkmingo Silicio slėnio pavyzdžio, bet ir iš jau kelerius metus vykdomo Saulėtekio slėnio projekto. Pastarasis nuo 2000 m. plėtojamas Vilniaus universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universitetų pastangomis. Taigi Vyriausybės patvirtintoje koncepcijoje termino reikšmė buvo išplėsta ir perkelta. Be Saulėtekio slėnio galėtų atsirasti ir daugiau slėnių: Visorių ar Santariškių, Kauno aukštųjų technologijų ar kur nors kitur. Toliau turi pradėti veikti atrankos mechanizmas; jis koncepcijoje ir numatytas.
Visi nori reformuotis. Nuo Saulėtekio slėnio koncepcijos iki integruotų mokslo studijų ir verslo centrų (slėnių) idėjos įgyvendinimo pradžios praėjo ne vieni metai. Kokie čia iškilo sunkumai?
Ar tikrai visi?
Saulėtekio slėnio koncepcija atsirado dar tais laikais, kai didelėmis mokslo sistemos reformomis šalyje nelabai ir kvepėjo. Tad ir Saulėtekio slėnis buvo labiau Vilniaus universiteto, t. y. faktiškai vienos mokslo ir studijų institucijos pastanga. Žinoma, dalyvavo ir Gedimino technikos universitetas. Ir vis dėlto tai buvo daugiau atskirų institucijų projektas.
O integruoto centro koncepcija pradėjo rutuliotis, kai daugelis reikalų šalyje pajudėjo. Pirmiausia politiniuose sluoksniuose, taip pat akademiniuose, subrendo supratimas, kad mūsų mokslui reikia ryžtingų reformų. Į valdžią atėjus dabartinei Vyriausybei, tam susidarė ir palankios politinės sąlygos. Ne paskutinį vaidmenį atliko ir 2007 m. prasidedantis naujas Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos laikotarpis. Paaiškėjo, kad lėšų yra nemažai, pavyko šiek tiek padidinti mokslui skiriamų lėšų kiekį. Natūraliai kilo poreikis strateguoti, kur mes dėsime tuos pinigus. Vienas iš tokių projektų – būtent Integruotų centrų (slėnių) projektas.
Pasakyta gražiai: ES struktūrinių fondų lėšos, pajudėjusios į Lietuvą, pagreitino mokslo ir studijų reformos, glaudesnių ryšių su verslu ir pramone reikalus. Bet galima pasakyti ir utriruojant: kova dėl Struktūrinių fondų skatina veržimąsi prie lovio, ir tam visos priemonės geros.
Gyvendami nebe pirmą Struktūrinių fondų naudojimo laikotarpį, iš tiesų kartais pamirštame, kiek reikšmingos yra šios lėšos, pats jų buvimo faktas. ES su tų lėšų skyrimu sieja tam tikras viltis, ir tai iš tiesų keičia mūsų gyvenimą. Svarbu ne vien pačios lėšos kaip materialinis stimulas, bet ir mūsų mąstymo pokyčiai.
ES su Struktūriniais fondais sieja Lisabonos strategiją. Tai Europos ūkio konkurencingumo ir socialinės sanglaudos didinimo tikslas. Čia mes kovojame ne dėl vietos prie lovio, bet žiūrime, kaip galėtume įgyvendinti tuos tikslus, kuriuos Lietuva pripažino kaip ES narė.
Kovo 22 d. Britų tarybos organizuotame renginyje, kuris buvo skirtas aukštojo mokslo problemoms, kalbėta apie mokslo reformos būtinumą. Kasdien įvairiuose renginiuose galima išgirsti apie reformų mokslui poreikį. Susidaro įspūdis, kad noras reformuotis, keistis, tobulėti – tai normalių žmonių gyvenimo būdas. Nemanau, kad universitetuose ar mokslo institutuose būtų galima rasti žmonių, kurie nenorėtų keistis.
Mūsų visuomenėje dar yra nemažai žmonių, kurie turi labai stabilaus, net stagnuojančio gyvenimo patirties, ir norma jiems atrodo stabilumas. O iš tiesų šiuolaikinio pasaulio, šiuolaikinio gyvenimo norma yra nuolatinė kaita.
