Siekiant gyvenimo normos – dinamikos
Kita vertus, ar nemanote, kad mes esame vis nepatenkintųjų, amžinų bambeklių tauta? Saviplaka – tai mūsų gyvenimo būdas.
Visai sutinku, kad tai mums būdinga, ir tam nepritariu. Nėra ko savęs plakti. Pavartę platesnius Europos masto tyrimus, kurie įvairiais pjūviais nagrinėja žinių gamybos ar mokslo žemėlapius – ką matome? Pagal visus parametrus mes esame maždaug toje pačioje vietoje. Taigi mūsų dabartinė padėtis yra ne vienos kurios nors srities valdininkų ar specialistų (pavyzdžiui, mokslininkų) ypatingo negabumo įrodymas, bet visos mūsų visuomenės būklės dėsningumas.
Mes dėsningai esame Europos mokslo provincija, norim to ar nenorim, bet taip yra. Tik tai galime pasakyti įvairiomis intonacijomis. Galima graužtis, bet galima vertinti kaip objektyvią būklę, iš kurios norime išlipti ir tam turime visas galimybes.
Klausantis anglų profesorių, susidarė įspūdis, kad ir Didžiojoje Britanijoje esama nemažai žmonių, nepatenkintų mokslo padėtimi, trokštančių reformų.
Visos šalys reformuojasi. Lankantis įvairiose valstybėse man pačiam buvo didelė pamoka pamatyti, kad kas penkeri metai visose gyvenimo srityse vykdomos reformos. Tai natūralus reformų ritmas. Lietuvoje padėtis skiriasi gal tuo, kad kai kurios mūsų pradėtos reformos yra neįvykusios, praleista keletas reformos etapų. 1990–1992 m. iš tiesų buvo nemažų poslinkių, atsirado daug naujų aukštųjų mokyklų, išaugo studentų skaičius, pakito universitetų ir mokslo institutų statusas, kiek vėliau įvesta nauja studijų pakopų sistema, kreditinė studijų laiko paskaita, bet paties mokslo srityje gilesnių reformų beveik neįvyko. Kai kurios buvo pradėtos, kad ir mokslo institutų reforma, bet nebaigtos. Todėl, matyt, dabar ir yra didelis neatliktų darbų krūvis, tad visuomenė teisėtai daro didesnį spaudimą pagaliau vykdyti visas būtinas reformas, kurios jau seniai turėjo būti įvykdytos.
Trikampis turėtų kurti branduolius Kaip mūsų aptariamas Vyriausybės Nutarimas dėl integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo plėtros pakeis mūsų gyvenimą? Ar pagreitins šalyje vykstančius pokyčius?
Vyriausybės Nutarimas tik patvirtina integruotų centrų plėtros koncepciją, kurią dar reikės įgyvendinti. Pats Nutarimas savaime gyvenimo dar nekeičia, bet jeigu tas įgyvendinimas vyks sklandžiai, tai neabejotinai turės įtakos ir šalies gyvenimui. Šis Nutarimas turėtų prisidėti prie Lietuvos mokslo, studijų ir intelektualaus verslo potencialo sutelkimo ir tarpusavio ryšių stiprinimo. Pirmiausia ten, kur toks potencialas jau yra. Tai sudarytų sąlygas ir platesniu mūsų šalies mastu plėtotis mokslui, studijoms ir verslui. Tačiau būtina pabrėžti, kad ši koncepcija yra tik vienas iš sisteminių veiksmų. Jos vienos šalies mokslo, studijų ir inovacijų sistemai atgaivinti tikrai nepakaks. Tai tik prielaida, sudaranti sąlygas kitiems veiksmams: universitetų reformai, mokslo atsinaujinimui tose srityse, kur Lietuvai reikia stipraus mokslo, kur yra perspektyva.
Dar visai neseniai buvo kalbama apie mokslo ir studijų integraciją. Gal dabar jau įžengiame į antrąjį – mokslo, studijų ir verslo integracijos – etapą? Ar integruotų centrų (slėnių) kūrimas nestimuliuos tokio proceso?
Koncepcijoje nuolat minima verslo sąvoka; ji minima ir pavadinime. Joje daugiausia orientuojamasi į mokslo ir studijų potencialo stiprinimą, bet iš akių neišleidžiamas ir tikslas – šio potencialo ryšių su potencialiais vartotojais, ypač verslu, stiprinimas. Lietuvoje tai svarbu Lisabonos strategijos požiūriu. Galima būtų pasakyti tiksliau – koncepcijoje kalbama apie mokslą, studijas ir inovacijas. Tai atitiktų klasikinį žinių „trikampį“, kai kalbama apie mokslo, studijų ir inovacijų sistemos sanglaudą. Ši koncepcija turėtų sukurti tokius branduolius, kur atsirastų prielaidos komercinti mokslą, panaudoti jį kitose kryptyse.
Nemanome, kad tuose slėniuose telksis labai didelės gamybos apimtys. Iš esmės tai idėjų, komerciškai ir socialiai aktualių žinių fabrikai. Tačiau slėniuose būtinai vadinamųjų „pumpurinių“ įmonių – žinioms imlaus verslo atžalų, atsišakojančių nuo universitetų, mokslo institutų, paramos sistema.
Minėtame Britų tarybos renginyje kalbėta, kaip sėkmingai kai kurie Didžiosios Britanijos universitetai komercialėja.
Kalbėta apie Varviko (Warwick) universitetą. Jis, neprarasdamas savo akademiškumo rinkoje, užsidirba apie 70 proc. egzistavimui reikalingų lėšų. Didžiojoje Britanijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, universitetai nebegali tikėtis iš valstybės gauti lėšų tiek, kiek gaudavo prieš kelias dešimtis metų. Išaugo studentų skaičius, studijų kaina.
Suprantama, kalbama apie procentinę lėšų dalį, kurią iš valstybės gauna Didžiosios Britanijos universitetai.
Taip, nes bendra suma, kurią Didžiosios Britanijos universitetai gauna iš valstybės, savo absoliutine verte kasmet auga. Vienas universitetų gaunamų lėšų šaltinis yra studentų įmokos, ir iš čia kyla visa studijų sistemos reformos problematika. Antras šaltinis – konkursinis mokslinių tyrimų finansavimas, kuris Didžiojoje Britanijoje, kaip ir kitose pirmaujančiose pasaulio šalyse, yra labai stiprus, trečias – kitos universiteto paslaugos ūkiui bei visuomenei. Viso to padarinys ir apibūdinamas kaip universitetų komercialėjimas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas dr. Giedrius Viliūnas
