Parodžiusi, ką savo tautoje turėjome geriausio

Gelmės erdvių dailininkė - Albina Makūnaitė

Lietuvos nacionalinio muziejaus salėse dailininkų parodos nėra dažnos. Pastaraisiais metais muziejaus lankytojams įsiminė dailininko Algimanto Švažo, Monikos Bičiūnienės 95-ajam jubiliejui skirta paroda, surengta 2005 m., o štai šį pavasarį buvo pristatyta įspūdinga dailininkės Albinos Makūnaitės (1926 04 01-2001 05 26) gimimo 80-mečiui skirta grafikos darbų paroda.

Kas sieja šias dvi dailininkes - profesionalę ir liaudies menininkę - tokias skirtingas ir savaip nepakartojamas? Samprotauti būtų galima labai ilgai, tačiau patikimą raktą į šio fenomeno pažinimą suteikia mintis, kurią prieš Albinos Makūnaitės parodos atidarymą spaudos konferencijoje išsakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Kalbėdama apie dailininkus ir menininkus, kuriems Nacionalinis muziejus retsykiais atveria savo ekspozicijų sales, B. Kulnytė pasakė: tai dailininkai, kurie labai tvirtai stovėjo ant lietuviškos žemės. Ko gero, lakoniškiau ir teisingiau nė nepasakysi.

Besikeičiančio laiko šuoruose

Išties lino raižinio ir medžio graviūros virtuozė Albina Makūnaitė išaugo ir labai tvirtai stovėjo ant lietuviškų tradicijų pamato. Ir ne vien stovėjo, rėmėsi tradicija, bet tam tikra prasme tą tradiciją mumyse formavo, gilino, darė artimą, suprantamą ir savą. Juk tradicija tampa gyva ir gyvybinga, kai suvokiama, vertinama, perimama, toliau plėtojama, taigi tampa tam tikra meninės aplinkos būtinybe, gal net gyvenimo dalimi.

Dailininkės A. Makūnaitės lietuvių grafikoje paklotas pamatas labai gilus, iš esmės tvirtas ir nepaneigiamas. Kitas dalykas, ar visada dabarties kūrėjų bei vertintojų pasigendamas, ar madingas - atsiprašau už tokį nevykusį žodį. Juk akivaizdu, kad fundamentalūs dalykai nesuderinami su mada, pavaldžia greitai besikeičiančio laiko šuorams. Tradicija ir mada - skirtingų polių sąvokos.

Lietuvos mene, apskritai kultūroje, Albina Makūnaitė yra reiškinys, kuris gali būti pamirštas, nustumtas į pašalį prieštaringų ir greitai besikeičiančių mados vėjų.Tačiau laikinai, nes tikrosios vertybės, net jei kukliai ir pasitraukia į šalį nuo rėksmingų, kartais agresyvių dabarties balsų, bet tik laikinai, kaip kad mandagus žmogus duoda kelią rėksmingai kompanijai. A. Makūnaitės sukurtas lietuviškų pasakų, sakmių, prozos ir poezijos vaizdinių pasaulis toks turtingas ir kupinas gyvybės, kad nei sensta, nei praranda gyvybinių jėgų. Dailininkės sukurtas meninis pasaulis žadina giliausius jausmus, prikelia pasąmonėje glūdinčias ir žodžiais nelengvai išreiškiamas galias, kurios siejasi su giliausiais tautos išminties ir jausmų potyriais, genuose užkoduota atmintimi. Ji snaudžia, ilsisi, kad pabudusi pratrūktų naujais jausmų ir minčių proveržiais.

Netikėtų atradimų šaltinis

Dailininkės šeima nemažai pasistengė, kad A. Makūnaitės meno vaizdinių pasaulis atgytų dailininkės jubiliejiniais metais. Duktė Skaidrė Urbonienė, Nacionalinio muziejaus etnologė, buvo parodos kuratorė. Dailininkės vyras - prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis. Jis yra žinomas mokslo istorikas ir filosofas, skaitančiai visuomenei žinomas ir kaip ištikimas A. Makūnaitės kūrybos garsintojas gražiausia prasme, kokia vienas kūrėjas ir artimas žmogus jaučiasi esąs atsakingas už kitą žmogų ir kūrėją.

Senokai tokios A. Makūnaitės parodos nėra buvę, akis truputį atprato nuo tokio tautine dvasia alsuojančio meno, tad nieko nuostabaus, kad daugelis lankytojų, taip pat patys parodos rengėjai bei muziejininkai sušneko, kad niekas mūsų laikais taip iš esmės, fundamentaliai iš dailininkų gal jau nė nedirba. Einama paprastesniu keliu, ieškoma greitesnio rezultato. Daug kam ši paroda buvo labai netikėtų atradimų šaltinis. Tai galėtų paliudyti Nacionalinio muziejaus išleistas ir gausiai iliustruotas aštuonių puslapių parodos bukletas.

Parodos rengėjams reikėjo apsispręsti, ką eksponuoti, nes darbai labai įvairūs ir jų labai daug. Apsistota ties etnografine folklorine tematika. Daug dailininkės darbų - vaikiškų knygelių iliustracijos. Bent jau pokarinė karta augo, užaugo ir subrendo su jos knygomis, dailininkės akimis žvelgia į pamėgtus literatūros personažus.

Prof. J. A. Krikštopaitis pažymėjo, kad A. Makūnaitė sugebėjo reikštis ne vien klasikinėmis liaudies meno formomis, iliustruodama lietuviškas pasakas ar literatūros klasikų kūrinius, bet ir labai netikėtomis Putino, Salomėjos Nėries poezijos knygų iliustracijomis. Kartais net būtų sunku pasakyti, kad tai A. Makūnaitės darbai - tokie tarsi nebūdingi jai pačiai. Vis dėlto giluminis šių formų ryšys išlieka.

Pagrindiniai dailininkės darbų ciklai skirti lemtingiems tautos istorijos įvykiams. Pavyzdžiui, sunkus ir dramatiškas lietuviškos spausdintos knygos kelias spaudos draudimo metu. Parodoje neeksponuotame cikle Devyni broliai - Lietuvos pokario tragedija. Iliustruodama literatūros kūrinius, dailininkė autoriaus sumanymus dažnai pratęsia, pagilina jos menui būdingomis ekspresyviomis formomis. Tai dviejų kūrėjų bendraautorystė: žodinis tekstas papildomas meninių vaizdų, simbolių ir metaforų audiniu. Neveltui J. A. Krikštopaitis priminė teatro režisieriaus Juozo Miltinio reakciją į A. Makūnaitės grafikos darbus. Žiūrėdamas į ciklą Baladė apie Ievą (1965 m.), J. Miltinis su didžio menininko nuojauta tuojau įvertino A. Makūnaitės kūrybos dramaturgiškumą, savotišką meninių vaizdų miniteatrą. Su jam būdingu tiesmukumu mentorišku tonu režisierius pasakė: ‘Makūnaite, tu esi teatro žmogus. Tu būtinai turi būti mūsų scenografė’.

J. A. Krištopaitis pasakoja, kad J. Miltinis ne kartą kvietęs A. Makūnaitę būti jo teatro scenografe, bet dailininkė nesutiko. Mat žinojo žiaurų J. Miltinio būdą, kūryboje nepripažinusį jokių kompromisų. Bet lėmė ne vien režisieriaus būdo bruožai. Ko gero, ne mažiau ir pačios dailininkės būdas, kūrybinio darbo įpročiai. Vyro teigimu, ji galėdavo kurti tik būdama visiškai viena, kai šalia nėra nieko - buvo iš tų žmonių, kurie negali atsiverti žmonių būryje, visuomenėje. Užsisklęsdavo savyje, lyg norėdama apsiginti - buvo tokios dvasinės sanklodos. Taigi scenografe nenorėjo, gal nė negalėjo būti, nors - ir tai yra prigimties paradoksas - teatrinės jausenos prigimtis skleiste skleidėsi jos grafinėje kūryboje. Nuo prigimties nepabėgsi.

Kūrybinio žygdarbio dailininkė

A. Makūnaitė jau buvo žymi dailininkė, kai Saulė Kisarauskienė pradėjo savo kūrybinius bandymus dailėje. Aišku, stebėjo savo vyresniąją, daug labiau patyrusią kolegę, vėliau tapo geromis draugėmis.

Jaunoji dabarties kūrėjų karta tikriausiai nė neįsivaizduoja, tarp kokio priekalo ir kūjo atsidūrė A. Makūnaitės kartos dailininkai, kuriems reikėjo neišeiti už menininkams būtinų socialistinio realizmo ribų. Visas meninis gyvenimas buvo reglamentuotas: ką kurti, kaip kurti ir kam kurti. Tokios kūrybinės priespaudos sąlygomis sukurti tiek ir taip, kaip sukūrė A. Makūnaitė, S. Kisarauskienei atrodo tiesiog sunkiai suvokiamas, beveik neįtikėtinas kūrybinis žygdarbis.

S. Kisarauskienė prisimena, kaip Dailininkų sąjungoje 1960, 1965 ir kitais metais būdavo leidžiama eksponuoti eksperimentinius darbus, nepatekusius į parodas. S. Kisarauskienė ten sakosi matydavusi ir A. Makūnaitės piešinių, kurie labai skyrėsi nuo viso to, kas buvo rodoma oficialiose parodose. Buvo akivaizdu, kad A. Makūnaitė perima kai kurias tarpukario Kauno meno mokyklos tradicijas ir kultūrą. Vertintoja teigia, kad tuose piešiniuose tarsi atgijo Mečislovo Bulakos, Stasio Ušinsko, Antano Gudaičio, Jono Mikėno meniniai ieškojimai ir raiškos kultūra. Žinoma, A. Makūnaitės piešiniai buvo visiškai kitokie, tačiau subtili atlikimo kultūra jos darbus siejo su prieškario Lietuvos dailininkų karta.

Šiai S. Kisarauskienės minčiai pritarė ir ją toliau plėtojo menotyrininkas Vidas Poškus, atkreipęs dėmesį į įdomų gal ir pačių parodos rengėjų siekį - parodyti A. Makūnaitės ‘šaknis’, jos santykį su lietuvių liaudies menu ir konkrečiai su lietuvių liaudies grafika. Žinoma, į dailininkės kūrybą galima žvelgti ir plačiau, nes A. Makūnaitė priklauso tai kartai, kuri išgyveno socialistinio realizmo šėlsmą, dogmomis sukaustytos atmosferos slogutį, bet išliko nesugniuždyta ir kartu su geriausiais savo kartos dailininkais grafikais Jonu Kuzminskiu, Antanu Kuču, Vytautu Jurkūnu, Mečislovu Bulaka tęsė jau spėjusią susiformuoti tradiciją. Regis, dalininkės darbuose galima atsekti ir svetur išvykusių Pauliaus Augiaus Augustinavičiaus, Viktoro Petravičiaus diegtos meninės kalbėsenos - grubokos, nenudailintos, bet labai ekspresyvios ir įtaigios - požymių. Labai svarbu, kad A. Makūnaitė sugebėjo atnaujinti lietuviškąją grafiką ir grąžinti ją į tarpukario Lietuvos grafikų pasiektą lygmenį. Net neišeidama iš socialistinio realizmo nubrėžtų ribų A. Makūnaitė, kaip pažymi V. Poškus, gana sumaniai žongliravo savo naudojamomis meninėmis formomis.

Žinia, ir tarp pokario kūrybinės inteligentijos buvo kas suprato, palaikė ir skatino A. Makūnaitę. S. Kisarauskienė prisiminė du iškilius žmones, kuriuos būtų labai pageidavusi matyti ir dailininkės parodos atidaryme - tai Aldona Liobytė ir Jurgis Tornau. Šalia jų mielai matytų ir trečią - Joną Čekį. Tai to meto Vagos leidyklos asmenybės, gelbėjusios Lietuvos kultūrą, kai ją gelbėti buvo labai nelengva. (Visų čia paminėtų žmonių jau nėra tarp mūsų.) A. Makūnaitė buvo jų labai gerbiama ir mylima kūrėja, antraip vargu ar būtų galėjusi iliustruoti daugiau kaip 80 knygų. J. Tornau labai žavėjosi, kaip ši dar jaunutė ir smulkutė dailininkė gali taip plačiai, ryžtingai, su subtilia spalvine nuojauta ir didele raižinio menine kultūra kurti tokius įspūdingus grafikos darbus. J. Tornau kabinete iki paskutinių jo darbo metų kabojo A. Makūnaitės Žalčio pasakos raižiniai.

A. Makūnaitės iliustracijos turėjo didelės įtakos ir jaunesnės kartos dailininkams. S. Kisarauskienė pastebi tą įtaką Rimtauto Gibavičiaus darbuose, jie savaip koregavo visą tų laikų lietuviškų knygų iliustracijos kultūrą.

Raudonų kilimų kūrėjams niekas neklojo

Laikotarpį iki 1975 m. S. Kisarauskienė apibūdina kaip labai keistą Lietuvos meninio gyvenimo tarpsnį: kai kas būdavo leidžiama, kai kas draudžiama, kai kas - negailestingai naikinama. Tarsi makabriškas iracionalumo šokis, kurio prasmė dažnai likdavo net ir nesuprantama. Socialinės tikrovės iracionalumas priklausė nuo pirmųjų imperijos asmenų išsilavinimo, supratimo, reformatoriškų užmojų ir daugybės kitų, dažnai visai subjektyvių užgaidų, kurioms nėra taip paprasta rasti paaiškinimą. Menininkams niekas neklojo raudonų kilimų, kūrybinė ir meninė inteligentija privalėjo būti darbininkijos ir valstietijos ‘tarpsluoksniu’, vienintelės ir neklystančios partijos politikos bei interesų atspindėtoja, stropi socialinių užsakymų vykdytoja. Parodoms būdavo rengiamos labai griežtos kūrinių atrankos. Nesilaikiusiems griežtų socialistinio realizmo kanonų menininkams grėsė įvairūs nemalonumai. Gerai, jeigu baigdavosi tėvišku pabarimu Dailininkų sąjungoje. Blogiau buvo tiems, kurie patekdavo į eilinio LKP suvažiavimo darbotvarkę kaip socialistinio realizmo atskalūnai ar keliaklupsčiavimo Vakarams ir buržuazinio gyvenimo būdo propaguotojai. Užvis blogiausia buvo tiems, prie kurių būdavo priklijuojama buržuazinio nacionalisto (mat nacionalistai buvo tik buržuaziniai) etiketė. Tada prasidėdavo abrakadabra, apie kurią galima pasiskaityti Franco Kafkos ar Andrejaus Platonovo kūriniuose.

Pasak dailininkės S. Kisarauskienės, Lietuvos nacionaliniam muziejui didelė garbė eksponuoti A. Makūnaitės kūrinius, ir muziejus šios progos nepraleido. Apgailestauti galima tik dėl vieno: tokia paroda turėtų būti daug didesnė, platesnė, išsamesnė, atspindinti labai įvairiapusę kūrybinę asmenybę. Tai jau ne muziejaus kaltė, kad jis negali aprėpti to, kas dar vis neaprėpiama. Šie kūriniai tikrai verti kuo platesnio visuomenės dėmesio.

Pasakotojos įtaiga

Ko gero, tai išties nesusipratimas, ar tam tikras aplaidumas, kad A. Makūnaitės kūrybai ligi šiol nėra skirta monografijos, rimtų menotyrinių studijų. Menotyrininkas V. Poškus A. Makūnaitės kūrybą apibūdino kaip reikšmingą iliustratyvumu gerąja prasme (turima mintyje vaizdų kalbos galia). Išties jos grafika yra iliustracinė, o pati dailininkė priklauso tai menininkų kartai (gal net truputį lenkia jos atstovus), kuri siejama su lietuviškosios grafikos tarptautiniu pripažinimu. Anot V. Poškaus, A. Makūnaitė tegul ir netiesiogiai, buvo viena iš tų, kurie išplukdė lietuvių grafiką į tarptautinio pripažinimo vandenis.

Net ir ne knygoms iliustruoti skirtuose darbuose A. Makūnaitė išlieka iliustratyvi - ji vaizduoja, pasakoja, kuria įtaigią ir vaizdingą istoriją. Naudodama iš pirmo žvilgsnio itin paprastas formas, dailininkė, tikra lino raižinio ir medžio graviūros virtuozė, labai praplėtė šio meno ribas. Baltomis ir juodomis linijomis, taip pat juodomis, baltomis ir įvairiaspalvėmis dėmėmis ji kuria labai emocingą, sugestyvų vaizdą. Ne vien figūros, personažai, bet ir pirminės formos - linija, dėmė - dailininkės rankose virsta labai svarbia meninio komponavimo priemone, emocinės išraiškos būdu.

Dailininkė nebuvo suniekinta ar nepripažinta - atvirkščiai: 1966 m. ji tapo LSSR valstybinės premijos laureate. Kita vertus, net ir sovietinės sistemos sąlygomis dirbusių dailininkų darbuose, atidžiau panagrinėjus tarptautinius Europos šalių meninio gyvenimo reiškinius, galima įžvelgti labai įdomių ir netikėtų sąsajų.

Pamatai

Pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Vakarų Europos šalių, ypač Italijoje, buvo išplitusi neorealizmo pakraipa. Įdomu, kad ir A. Makūnaitės kūrybą V. Poškus linkęs tam tikra prasme sieti su neorealistine menine kalbėsena.

Kitas dalykas, kad ir pati A. Makūnaitė ieškojo tikrosios savęs, per keturis intensyviausius savo kūrybos dešimtmečius ne kartą keitė ir išgyvenamos neo-realistinės kalbėsenos meną, perėjo į ekspresyvių raiškos formų kūrybos etapą. Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį A. Makūnaitės grafika tarsi priartėjo ir prie truputį jaunesnių menininkų - Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus ir kitų - kūrybinių ieškojimų. Atsargiai apibendrindamas, V. Poškus to meto A. Makūnaitės grafikoje pastebi abstraktaus ekspresionizmo pėdsakų, net brutaliojo meno apraiškų. Ši kryptis pokario dešimtmečiais buvo labai populiari Prancūzijoje, kai kuriose kitose Vakarų šalyse. V. Poškus A. Makūnaitės kūryboje atranda net tam tikrų popartinės meninės kalbėsenos principų - vaizdo kadravimas, ryškių spalvų pomėgis, netgi kūrinio elementų tiražavimas. Žinoma, tos visos įtakos yra gerokai sąlyginės, netiesioginės, bet tai patvirtinimas, kad net už ‘geležinės uždangos’ gyvenusiems ir kūrusiems menininkams neįmanoma būti visiškai atplėštiems nuo išorinio pasaulio įtakos. Menas kartais pasirodo esąs stipresnis už ideologines klišes. Ko gero, tai visų mūsų tos kartos laimė.

Ir vis dėlto, neatsižvelgiant į tai, kokių įtakų dailėtyrininkai pastebi A. Makūnaitės kūryboje, visi vienu balsu pripažįsta, kad ji - lietuviškai grafikos tradicijai, atėjusiai dar iš tarpukario laikų, priklausanti dailininkė. Jai svarbiausias ir pirminis įkvėpimo šaltinis buvo ir liko lietuvių liaudies menas. Tai tas tvirtas pamatas, ant kurio stovi dailininkės kūrybos rūmas, be kurio apskritai sunku būtų įsivaizduoti profesionaliąją XX a. Lietuvos grafiką.

Menas tvaresnis už kūrėją

Kaip dailininkė jautėsi nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kaip gyveno tą paskutinį gyvenimo dešimtmetį, kurį Likimo deivės jai buvo atseikėjusios? Klausimas natūralus, norint suvokti dailininkės kūrybą, bet kartu jis tiesiog būtinas ir mūsų pačių savivokai.

S. Kisarauskienė prisimena, kaip susitikusi kalbėjosi su A. Makūnaite po vienos parodos - 1994-aisiais, gal metais anksčiau. Įsiminė bičiulės žodžiai: ‘Bet aš tai jau baigiau... Man dabartinė kultūra labai labai svetima’.

A. Makūnaitė, pasak S. Kisarauskienės, yra iš tos fundamentalios mūsų tautos kartos, kuriai esminės vertybės sudarė vientisą ir neskaidomą vienovę: religijos, etikos, moralės ir tautinio supratimo vertybės buvo neišardomas vienetas. Tik tų žmonių niekas nevadino nei dvasios milžinais, nei didvyriais, nes tokia buvo visa karta - pirmosios Nepriklausomybės laikų suformuota žmonių karta. Dailininkė kūrė tokius pat fundamentalaus, griežto grožio labai tvirtus žmones. Savo kūryboje gal nė nesusimąstė apie visus šiuos išmoningus išprotaujamus dalykus, nebent jautė pasąmoningai. Tačiau užtenka pažvelgti į dailininkės grafikos lakštus, ir veriasi durys į giliausių ir didžiausių mūsų tautos vertybių pasaulį. Jos kūryboje nėra atsitiktinių, nereikšmingų dalykų - tai sinkretiški kadais buvusio pasaulio, į praeitį negrįžtamai nugrimzdusios civilizacijos, kaip inkų ar majų, vaizdiniai. Tik norint suprasti, mums beveik nereikia atkoduoti tų užkoduotų paslaptingos civilizacijos simbolių, kitaip negu inkų ar majų meno. A. Makūnaitės kūryba suprantama kiekvienam, nors tas supratimo lygmuo ir skiriasi. Daugybė erdvės skleistis gelmei. Bet į ją reikia skverbtis, norėti pasiekti.

Dailininkė S. Kisarauskienė teigia, kad A. Makūnaitė nei kaip žmogus, nei kaip kūrėja niekur nenukrypo nuo savo esminių įsitikinimų, ir šių žodžių patvirtinimą matome jos kūryboje. Iš parodoje matytų graviūrų visa tai skleidžiasi su didžiule menine įtaiga ir jėga, tarsi visai nepriklausomai nuo pačios kūrėjos. Meno jėga pasirodo esanti daug stipresnė ir už jį sukūrusį menininką. Ir daug tvaresnė, sugebanti gyventi savo atskirą gyvenimą, daug ilgesnį už žmogaus trapią būtį.

Kai gyvenime nelieka orientyrų

Gal neturėtų gluminti po Nepriklausomybės kilusi banga, kuri be gerų dalykų visose gyvenimo srityse atnešė ir didžiulės dvasinės sumaišties. Sudužo visa ligi tol gyvavusi vertybių sistema, nebeliko atskaitos taško, nuo kurio galėtume skaičiuoti savo atradimus ir praradimus.

‘Mes tiesiog jaučiamės esantys XX a. amžiaus žmonės, o visi mūsų moraliniai, dvasiniai ir kiti fundamentiniai įsitikinimai ateina iš mūsų tėvų ir senelių kartos, daugiau gal net iš prieškarinių laikų.’ Vertėtų gerai įsiklausyti į šiuos dailininkės S. Kisarauskienės žodžius, nes juose yra visas tos kartos - daugelio mūsų tėvų kartos - patyrimas ir gal net savotiškas moralinis manifestas. Jis gali būti išgirstas, bet veikiausiai nuguls į gyvenimo pašalį. Tai, ką pirmosios Nepriklausomybės metais pajuto jautrus dailininkės dvasinis kamertonas, dabar išgyvename mes visi, matydami valstybėje vykstančią sumaištį, kai atsivėrusios materialaus gyvenimo galimybės pasirodė esančios daug kam esminės, neadekvačios moralinėms, etinėms ir visoms kitoms vertybėms, dar visai neseniai laikytomis pamatinėmis. Griūvančių ir pairusių vertybių pasaulyje nebetekus bent kiek patikimesnių orientyrų, galiausiai nebelieka ir gyvenimo prasmės, todėl kartais taip lengvai atsisveikinama su gyvenimu. Atskiro žmogaus ir tautos gyvenimo erozija neišvengiama, kai nebelieka pamatinių atsparų, tikrųjų vertybių, kurių niekas ir niekuo kol kas nesugebėjo pakeisti.

Išvada lyg ir peršasi savaime: ateitis įmanoma tik sugrąžinant jau turėtas vertybes, nes vargu ar greitai pavyks susikurti naujas. Pasišlaistėme, dabar jau laikas grįžti prie ištakų. Dailininkės A. Makūnaitės kūryba - tai tam tikras tų ištakų koncentratas mene, o tiksliau - lietuviškojoje XX a. grafikoje. Esminės vertybės lemia ne vien meno, bet ir paties gyvenimo esmingumą. O menas - tai nepakečiamas barometras, rodantis, kaip visuomenės nuopuolį būtinai lydi ir degraduojantis menas. Ko gero, išties nedaug ką naujo galima pridurti prie šios S. Kisarauskienės minties.

Gediminas Zemlickas