Mikrochirurgai švenčia 25-metį

Kovo 30 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centras Alma Mater teatro salėje atšventė savo 25-metį. Kalbėta apie mikrochirurgijos, plastinės chirurgijos mokslą ir praktiką, įvardyti krikštatėviai, patriarchai, mokytojai, unikalių operacijų bitelės darbininkės. Susirinkusiuosius trumpai, žemaičių įpročiu, pasveikino mikrochirurgijos patriarchas doc. Mečislovas Vitkus. Jis džiaugėsi, kad laiku atsidūrė tinkamoje vietoje, kartu su kolegomis įveikė sunkumus ir palinkėjo tęsti pradėtus darbus. Ekrane tuo metu švietė LNK televizijoje įvykusio docento apdovanojimo angelo Gerumo sparnu ceremonijos nuotrauka. Netuščiažodžiavo ir jo sūnus prof. Kęstutis Vitkus. Žmonės nuo senų senovės galvojo, kaip prisiūti nutrauktas galūnes. Kai šimtmečių svajonė išsipildė, kurį laiką tos srities specialistai gavo daugiausia Nobelio premijų. Sovietų Sąjunga labai atsiliko. Pirmą nykštį latvis Janis Kupčius prisiuvo tik 1974 metais. Į Lietuvą idėją iš JAV parsivežė doc. Mečislovas Vitkus. Pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninės palėpėje. Turėjo tik vieną mikroskopą. Juo naudojosi ir darydami bandymus su žiurkėmis. Užtat entuziazmas buvo didžiulis. Mečislovas ir Kęstutis Vitkai, Juozas Olekas, Mindaugas Minderis net miegodavo ant čiužinių ligoninėje. Patys buvo ir anesteziologai. Pavargus kartais tekdavo dirbti kojas sumerkus šalto vandens vonelėse.

Dabartinis skyriaus vedėjas Nerijus Jakutis pasakojo, kad anksčiau operacijos trukdavo po 10–15 valandų, o dabar beveik tris kartus trumpiau. Sėkmingai, kaip ir pirmaujančiose šios medicinos srities šalyse, baigiasi 95 proc. operacijų. Nors lietuviai iš pradžių Sovietų Sąjungoje anaiptol nepirmavo, greitai daug kuo aplenkė kitus. Įsidėmėtina, kad estai, kuriuos dažnai laikome pavyzdžiu, iki šiol neturi tokios mikrochirurgijos tarnybos kaip mes. Įdomu, kad ne kartą tarp pradininkų įvardytas ir J. Olekas. Gal ir gaila, kad gabus chirurgas nuėjo į politiką. Tremtinio sūnus kaip Sąjūdžio atstovas buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. Jis pirmas tada atsistojęs salėje pasakė, kad Lietuva buvo okupuota; dėl to labai sumišo net pats M. Gorbačiovas. Po to politika gydytojo nebepaleido. Nežinia, pralošė dėl to Lietuva ir jis pats, ar ne. Gausiai susirinkę mikrochirurgai, jų šeimų nariai, svečiai prisiminė ir užsienio specialistus, kurie padėjo tobulintis mūsiškiams. Tai Algimantas Narakas iš Šveicarijos (nervų susiuvimas), Jamesas L. Boldwinas iš JAV (ortopedija). Tarp gausybės sveikintojų buvo ir Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovas Gediminas Degutis, Vilniaus universiteto prorektorius prof. Juozas Vaitkus, to paties universiteto Medicinos fakulteto dekanė Zita Aušrelė Kučinskienė, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto direktorius Algirdas Venalis, prof. Gintautas Česnys.

Jubiliejaus proga verta nors keliais sakiniais paminėti nuo ko viskas prasidėjo, ką pasiekė mūsų mokslininkai ir praktikai.

Vilniuje, Tilto gatvėje kabo kuklus užrašas: Plastinės chirurgijos klinika, konsultuoja prof. Kęstutis Vitkus. Pro langą žvelgianti garsioji Miloso Veneros skulptūra tarsi kviečia užeiti ir tapti gražuoliu. Deja, žmonės čia patenka ne dėl to, o po įvairių traumų, avarijų, nelaimingų atsitikimų. Pakilęs į penktą aukštą pamatai gana kuklias patalpas. Čia šeimininkauja garsus mūsų šalyje ir užsienyje Klinikos vadovas prof. Kęstutis Vitkus ir jo tėvas, centro vadovas doc. Mečislovas Vitkus. Vaikai dažnai pasiekia daugiau negu tėvai. Dėl to, kad sūnus Kęstutis pasiekė daugiau, priklausė ne tik nuo tėvo ir sūnaus, o nuo tų gyvenimo sąlygų, okupacijos, kurią garsiems gydytojams, kaip ir mums visiems, teko išgyventi. Vitkų pavardė tapo beveik sinonimu unikalioms mikrochirurginėms operacijoms, nors dabar čia dirba didelis kolektyvas. Rekonstrukcinę chirurgiją pradėjo tėvas – doc. M. Vitkus. Iš Dirgėlų kaimo, kurio sodybos sutūpusios netoli legendinio Medvėgalio, kilęs jaunuolis, matyt, paveldėjo neramią protėvių dvasią. Dabar mokslininkai jau neabejoja, kad kaip tik tame krašte gyveno ir didvyriškai žuvo Pilėnų (Bilionių?) kunigaikštis Margiris. Jaunystėje Mečislovas taip pat pasiryžo kovoti – tapo Lietuvos laisvės armijos nariu, buvo išrinktas net į štabą. Mūsų pasipriešinimas buvo palaužtas galingesnės jėgos. Atėjus sovietams teko slapstytis. Galiausiai su jaunesnio brolio dokumentais, kad išvengtų tarnybos sovietų kariuomenėje, atvyko į Kauną. Vėliau pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Kauno medicinos fakultete. Penkeri metai baimės ir netikrumo. Vis dėlto kagėbistai „iškapstė“ slapukautoją. Prieš baigiamuosius egzaminus teko atsisveikinti su studijomis. Tačiau gabus studentas jau buvo spėjęs atkreipti dėstytojų, medicinos akademijos vadovybės dėmesį. Tuo metu labai trūko gydytojų, todėl studijas leido baigti. Paskyrė dirbti ambulatorijos gydytoju į Tirkšlius. Tai buvo ir gerai, ir blogai. Labai toli nuo mokslo centrų, bet tada Mažeikiuose dirbo pagarsėjęs chirurgas Vladas Burba, kuris ir tapo jaunojo gydytojo vadovu. V. Burba pagarsėjo kaip puikus chirurgas, kurio portretai ir dabar kabo visų Mažeikiuose dirbančių chirurgų kabinetuose, o jo straipsniai guli po ranka. Jis buvo labai drąsus ir novatoriškas žmogus, todėl neabejodamas ėmėsi operuoti suomišku peiliu perdurtą jaunuolio širdį ir išgelbėjo jam gyvybę. Tuo gydytojas įėjo į mūsų chirurgijos istoriją. Po kiek laiko M. Vitkų perkėlė dirbti į Skuodą, vėliau – į Klaipėdą. Ten rimtai ėmė rengti mokslinį darbą. Pirmas jo darbas – sėkminga sužalotos nosies ir veido replantacijos operacija. Tėvo pėdomis pasekė ir sūnus. Jis baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Tėvas dėl savo praeities negalėjo išvykti į užsienį, dirbti su studentais ir, žinoma, siekti karjeros. 1958 m. jam neleido išvykti į Londoną. Pasiuntė kitą žmogų, kuris, deja, nepasinaudojo pasitaikiusia galimybe tobulintis ir nepasiekė to, ką padarė tartum narvelyje uždarytas Mečislovas.