Mikrochirurgai švenčia 25-metį

Sovietų Sąjunga labai atsiliko mikrochirurgijos srityje. Nuo JAV atsilikta 6 (pirma ranka kraujagyslių chirurgo prisiūta Bostone 1964 m.), o nuo japonų – net 10 metų (pirmi pirštai mikrochirurgiškai prisiūti 1965 m.). Lietuvoje tokios operacijos pradėtos 1979 metais. Tada pirmą kartą replantuoti amputuoti pirštai. Iš karto susibūrė labai gabių chirurgų būrys, tarp kurių ir du kartus sveikatos apsaugos, o dabar Krašto apsaugos ministru dirbantis doc. J. Olekas. 1960 m. M. Vitkus apsigynė daktaro disertaciją ir persikėlė dirbti į Vilnių. Persikėlęs čia tapo žinomo chirurgo Vlado Kleizos mokiniu, kuris pirmasis Lietuvoje sėkmingai persodino inkstą. Į užsienį gydytojas galėjo išvykti tik prasidėjus atgimimui. M. Vitkus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu.

Sūnaus Kęstučio kelias buvo kiek lengvesnis. Baigęs medicinos studijas apgynė net dvi disertacijas. Dar jaunystėje tapo jaunųjų mokslininkų premijos laureatu. Dabar jis habilituotas daktaras, profesorius, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro direktorius. Turi ir privačią kliniką. Yra paskelbęs daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių. Dirba mokslinį darbą, skaito paskaitas studentams, besitobulinantiems gydytojams. Pasak profesoriaus, dabar jo mokiniai išsibarstę po visą Lietuvą: daro mikrochirurgines operacijas Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Jis dalyvavo sukuriant ir išplėtojant Lietuvoje replantologiją, transplantologiją, endoskopinę sąnarių chirurgiją, kuri dabar jau daroma net kai kuriose rajonų ligoninėse. Už rekonstrukcinės ir plastinės mikrochirurgijos mokslinį darbų ciklą ir tarnybos sukūrimą kartu su kolegomis jis apdovanotas Nacionaline premija. Ilgai (1980–1985 m.) tokio mikrochirurgijos centro nebuvo nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Baltarusijoje, todėl čia amputuotų segmentų replantaciją atlikdavo ir šių šalių gyventojams.

Verta prisiminti prieš 23 metus įvykusią tragediją, kai trejų metukų mergaitei žoliapjove buvo nupjautos abi kojytės. Mūsų mikrochirurgai tada visi darė operacijas, tarp jų ir vienam pacientui iš Latvijos. M. Vitkus, naudodamasis pažintimi su buvusiais pacientais, sovietų karininkais, pasiekė, kad mergaitei nuvežti į Maskvą būtų skirtas karinis lėktuvas. Ten kojytes replantavo jaunas gruzinas Ramazas Datiašvilis. Kojytės sėkmingai prigijo. Apie tai rašė spauda, rodė televizija, buvo sukurta filmų, rašyta knygose. Šis įvykis dažnai prisimenamas ir dabar. Neseniai M. Vitkui už pastangas gelbėjant mergytės sveikatą ir kitus nuopelnus LNK televizijoje įteiktas angelo Gerumo sparnas. Vis dėlto dabar gydytojas sako, kad tas žygis buvo jo klaida, o tai, kad kojytės jai prigijo – stebuklas. Vilniuje operaciją mūsų chirurgai būtų pradėję gerokai anksčiau. Be to, laukiant operacijos Maskvoje, kojytėms nedaryta dirbtinė kraujotaka. Taigi rizika buvo gerokai didesnė negu ji būtų buvusi Vilniuje!

Tada kiekviena panašaus pobūdžio operacija buvo tikra sensacija, apie jas rašė spauda. Dabar jos tapo beveik kasdienybe. Čia kasmet padaroma daugiau negu pusantro tūkstančio operacijų. Vien prof. K. Vitkui vadovaujant darytų replantacijų ir mikrochirurginių operacijų skaičius artėja prie dešimties tūkstančių. Jau seniai pasibaigė laikai, kai dabartiniam profesoriui reikėjo stažuotis Maskvos, Sankt Peterburgo klinikose, tobulintis Berlyno, Prahos, Helsinkio, Bonos klinikose. 1988 m. jam teko padirbėti Oregone Sporto medicinos gydytoju kartu su krepšinio komanda Trail Blazer, kur reabilitavo Arvydą Sabonį, taip pat – Ilinojaus universiteto Sprigfeldo Plastinės chirurgijos klinikose. Dabar jam pačiam tenka lankytis ir dalytis patirtimi oficialių vizitų metu. 1996 m. oficialiu vizitu lankėsi Pakistane, Karačio klinikose. Aštuonis kartus dalijosi patirtimi Čikagos, Majamio, Sietlo, Portlando OR ir San Francisko klinikose. Profesorius daug kur būdamas ir dirbdamas niekada nesusigundė dėl geresnių darbo sąlygų, puikaus atlyginimo palikti tėvynę ir įsidarbinti Vakaruose. Profesorius yra Lietuvos Plastinės ir Rekonstrukcinės chirurgijos draugijos įkūrėjas ir pirmasis prezidentas, daugelio kitų Lietuvos mokslinių draugijų narys, išrinktas International College of Surgeons nariu, kasmet dalyvauja Pasaulio ir Europos plastinės chirurgijos bendrijos (IPRAS ir ESPRS) kongresuose. Pirmininkavo ir skaitė mokslinius pranešimus San Franciske (1999), Romoje (2000), Vienoje (2005). Profesorius du kartus buvo išrinktas Mokslo akademijos nariu ekspertu, yra daugelio medicinos žurnalų redkolegijų narys, Sveikatos apsaugos ministerijos Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos vyriausias specialistas. Pokalbyje su žurnalistu profesorius pabrėžė, kad visos čia daromos operacijos yra unikalios, reikalaujančios ypatingo kruopštumo ir žinių. Jis pažymėjo, kad praeityje ir dabar čia dirbo bei dirba daug jaunų ir gabių specialistų. Džiaugėsi, kad Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, tapus Europos Sąjungos nare ir įsigaliojus atitinkamiems standartams, sumažėjo ypač sunkių sužalojimų, bet – svarbiausia – atsirado galimybė teikti kvalifikuotą pagalbą.

Susipažinus su kolektyvu negalima nepastebėti, kad tai jauni, energingi, savimi pasitikintys žmonės. Žiūrėdamas į tuos veidus matai, koks laimingas gali būti žmogus, kuris nuolat daro gerą kitiems. Unikalių operacijų pradininkas Mečislovas Vitkus ypač džiaugėsi pačioje pradžioje pradėjusiais dirbti prof. Kęstučiu Vitkum, doc. Juozu Oleku, doc. Mindaugu Minderiu, Gediminu Rauba, Linu Motūzu, Sauliumi Špokevičiumi, Vytautu Tutkumi, Dainiumi Balčiūnu, buvusiu skyriaus vedėju Zislavu Skvorceniu ir naujai atėjusiais – dabartiniu skyriaus vedėju Nerijumi Jakučiu, Vytautu Klimu, Valdu Mačioniu, Šarūnu Mažeika, Dariumi Jauniškiu, perspektyviais rezidentais – D. Stundžiu, M. Sakalauskaite, gydytoja asistente G. Stundžaite, gydytoja I. Sakalauskaite. Jokiais žodžiais neįmanoma aprašyti, ką gali dabar padaryti mūsų mikrochirurgijos virtuozai. Iš dalies tai atspindi tik klinikos archyve esančios paprastos, pačių gydytojų darytos nuotraukos, į kurias vien žiūrėti gana šiurpu. Rankų netekusiam žmogui suformuoti pirštai iš kojos pirštų. Jis dabar gali net rašyti. Iš dviejų sumaitotų rankų suformuota viena funkcionuojanti ranka, prisiūtos labai pavojingoje vietoje nutrauktos kojos ir t. t. Ypač sudėtingos operacijos vaikams, kurių kraujagyslės ir nervai labai plonyčiai. Norint įvertinti tų žmonių darbą būtina ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, kokie stebuklai vyksta klinikoje, kai prie nelaimės prisiliečia mikrochirurgų rankos. Sakoma: žmogus turi auksines rankas. Mikrochirurgų rankų negalima lyginti net su auksu – jos stebuklingos.

Juozas Elekšis

Nuotraukoje: Mūsų garsiausi mikrochirurgai; viduryje – prof. Kęstutis Vitkus ir jo tėvas doc. Mečislovas Vitkus