Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (4)

Pradžia Nr. 5

Mokslo Lietuvos redakcijoje diskutuojame apie Vilnijos reikalus, šio regiono integravimo į Lietuvos valstybės gyvenimą sunkumus. Pokalbio dalyviai – didžiulę profesinės veiklos ir gyvenimiškąją patirtį sukaupę asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius.

Tik per žinojimą pamilstama

Zigmas Zinkevičius. Mūsų pokalbio trečiąją dalį baigėme mintimis apie mokomųjų edukacinių ekskursijų bei kelionių naudą Vilnijos mokyklų moksleiviams ir apskritai šio krašto žmonėms. Prie tokios veiklos skatinimo prisideda ir kai kurių mūsų išeivių fondai. Pavyzdžiui, Aldonos ir Jono Čingų fondas, kurio pirmininkas Jonas Endriukaitis yra šios diskusijos dalyvis, padėjo organizuoti kelias ekskursijas Vilnijos vaikams.

Jei jau prisiminėme pažintines ekskursijas, noriu paminėti vieną faktelį. Prieš kelerius metus vienoje mokykloje meno saviveiklos renginyje labai gražiai koncertavo moksleiviai, tad mudu su J. Endriukaičiu pasišnibždėję nutarėme juos apdovanoti ekskursija į Palangą, Klaipėdą ir Neringą. Taip ir padarėme. Po gero pusmečio, gal ir daugiau, teko lankytis toje pačioje mokykloje. Prieina vienas tėvas ir nuoširdžiai dėkoja: niekas to krašto moksleiviams nepadarė tokio įspūdžio, kaip ta ekskursija. Vaikai grįžo tiesiog sužavėti, ir tai yra svarbiausia.

Alfonsas Kairys. Tokios ekskursijos, žinoma, labai gerai, bet tai ne išsigelbėjimas. Valstybė turi numatyti politiką Rytų ir Pietryčių Lietuvai, nes vien fondų, tegul ir labai geranoriškų, lėšomis neišsiversime. Su Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininku Algimantu Masaičiu esame aptarę, ką reikėtų daryti, kad Rytų Lietuvos mokyklą baigęs vaikas į gyvenimą išeitų pažindamas Lietuvą, gal ir Karaliaučiaus kraštą, Baltarusiją. Kalbu apie esamas ir buvusias etnines baltų žemes.Mokslo Lietuva. Neblogai būtų pažinti taip pat kaimyninį Seinų ir Punsko kraštą.

A. Kairys. Į Seinus šiandien nuvažiuoti paprasčiausia. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas rėmė moksleivių keliones, sudarė sutartį su Klaipėdos savivaldybe, Klaipėdos apskritimi, Klaipėdos miestu ir Vilniaus apskritimi. Pagal tą sutartį Rytų Lietuvos moksleiviai, važiuodami į Klaipėdą, nemokamai apnakvindinami, gali nemokamai aplankyti muziejus, o svarbiausia – Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.

M. L. Moksleiviams lankymas nemokamas, tai kas už visa tai apmoka?

A. Kairys. Apmoka sutartį pasirašiusi Klaipėda iš savo lėšų. Savo ruožtu mes pariteto pagrindu laukiame, kad iš Klaipėdos į Rytų Lietuvą atvyks moksleivių ekskursijos, bet ligi šiol dar nesulaukėme.M. L. Vadinasi, nesidomi?

A. Kairys. Gal negirdėjusiems bus įdomi tokia detalė. Neseniai į Klaipėdą vežėme mokytojus, knygelės Ties spalio taku autorius. 2006 m. mūsų departamentas išleido jau antrą tokį Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanachą. Tai štai su klaipėdiečiais šnekamės apie Rytų Lietuvą, minime nuostabų miestelį – Dieveniškes, kurios yra pietinėje Lietuvos dalyje, savotiškame žemėlapio kyšulyje. Užsiminėme apie Turgelius, kitas Vilnijos krašto vietoves. Matome, kad mūsų pašnekovai išvis nieko nėra girdėję nei apie Turgelius, nei apie Dieveniškes. Per mažai apie tą labai gražų kraštą rašoma, todėl žmonės ir nežino.

M. L. Vadinasi, nėra lankęsi Medininkų pilyje, nebuvo ant Mindaugo kalno, o ką jau kalbėti apie Aukštoją – aukščiausią Lietuvos vietovę, kuriai tik 2006 m. buvo suteiktas šis vardas. Suprantu, kad šios kalvos nė iš tolo negali prilygti Medvėgaliui, Šatrijai ar Rambynui, bet Lietuvos žmonėms, ypač moksleiviams, privalu žinoti ir tas savaip išskirtines vietas. Tik per žinojimą pamilstama.

A. Kairys. Skaudu, kad žmonės taip mažai žino apie nuostabų Šalčios kraštą, kur kiekvienas kampelis yra savaip unikalus.

Z. Zinkevičius. Esu labai susijęs ir su Vilniaus kraštu, ir su Mažąja Lietuva. Kol buvau Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi, per posėdžius, ypač Klaipėdoje, mane pulte puldavo: „Ko čia blaškaisi, užmiršk tą Rytų Lietuvą, ir dirbkime Mažosios Lietuvos labui – to labai reikia.“ Matote, koks karštuolių požiūris. Pasielgiau priešingai: atsisakiau būti Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiuoju redaktoriumi, nors redakcinėje taryboje ir toliau lieku, kad galėčiau daugiau įsitraukti į Rytų Lietuvos propagavimo darbą.

M. L. Jei jau taip, tai gerbiamojo profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus paklausiu: argi Rytų Lietuva, Vilnija, nenusipelno tokios pat enciklopedijos kaip Mažoji Lietuva? Tegul ir ne keturtomės, kad ir vieno tomo. Tik kur gauti tokį rėmėją?

Z. Zinkevičius. Štai čia ir kliūtis. Enciklopedijos nepaprastai brangiai kainuoja – tą labai gerai patyriau.

Algimantas Masaitis. Mūsų enciklopedijose turėtų būti daug plačiau rašoma kad ir apie įvairias Lietuvos vietoves. Dabar pavartau Visuotinę lietuvių enciklopediją, kurios jau dešimt tomų išėjo, ir nusiviliu, nes apie Lietuvos vietoves randu labai mažai medžiagos.

Z. Zinkevičius. Čia jau aš jaučiu pareigą atsakyti. Enciklopedijos rengėjai privalo laikytis normų. Kadangi esu Visuotinės lietuvių enciklopedijos ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos kolegijos narys, stengiuosi laikytis štai kokios pozicijos. Išsamesnių straipsnių rašyti nepavyks dėl ribotos vietos enciklopedijose, tad pasisakau už tai, kad tie straipsniai būtų kuo geriau parašyti nedidinant apimties.

Dabar rengiamas Visuotinės lietuviškosios enciklopedijos XI tomas. Jis visas bus skirtas vienam žodžiui – Lietuva. Tai štai tame tome bus daug vietos įvairioms Lietuvos vietovėms, taip pat Vilnijai.

M. L. Matyt, reikėtų leisti daugiau knygų, skirtų įvairioms vietovėms, tarp jų ir Vilnijai.

Gintautas Šapoka. Dabar Lietuvoje kaip niekada leidžiama daug knygų. Kas domisi – susiranda.

Kazimieras Garšva. Išeina nemažai naujų knygų, bet ne visos pasiekiamos mokykloms, nes labai brangios. Štai tik ką pasirodė istoriko Vytauto Merkio knyga Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje. Tai ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir santykių su Rusijos imperija istorija, nes Vilniaus vyskupija buvo labai svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės religinis bei politinis darinys. Aptariamas ir vadinamųjų „tuteišių“ fenomenas. Bet mokykloms ta knyga kol kas neprieinama – pernelyg brangi.

Atgims per mokytoją ir knygą

A. Kairys. Bet kuriame knygyne nesunku įsitikinti, kad knygos labai brangios. Iš mokinio krepšelio skirtų lėšų – 2033 litų – jų aiškiai neužtenka, nes pinigų reikia ir kitoms reikmėms, ne vien knygoms. Todėl noriu pakalbėti dar apie vieną dalyką. Tai priešmokykliniam ugdymui skirta programa. Suprantame, kad lietuvybės traukos centras turi būti patrauklus. Kaip jį tokį padaryti? Reikia lėšų. Tam Tautinių mažumų ir išeivijos departamente yra atskiros programos. Pavyzdžiui, šiais metais priešmokykliniam ugdymui skiriame pinigų pagal vadinamuosius projektus. Priešmokyklinio ugdymo grupės pateikia projektą, tarkime, iš grožinės literatūros, o mes nutariame, kad reikia priešmokyklinio ugdymo grupes papildyti naujausia vaikiška lietuviška literatūra ir žaidimais mokyti lietuvių kalbos. Tam tikslui departamentas jau yra skyręs 6 tūkst. litų ir šia literatūra aprūpins kai kurias priešmokyklines grupes. Atitinkamos sumos bus skiriamos ir ateityje. Tuo siekiama vaiką iš priešmokyklinės grupės patraukti į lietuviškos mokyklos pirmąją klasę.

Z. Zinkevičius. Tai labai svarbu.

M. L. Per tinkamą mokytoją ir patrauklią lietuvišką knygą gali pavykti Vilnijos vaikus patraukti į lietuviškąją mokyklą. Tai mūsų šios diskusijos išvada.