Paprastumas slepia gilią mintį

Galima sakyti, kad profesoriaus habil. dr. Juozo Stepono Danilevičiaus trys literatūrinės kūrybos knygos (Prie kelio, Toli nuo saulės, Tiesos šešėliai) į mano rankas pateko atsitiktinai. Nors iš pokalbių su bičiuliais žinojau, kad dar yra eiliuojantis kaunietis medikas Juozas Steponas Danilevičius. Prisipažinsiu: ilgokai varčiau, bet nesiryžau jų skaityti. Gal todėl, kad leidėjai (leidykla Lututė) joms nesuteikė patrauklios išvaizdos – viskas taip sugrūsta, suspausta, kad autoriaus žodžiui neliko oro, erdvės. Tačiau kai pradėjau skaityti, jau negalėjau knygos padėti į šalį.

Tada į talką paėmiau enciklopediją. Bet ir ji ne itin dosni biografinėmis žiniomis. Iš to, kas parašyta, aiškėja, kad habil. dr. Juozas Steponas Danilevičius – talentingas, be galo darbštus ir nepaprastai pareigingas mokslininkas. Iš bendrakursių irgi teko nugirsti, kad jis per visus studijų metus nepraleido nė vienos paskaitos. O kai liga jį patį trumpam pasodino į vežimėlį, profesorius neapleido savo ligonių. Vadinasi, skaitytojams padovanotų trijų literatūrinių knygų autorius yra ne tik gilus, visapusiškas mokslininkas teoretikas, ne vieno medicinos įtaiso, įrangos kūrėjas, bet ir nuoširdus, dėmesingas praktikas. Deja, enciklopedija apie šio gabaus mokslininko pomėgį eiliuoti bei kitus jo talentus ar turiningą laisvalaikį nutyli.

Beje, ir pats profesorius savo kūryba ne daug ką pasako apie save. Skaitai eilėraščius, epigramas, aforizmus, eseistinius ir poezijos žanro kūrinėlius ir įsitikini, kad tai nepaprastai kuklus, visa širdimi atsidavęs pasirinktai profesijai medikas, gerbiantis kolegas, bendradarbius ir save. Tačiau ir pro santūrių žodžių uždangą atidus skaitytojas kai ką pagauna. Pirmiausia, didelį autoriaus kuklumą, minties gilumą, pastabumą, skvarbų žvilgsnį į supančią aplinką, loginį mąstymą,, sugebėjimą daryti pagrįstas išvadas bei apibendrinimus. Pastaruosius ypač ryškiai atskleidžia publikuoti aforizmai ir epigramos.

Autorius labai diskretiškas užsimindamas apie asmeninio gyvenimo vingius: nė viename posme neužtinki bent žodžio apie šeimą, jos narius. Nuo skaitytojo autorius stropiai slepia savo privatumą. Todėl drąsiai galima sakyti, jog tai ne asmeninės, o visuomeninės tematikos kūryba. Nors... Ar ne dešimt Tiesos šešėlių puslapių švysteli mažyčiais atvirumo proveržiais, kurie palieka užuominas, kad autorius kartais jaučiasi vienišas, pasimetęs, gal net šiek tiek nesusigaudantis savo jausmuose.

O gal pernelyg kategoriškai pasakiau? Juk daugelyje posmų profesorius surimuoja savo kasdienes mintis, jausmus, nuotaiką. Gal nelengvus klausimus padiktavo ne asmeniniai rūpesčiai, išgyvenimai, o kasdienės veiklos nerimas? Jeigu taip, tada atsakymai slypi eilėraštyje Receptas profesoriui. Autorius tikriausiai ji adresavo savo kolegoms medikams? Mano įsitikinimu šį receptą mintinai turėtų išmokti kiekvienas. Bet pirmiausia į eilėraštyje išsakytas mintis turėtų įsiklausyti medikai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ir mokytojai. Ir suprantama – stropiai naudoti vaistus: „Gerti kasdien po šaukštą... prieš darbą!“

Buvau sumanęs sugrupuoti profesoriaus kūrybą pagal atskiras temas, bet greit tokio skirstymo atsisakiau pajutęs, jog to neįmanoma padaryti. Ne taip paprasta pasakyti, jog čia meilės lyrika, o čia gimtinės ilgesys ar kasdienybės rūpesčiai. Dažniausiai eilėraštyje esama ir to, ir ano. Beveik visos temos gražiai persipina, susilieja į darnią visumą. Ir nevalia jos ardyti. Tad belieka pasakyti, kad profesoriaus lyrikoje vyrauja pagarba Tėvams, šeimai, žmogui ir jo doram darbui. Neabejingas jis Tėvynei, gimtinei, jos gamtai. Labai daug posmų autorius skiria mediko kasdienės veiklos nerimui, rūpesčiams, ligoniams. Bet kurią temą pasirinkęs autorius išsako savo mintis ir požiūrį paprastai, neprikaišioja tarptautinių žodžių, ką ypač jauni poetai labai mėgsta. Apskritai autorius neieško kalbos ir rimavimo įmantrybių. Tas paprastumas atskleidžia rašančiojo visapusišką išsilavinimą, didelį intelektą, apsiskaitymą ir gilų pasirinktos temos žinojimą. Todėl eilėraščiuose daug gražių, nenuvalkiotų palyginimų, slepiančių gilią prasmę ir nelauktas, netikėtas išvadas.

Paprastumu alsuoja gilia mintimi prisodrinti eseistiniai kūrinėliai, epigramos, aforizmai. Dažnai mintis aprengiama subtilia ironija, kartais griežta kritika, autoriaus potekstėmis nedaigstomu nepritarimu vis labiau mūsų gyvenime įsigalinčioms piktžaizdėms ir blogybėms.

Labiausiai išsiskiria eseistinis kūrinys Ligoninėje. Kūrinio paantraštė aiškina, jog tai ligonių dienos, sapnai ir balsai, sudužusios viltys ir amžinas tikėjimas, išsakytas dialogu ar praturtintas lyrikos intarpais. Jei kam nors teko gydytis ligoninėje, tas nė nemirktelėjęs pasakys, jog tokie pokalbiai vyksta visose palatose. Kūrinys tiksliai atspindi ligoninių gyvenimo tikrovę, subtiliai ar šiek tiek ironišku žvilgsniu nusako ligonių ir gydytojų tarpusavio santykius, bendravimą, norus ir galimybes. Į atmintį ir širdį bene labiausiai įstringa senuko ir anūkėlio pokalbiai per sapnus. Tik liūdna, kad tokia graudžia gaida nutrūksta senelio svajonių proveržis. Gal pabaiga galėjo būti ir ne tokia tragiška, bet yra ir toks gyvenimas, o ligoninėje viskas matoma ryškiau.

Kelios datos po eilėraščiais neleidžia spręsti, kada profesorius pradėjo kurti. Tačiau nuojauta sako, kad poetinis žodis jam jau seniai širdyje, o darbo stalčiuose guli ne vienas daugelio kūrinėlių variantas.

Žinau, kad autorius rengia savo kūrybos rinktinę, tikiu, kad knyga bus papildyta naujais kūriniais.

O pabaigai – „Aplink pievų šarma, / žiba ledo rasa, / o virš žemės aukštai / plazda sapnas šviesus“.

Tegul šis pakilus jausmas nė minutėlei neapleidžia garbaus Profesoriaus – Kūrėjo!

Julius Norkevičius