Siekiant gyvenimo normos – dinamikos (2)
Pradžia Nr. 7
Vykdant Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros įgyvendinimo pirmojo etapo 2006–2007 m. priemones Lietuvos Respublikos Vyriausybė kovo 21 d. patvirtino Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją.
Kuo šis Nutarimas svarbus šalies mokslo ir ūkio tolesnei raidai, Mokslo Lietuvos Nr. 7 pradėjome pokalbį su Švietimo ir mokslo ministro patarėju dr. Giedriumi VILIŪNU.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje: 2007 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas paskyrė tris naujus Lietuvos mokslo tarybos narius: Lietuvos rektorių konferencijos prezidentą, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorių prof. Romualdą Ginevičių, švietimo ir mokslo ministrės patarėją dr. Giedrių Viliūną ir UAB Sintagma generalinį direktorių dr. Evaldą Drąsutį. Taigi su G. Viliūnu tęsiame pradėtąjį pokalbį jau ir kaip su naujuoju Lietuvos mokslo tarybos nariu.
Misija ir komercija
Pirmiausia sveikiname tapus Lietuvos mokslo tarybos nariu. Praėjusį kartą užsiminėme, kad Didžiosios Britanijos universitetai sparčiai komercialėja. O Lietuvoje daugiau kalbama apie universitetų misiją.
Universitetai komercialėdami nebūtinai nusižengia savo misijai. Tai Didžiosios Britanijos patirtis ir įrodo. Universitetų misija vis dėlto yra tarnauti visuomenei. Universitetų komercinimas vykdomas per tiesioginius užsakomuosius darbus verslo subjektams, paslaugas įmonėms infrastruktūros pagrindu, tarkime, leidimus naudotis laboratorijomis. Labai įdomu buvo klausytis apie didelę britų universitetų pajamų dalį, kurią sudaro tokia verslo šaka kaip įvairiose srityse dirbančių specialistų kvalifikacijos tobulinimas, tęstinis ugdymas, konferencijų organizavimas, įvairūs mokymai ir panašiai.
Prisiminkime XVI–XVII a. Vilniaus universitetą. Lyginant su tais laikais, dabar čia ne kažin kiek naujo: universitetui priklausė gal per dešimtis dvarų įvairiose Lietuvos vietose, iš kurių ūkinės veiklos universitetas gaudavo pajamų.
Skirtumas tas, kad mūsų laikais ne pats universitetas yra jam reikalingų gėrybių gamintojas, bet gamintojams teikia paslaugas. Sakykime, jis apmoko žemdirbius, kurie turi savo ūkius.
Su švietimo ir mokslo ministre neseniai teko lankytis Škotijoje, Edinburgo universitete. Ten buvo labai gražiai parodyta, kad stipriam universitetui naudinga netgi savo lėšomis išlaikyti daugiau magistrantų, nes pastarieji vėliau savo mokslo rezultatais prisideda prie pajamas užtikrinančios universiteto mokslo bazės stiprinimo.
Taigi universitetai suinteresuoti turėti daugiau doktorantų, magistrantų, nes tada gali daugiau uždirbti tiek iš komercinių mokslo užsakymų, tiek pritraukti lėšų ir valstybinių mokslo finansavimo šaltinių, jeigu turi didesnius mokslo pajėgumus. Rezultatas toks, kad nors Didžiojoje Britanijoje mokslas mokamas, bet maždaug ketvirtį savo magistrantų universitetai išlaiko patys, nes tai jiems apsimoka. Vadinasi, sistema jau pati save ima išlaikyti, nebėra tik valstybės išlaikytinė, bet duoda pridėtinę vertę.
Lietuvos universitetų komercialėjimo nišos Kur būtų Lietuvos universitetų komercialėjimo nišos? Viena iš jų – mūsų aptariamieji mokslo, studijų ir verslo integravimosi centrai?
Pirmiausia turėtume pradėti nuo pagrindinės universitetų misijos – mokslo ir studijų. Šitoje srityje universitetai galėtų pritraukti daug daugiau lėšų iš privačių ir iš viešųjų nevalstybinių šaltinių, ypač iš užsienio šalių. Ši koncepcija padėtų sutelkti tokius universitetų mokslinius pajėgumus, kad jie galėtų įsitraukti į didelius tarptautinius projektus – Europos Komisijos, transatlantinius, taip pat konkrečių šalių projektus. Pavyzdžiui, nors iš pirmo žvilgsnio gal kam pasirodys juokinga, bet Lietuva turi gana daug mokslininkų, galinčių dirbti kosmoso tyrinėjimų srityje. Jeigu sugebėtume išplėtoti glaudesnius ryšius kad ir su Kazachstanu, gal gautume užsakymų ir Kazachstano kosmodromo įvairiapusei veiklai užtikrinti.
Antra sritis – studijos, studentų pritraukimas iš užsienio. Mums čia sunkiau negu britams, kalbantiems angliškai, bet juk įmanoma pritraukti studentus iš posovietinių šalių. Antai Kazachstano prezidentas savo šalies studentus siunčia į Vakarų universitetus, po 3 tūkst. studentų kasmet, tad kodėl dalis jų negalėtų studijuoti Lietuvoje. Manau, kad mūsų aukštosios studijos yra visiškai pakankamo lygio. Apie tai kalba visos šalys, kodėl Lietuvai nepamėginus čia rasti savo nišos? Visiškai įmanoma.
Bet kur ta subtili riba, tarp universiteto pagrindinės misijos ir komercialėjimo kerų? Ar nebus taip, kad universitetai pradės tapti pelno siekiančiomis įmonėmis? Ar to norime?
Gerai žinoma, kad mūsų veikla ir pramonės sąsaja silpnoka. Be abejonės, mūsų mokslininkai gali daug daugiau padėti verslui ir pramonei, jeigu tik tam bus sudarytos sąlygos. Tai ir sąlygos mokslininkams steigti savo aukštų technologijų įmones, tyrėjams sudaryti galimybes išeiti padirbėti į įmones, jeigu šios norėtų juos samdyti. Tarkime, įmonei reikia atlikti tyrimus, kurie užtruktų metus ar pusantrų. Reikėtų užtikrinti, kad tyrėjas per tą laiką neprarastų savo darbo stažo, garantijų ir t. t. Mūsų teisinėje sistemoje šiuo požiūriu dar daug spragų, nėra būtiniausių sąsajų.
Dabar atsakau į tą klausimo dalį, kur keliamos abejonės, kad universitetų komercialėjimas gali tapti vienu iš pasipelnymo šaltiniu. Pirmiausia manau, kad daugeliu atveju turėtume iš kitų šalių patirties perimti tai, ko dar nesame perėmę. Ta pati intelektinės nuosavybės apsauga, patentavimo, licencijavimo sistema, įvairių tarpininkavimo institucijų veikla, kad ir technologijų perdavimo, verslo inkubavimo, mokslo ir technologijų parkų veikla. Visa tai Lietuvai yra dar labai nauji dalykai, tarpusavyje nesubalansuoti. Juos sutvarkius pagal pasaulinius pavyzdžius reikalai turėtų savaime pasitaisyti.
Gal paties gyvenimo poreikiai jau savaime mūsų universitetus ir lenks šia kryptimi, tik nereikia gerų iniciatyvų tramdyti? O gal reikia tikslingos valstybės politikos, be kurios visos Jūsų minimos naujovės tik ir liks neįgyvendintomis galimybėmis? O gal mūsų technologiniai slėniai ir prisidės prie šių mokslo ir verslo sąsajų radimosi?
Slėniai prie šių procesų gali prisidėti, nes turėtų atsirasti stiprus potencialas, formuosis kritinė masė, kaip kartais truputį žargoniškai sakoma. Dideliems projektams, tyrimams kaskart reikia, kad susidarytų ta kritinė masė – mokslininkų, studentų ir įrangos. Viena stipriausių paskatų šiam integruotų centrų projektui rastis buvo ta, kad supratome: negalime sau leisti kurti daug lygiagrečiai veikiančių laboratorijų ir tyrimo kompleksų. Net ir pradedant gauti Struktūrinių fondų lėšų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pinigų gausime labai daug. Perskaičiavę į eurus ir palyginę su užsienio šalių mokslo biudžetais, pamatysime, kad tai katino ašaros. Tas lėšas reikia labai racionaliai panaudoti. Neturime burtų lazdelės, kuri stebuklingu būdu išspręstų visas problemas. Tų pačių Struktūrinių fondų lėšomis yra numatyta įgyvendinti schemą, pagal kurią ypač nedidelėms verslo įmonėms būtų sumokėta už tai, kad jos samdysis tyrėją, mokslininką, kuris turėtų spręsti jų problemas. Iš tiesų mokslo paslaugos yra brangios. Tai ir galimybė naudotis šiuolaikine tyrimų laboratorija bei tyrėjų paslaugos. Tokiomis galimybėmis pasinaudojusios įmonės tiesiog pajustų naudą, galėtų įsitraukti į platesnius procesus.
Kita problema – verslumo kultūra mūsų universitetuose. Europos šalyse daug kalbama apie verslumą, antreprenerystę universitetuose, tiek vadybos srityje, tiek pačių mokslininkų mąstysenoje. Turės dar praeiti laiko, kol visa tai taps mūsų gyvenimo kasdienybe. Sąlygų kaita turėtų padėti drąsiau rastis šiai kultūrai ir jai plisti.
Negalime sakyti, kad Lietuvoje visai nėra šios kultūros pradmenų. Manau, kad šioje srityje dirbama vis geriau. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas bene pusę savo naudojamų lėšų uždirba iš atliekamų projektų.
Kiek žinau, ir Šiaulių universitetas apie 40 proc. lėšų užsidirba iš šalies.
Iš tikrųjų tai solidūs rodikliai. Net ir ne visi Vakarų universitetai galėtų tuo pasigirti. Vargo sąlygomis mūsų universitetai tikrai gerai sukasi.
Štai Jūs sugebate tarti gerą žodį apie mūsų universitetus, o juk tai gana retas atvejis. Ką nuolat girdime? Universitetai prasti, o Vilniuje, girdi, užtektų ir vieno gero, vietoj daugelio „prastų“.
Šaipomasi ne iš to, kad universitetai sėkmingai dirba su verslininkais ar komercialėja. Matyt, ironizuojama dėl kitų dalykų; jų yra ir gerų, ir blogų. Šalyje vykstantys procesai, visa aplinka skatina naujovių skverbimąsi į mūsų universitetų gyvenimą, bet esama ir tam tikro slenksčio – tradicinės universitetų kultūros, kuri ligi šiol buvo labiau orientuota į mokslą mokslui, žinių kūrimą, elitinės mokslo tradicijos perdavimą, ne per daug rūpinantis, kur pritaikyti tas žinias. Tačiau visos akademinio pasaulio organizacinės sanklodos keičiasi, tampa vis labiau interaktyvios, pagrįstos įvairiomis sąveikomis. Tačiau akademinio slenksčio problema egzistuoja, ji būdinga ne vien Lietuvai. Tai, kas Lietuvoje kalbama apie aukštųjų studijų reformą, aukštųjų mokyklų valdymą, mokslo finansavimo pertvarką, turėtų paskatinti ir tų naujų pradų įsitvirtinimą.
Reforma – tai žiurkių pjautynės stiklainyje Kaip išmintingai suderinti natūralų ir iš tradicijos einantį universitetų konservatizmą su siektinu modernumu? Juk universitetas – tai pirmiausia žmonės, o ne laboratoriniai stalai ar auditorijos, bet žmoguje kartais sunkiai dera tokie priešingi pradai kaip konservatizmas ir modernumas, atvirumas pasauliui. Kitaip tariant, kaip suderinti priešybes, kurios vieną kitą tarsi eliminuoja?
Tai vyksta kaip natūralus procesas, vadinasi, tam tikros grumtynės. Susipriešinimas neišvengiamas. Užtenka pasiskaityti keletą mokslo istorijos veikalų, kad įsitikintume, kaip sunkiai naujos idėjos randa savo kelią. Jeigu ir ne visada, tai bent dažniausiai tai vyksta skausmingai. Mes nesame išimtis iš bendros taisyklės, patiriame natūralius augimo sunkumus. Tai iš tiesų sunkus laikotarpis, bet jį pereitume sklandžiau, jei į viską žvelgtume ramiai ir racionaliai.
Esame pranašesni kad ir prieš mokslo istorijos veikėjus: galime pasinaudoti jų patirtimi.
Galėtume pasinaudoti, jeigu turėtume daugiau žinių. Deja, dar aiškiai per mažai išmanome apie pasaulyje vykstančius procesus, kad ir mokslo bei studijų pasaulyje. Per mažai analizės, strateginio numatymo. Vadybos elementų reformos procese taip pat jaučiame akivaizdų stygių.
Esate vienas iš reformos metmenų humanitarinių ir socialinių mokslų srityje sudarytojų. Kaip apskritai vertinate dabartinę šių mokslų padėtį šalyje?
Skirtingos nuomonės turi teisę gyvuoti. Geriau ar blogiau, bet procesai Lietuvoje juda. Atslūgsta įtampos socialinių ir humanitarinių mokslų srityje. Matyt, bus įkurta Humanitarinių ir socialinių mokslų taryba, kuriamos šiuos mokslų dalykus aprėpiančios nacionalinės programos. Tai lituanistikos mokslo tyrimų prioriteto programa ir dar kelios panašios programos, rengiamos dalyvaujant mokslininkams ir įvairių ministerijų, kitų žinybų specialistams. Didesnės priešpriešos nebematau, nors skaudulys akivaizdus – tai šių mokslų finansavimo metodika, kelianti dalies humanitarų nerimą. Tačiau per metus kitus ši problema turėtų būti išspręsta, nes keisis bendra mokslo ir studijų finansavimo sistema. Turėtų išnykti ir akivaizdžiai nepasiteisinusios nuostatos.
Į bet kokią reformą daugelis žvelgia kaip į grėsmę, artėjantį baubą. Kaip pakeisti šią nuostatą?
Taip yra todėl, kad mūsų mokslo politika ilgai buvo ir iš dalies tebėra reglamentuojanti, bet ne skatinanti. Tai vyksta dėl riboto ir metų metus neaugančio finansavimo. To neturėtų būti, mokslo plėtra – tai tikrai ne žiurkių pjautynės stiklainyje. Tikiuosi, kad tokios nuostatos grimzta į praeitį.
Rasis vietos tarpdisciplininiams projektams Ar kalbant apie slėnių kūrimo koncepciją lieka vietos kokiam nors humanitariniam pradui? Bent užuomazgoje.
Ši integruotų centrų koncepcija nėra specialiai skirta humanitariniams bei socialiniams mokslams ir net ne mokslams kaip tokiems, o visam mokslo potencialui ir jo sąsajai su vartotojais stiprinti. Pats žodis verslas veda daugiau į praktiškai taikomąją sritį, pirmiausia mintyje turimi aukštosios technologijos, pramonėje pritaikomi dalykai. Tačiau pačioje slėnių koncepcijoje glūdi visumos ir plataus spektro samprata. Koncepcijoje įrašyta, kad integruotuose centruose bus plėtojamos ne vien prioritetinės mokslo kryptys, bet ir kitos. Neabejotinai atsiras vietos tarpdisciplininiams projektams. Be socialinių mokslų tokie į ūkio pažangą orientuoti centrai išvis negalėtų egzistuoti. O kadangi viskas grindžiama universitetinių mokslų idėja, tai bendrasis humanitarinis pradas taip pat turės būti. Tačiau tai – platus spektras ir į jį turi tilpti visi dalykai. Priešpriešos nėra.
Džiaugiuosi, kad ši koncepcija priimta, ir reikalai pajudės į priekį. Nors diskusija dėl integruotų centrų kūrimo tęsėsi metus, jos plėtojimas buvo naudingas, nes visa Lietuvos akademinė bendruomenė sužinojo apie šias idėjas, jas apmąstė, ir dar nepaskelbus kvietimo telkti slėnių vizijas bei programas, jau esama gerų idėjų dėl jų tolesnės plėtros. Vadinasi, ši koncepcija jau veikia, teikia rezultatą. Jos įgyvendinimo procesas leis geriau struktūrinti, sutelkti Lietuvos mokslą ir jis įgys solidesnį pagrindą ateities augimui.
Leiskite visai mokslo bendruomenei to palinkėti. Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Nacionalinės pažangos premijos komiteto posėdžiui vadovauja Vilniaus universiteto rektorius akad. prof. Benediktas Juodka
UAB „Deloitte Lietuva“ generalinis direktorius Juozas Kabašinskas, koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Juozas Mockus, AB „Lietuvos draudimas“ generalinis direktorius Kęstutis Šerpytis ir Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka
