Artūras Hermanas: „Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“
Mūsų pašnekovas – Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann), dirbantis Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantis Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). Leidžia (kartu su Annemarie Lepa) metraštį Annaberger Annalen, kuriame nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai, vokiečių Didžiojoje Lietuvoje ir Lietuvos istorijos problemos.
Artūras Hermanas yra dažnas mokslinių konferencijų, skirtų Mažosios Lietuvos klausimams nagrinėti, dalyvis. Jis taip pat yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės kolegijos narys.
Reikšmingai prisidėdamas prie lietuvių ir vokiečių kultūrinių bei mokslinių santykių plėtojimo A. Hermanas dirba labai reikalingą abiems tautoms darbą, padeda vokiečiams geriau pažinti tiek Lietuvos praeitį, tiek dabartį.
Mokslu paįvairina savo gyvenimą
Gerbiamasis Artūrai Hermanai, esate bibliotekininkas Heidelberge ir Hiutenfelde. Bet tuo toli gražu ne viskas pasakyta. Kaip Jūs pats save apibūdintumėte?
Kaip bibliotekininkas nepriklausau Heidelbergo universiteto dėstytojų grupei, atstovauju daugiau mokslui patarnaujančiam personalui. Esu Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekos vadovas. Taigi mano profesinės veiklos patirtis labiau siejasi su knygomis, o mokslo reikalai yra daugiau mano paties interesas, nes duoną kasdieninę pelnau iš darbo bibliotekoje. Moksliniais tyrinėjimais tiesiog paįvairinu savo gyvenimą. Taip pat tenka leisti vokiečių kalba metraštį Annaberger Annalen, dalyvauti suvažiavimų organizavimo veikloje.
Suprantu, kad lituanistikos ir baltistikos dalykai Jūsų gyvenime užima toli gražu ne paskutinę vietą?
Daugiau lituanistika, nes baltistika būtų pernelyg platus apibūdinimas. Lituanistika mane domina ne kaip kalbos mokslas, bet kaip dėmesys Lietuvai, su Lietuva susijusioms įvairioms istorijos mokslo ir kultūros sritims. Pirmiausia mane domina vokiečių-lietuvių santykiai. Vokietijoje nėra daug žmonių, galinčių plėtoti lietuvių ir vokiečių santykius.
Kiek įmanoma stengiuosi mūsų tautų santykius suderinti ir semtis iš per ilgus šimtmečius susiklosčiusio šios srities patyrimų aruodo. Tačiau tas aruodas ligi šiol per mažai semtas. Tik per pastaruosius 10–15 metų lietuvių ir vokiečių santykiai daugiau išsiplėtojo, todėl reikia išnaudoti vis didėjančias galimybes.
Kiek Lietuva gali būti aktuali ir įdomi Vokietijai, kuri Europos kultūroje užima svarbią vietą? Kiek apskritai šiandien vokiečiams rūpi kaimyninės ir toliau nuo Vokietijos gyvenančios tautos? Juk dabartinė Lietuva jau ne visai artima Vokietijos kaimynė, kaip kad yra buvę istorijoje.
Teisybė, jau seniai mūsų kraštai nebeturi bendros sienos. Lietuva Vokietijai rytuose yra antra kaimynė už Lenkijos. Kita vertus, vis dar gyvas prisiminimas, kad Lietuva yra buvusi Vokietijos kaimynė. Šiandien ji Vokietijai yra viena iš Europos Sąjungos valstybių. Taigi net jeigu istorija ir neužmiršta, Lietuva Vokietijai nėra ne tik pirmaeilė, gal net ir ne antraeilė valstybė. Gal trečiaeilė, viena iš daugelio.
Tačiau Vokietijoje esama susidomėjimo Lietuva. Ypač ja domisi žmonės, kurie patys ar jų protėviai kilę iš Lietuvos arba jai gretimų kraštų. Jau nekalbu apie mokslo žmones, ypač tuos, kurie tyrinėja Vidurio Europos problematiką. Tą susidomėjimą ir palankias sąlygas reikia panaudoti mūsų tautų ir valstybių labui.
Save laiko Lietuvos vokiečiu Jūs pats taip pat kilęs iš Lietuvos?
Ne tik kilęs, bet ir trylika su puse metų gyvenau Lietuvoje. Gimiau 1944 m. Kaune, augau Suvalkijoje, Marijampolėje. 1958 m. mano tėvai kaip vokiečių kilmės asmenys išvyko į Vokietiją. Nuo 1959 iki 1966 m. man teko Hiutenfelde lankyti Vasario 16-osios lietuvių gimnaziją. Tik baigęs gimnaziją atsidūriau „tikroje“ Vokietijoje, nes mokydamasis gyvenau lietuviškoje aplinkoje, beveik visą laiką kalbėjau lietuviškai.
O pats save kuo laikote?
Lietuvos vokiečiu.
Ar Jūsų tėvų dėl tautybės neužkliudė pokario nemalonumai?
Deja, visi tie politinių įvykiai juos gerokai kliudė. 1941 m. tėvai kaip vokiečių kilmės repatriantai iš Lietuvos išvyko į Vokietiją. Tai buvo paskutinė rytinių vokiečių grupė, kuri galėjo išvykti į Vokietiją pagal Tarybų Sąjungos ir Vokietijos sutartį.
Ar tai buvo savanoriškas vokiečių, taigi ir Jūsų tėvų, išvykimas, o gal savanoriškai priverstinis?
Versti nevertė, bet sutartis sudarė galimybę apleisti Sovietų Sąjungą. Lietuvos vokiečiai nebematė tėvynėje jokios ateities, galima suprasti jų norą išvykti į Vokietiją. Išvažiavo visa tėvo ir motinos giminė ir vokiečiai kaimynai. Juk Lietuvos valstybė jau buvo aneksuota Sovietų Sąjungos. Jeigu Lietuva būtų išsaugojusi valstybingumą, neabejoju, kad dauguma čia gyvenusių vokiečių nebūtų išvažiavę į Vokietiją, nebent tie, kurie namuose kalbėjo tik vokiškai. Tačiau gerą pusmetį pagyvenę sovietų aneksuotoje Lietuvoje ir pamatę, kurlink viskas krypsta, dauguma vokiečių pasinaudojo galimybe išvažiuoti į Vokietiją.
Kaip Hitleris „sprendė“ tautinių mažumų klausimą Prisiminkime, ko siekė Vokietija, kviesdama į „faterlandą“ grįžti vokiečių kilmės žmones, ir ko siekė Sovietų Sąjunga, kuri tokiai Hitlerio politikai visai nesipriešino, atrodo, net skatino.
Hitleriui buvo svarbu visus vokiečius suburti Reiche ir taip sustiprinti nacistinę Vokietiją. Juk koks buvo Hitlerio požiūris į tautines mažumas kitose šalyse? Mažumų neturi būti, o jeigu yra, tai jų žmones reikia grąžinti į atitinkamas valstybes. Tai politikai vykdyti Vokietija ir pasirašė atitinkamas sutartis su Sovietų Sąjunga ir noriai keitėsi gyventojais.
Beje, toks pasikeitimas gyventojais vyko ir kitose Europos šalyse, ne vien Vokietijoje. Taip po Pirmojo pasaulinio karo vyko gyventojų pasikeimai tarp Graikijos ir Turkijos, Italijos ir Vokietijos, panašiai buvo mąstoma ir Čekijoje. Tai buvo europinė mintis, bet Hitleris tą klausimą „išsprendė“ politiškai.
1941 m. Vokietija, kuri jau buvo pradėjusi karo veiksmus, tuos iš Lietuvos į Vokietiją atvažiavusius asmenis panaudojo kolonizavimui. Didelė Lietuvos vokiečių dalis 1942 m. buvo nusiųsti atgal į Lietuvą.
Lietuvos vokiečių atžvilgiu tai buvo klasta?
