Tautos atgimimo keliu

1907-iesiems Lietuvos atgimimo istorijoje tenka ypatinga vieta, todėl iškiliausių šių metų minėtinų datų sąraše Lietuvių mokslo draugijos 100-mečio jubiliejui turėtų būti skiriama, ko gero, aukščiausia pakyla. Draugija įkurta daktaro Jono Basanavičiaus pastangomis. 1907 m. balandžio 7 d. (kovo 25 d. pagal senąjį kalendorių) Vilniaus Kanklių salėje įvyko draugijos steigiamasis susirinkimas, jame numatyta veiklos programa, išrinkta pirmoji valdyba. Vėliau J. Basanavičius savo atsiminimuose draugijos įsteigimą pavadins viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijos dienų.

Ar toks Lietuvių mokslo draugijos vietos tautos istorijoje suvokimas ir vertinimas tebėra gyvas šiandieninėje Lietuvoje? Atsakymas tikriausiai būtų labai nevienareikšmis.

Etnologas ir mokslo istorikas prof. Libertas Klimka tvirtina tikėjęsis, kad Lietuvių mokslo draugijos 100-mečiui bus driokstelėta iš visų mokslinio ir kultūrinio gyvenimo „armotų“. Manė būsiant sudarytą valstybės komisiją jubiliejiniam renginiui įvairiais lygmenimis organizuoti, o Vilnius pasipuoš atminimo žymenimis Lietuvių mokslo draugijos veiklai prisiminti ir draugijos išugdytiems asmenims pagerbti. Juk ši draugija klojo pamatus būsimosios Lietuvos valstybės kūrimui, formavo būsimųjų valstybininkų gretas, kūrė dar tik svajotos valstybės struktūros ir institucijų užuomazgas. Užtektų prisiminti, kiek vadovėlių buvo išleista, kitų leidinių parengta Lietuvių mokslo draugijos narių pastangomis. Sunkiausiomis veiklos sąlygomis jiems pavyko užmegzti gana daug tarptautinių ryšių su kitų šalių mokslininkais, nes reikėjo kuo plačiau paskleisti gerąją žinią apie lietuvių tautos pabudimą iš istorinio miego. Galop iš Lietuvių mokslo draugijos išaugo Lietuvos mokslų akademija, vadinasi, ši institucija yra šios draugijos idėjų ir veiklos perėmėja, aukštų idealų tęsėja, nors apie idealus dabartinėje Lietuvoje nekalba net idealistai; mat labai rizikuotų kalbėti visiškai „nemoderniška“ kalba. O tai labai pavojinga šiais atrodymo, bet ne buvimo laikais, kai įvaizdis svarbiau už esmę.

Taigi kiek giliai atsakomybė prieš istoriją, vadinasi, taip pat atsakomybė už ateitį yra persmelkusi mūsų kūnus ir sielas? Vaizdžiai tariant, kiek armotų buvo užtaisyta ir iššauta minint ir garsinant Lietuvių mokslo draugijos 100-mečio jubiliejų? Ar pasiteisino visos viltys, kad šie metai taps ne tik struktūrinių fondų įsisavinimo metais, bet ir 100 metų nueito kelio apmąstymo laiku?

Išties kai kas padaryta. Kovo 29–30 d. Lietuvos mokslo istorikai ir filosofai savo kasmetinėje Scientia et historia – 2007 (beje, šiemet jau 13-oje) konferencijoje antrosios dienos sesiją dedikavo Lietuvių mokslo draugijos 100-mečiui. Buvo perskaityti šeši šiai sesijai ir jubiliejui skirti pranešimai. (Pranešėjai: J. A. Krikštopaitis, L. Klimka, R. Juzefovičius, A. Jakimavičius, H. Ilgievič ir G. Ilgūnas.) Balandžio 5 d. Lietuvos nacionalinis muziejus Signatarų namuose surengė solidžią mokslinę konferenciją Lietuvių mokslo draugijos 100-metis. Perskaityta 14 pranešimų. Šias abi konferencijas jungė tai, kad nemažai tų pačių veidų buvo galima išvysti, jeigu ne tarp pranešėjų, tai tarp klausytojų. Gerai, kad esama mokslo ir kultūros ištikimų bičiulių, bet kartu taip ir knieti palyginti: tiek prieš 100 metų kuriant Lietuvių mokslo draugiją ir Lietuvių dailės draugiją, tiek dabar viskas laikosi tarsi vis ant saujelės entuziastų pečių. Įspūdis gal ir klaidingas, palyginimas nevykęs, bet kažin kodėl šovė į galvą, ir nors tu ką. Gal išties mūsų kultūrinė atmintis tėra paviršinis efektas, odos paviršių kutenantys virpesiukai, bet kiek giliau žmonių sąmonės nepersmelkiantys?

Naujoji lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo organizacija savo pirmuoju pirmininku išsirinko dr. Joną Basanavičių, vicepirmininkais – Stasį Matulaitį ir Povilą Matulionį, sekretoriumi Joną Vileišį, iždininku – Antaną Vileišį, knygininku, t. y. bibliotekos tvarkytoju – Antaną Smetoną, valdybos nariais – Juozą Tumą-Vaižgantą, Juozą Bagdoną ir Petrą Vileišį. J. Basanavičius draugijos pirmininko pareigas ėjo 20 metų – iki mirties 1927-aisiais.

Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas rodė pradėtą įgyvendinti tautos troškimą eiti ir kitų Europos tautų brėžiamu keliu, kur žodžiai kultūra, mokslas ir kitos civilizacijos vertybės jau ir lietuvių tautai buvo ne tuščias garsas. Iš nebūties atėjusi, prisikėlusi tauta XX a. pradžioje, nusimetusi spaudos draudimo pančius, patyrusi Didžiojo Vilniaus seimo euforiją subrendo ir kitiems ryžtingiems siekiams. Jau buvo įvykusi Pirmoji lietuvių dailės paroda, sutelkusi pirmąsias menines tautos pajėgas. Natūralūs ir labai sunkūs, sudėtingi tie pirmieji tautinės savimonės reiškimosi žingsniai, kai menininkams reikėjo apsispręsti, kokiai kultūrai ir tautai jie priklauso, kam – lietuviams, lenkams ar gudams – turi atstovauti? Kai kuriems menininkams dramatiški egzistenciniai klausimai, nes nuo apsisprendimo priklausė ne tik dalyvavimas konkrečioje parodoje, bet ir tolesnė kūrybinė raiška vienos ar kitos kultūrinės tradicijos vagoje.

Lietuvių mokslo draugijos nariams tautinės priklausomybės klausimai tikriausiai neiškilo taip aštriai kaip Pirmosios lietuvių dailės parodos dalyviams, bet visuomenėje ir to meto spaudoje būta nemažai diskusijų.

Būtina atkreipti dėmesį, kad į platesnį pasaulį XX a. pradžioje lietuvių tauta ėjo per meną ir mokslą, kaip bene ryškiausiai tautos buvimą teigiančias intelektinės ir kūrybinės veiklos sritis. Tą įrodo ir vienas kitą sekę įvykiai: Pirmoji lietuvių dailės paroda (atidaryta 1907 m. sausio 9 d., arba 1906 m. gruodžio 27 d. pagal senąjį kalendorių), Lietuvių dailės draugijos (1907–1914) ir Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas. To paties istorinio proceso raiškos formos.

Darbas vyko ranka rankon, todėl tų abiejų draugijų viena nuo kitos ir neįmanoma atplėšti – tai to paties tautos kūno dvi dalys. 1910 m. Lietuvių dailės draugija ir Lietuvių mokslo draugija sutarė įgyti bendrus namus, kur po vienu stogu bičiuliautųsi menai ir mokslas. Ant Pamėnkalnio (Tauro kalno) 1911 m. buvo nupirktas žemės sklypas, kur turėjo iškilti Tautos namai. „Šitą plecių surasta ant kalno su gražum Vilniaus reginiu pas vokiečių kapines ir spalių 18 d. nupirkta 1600 sieksnių po 10 r. 50 kap. sieksniui“, – džiaugėsi pirkiniu Jonas Basanavičius (Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. 1851–1922 m.).

Iš 1911 m. mirusio M. K. Čiurlionio našlės S. Kymantaitės-Čiurlionienės Lietuvių dailės draugija norėjo nupirkti visus dailininko tapybos darbus; jie ir turėjo tapti kuriamos lietuvių tautos paveikslų galerijos pagrindu. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė Dailės draugijos darbus ir visus sumanymus. Per karo suirutę pražuvo Tautos namų statybai surinkti 47 tūkst. rublių.

Lietuvių mokslo draugija tapo pirmąja lietuvių mokslo institucija, pradėjusia kloti pamatus Lietuvos mokslo ateičiai. Pradėjo nuo lituanistinių darbų, kuriems ir skyrė daugiausia dėmesio. Lietuvių kalbos ir tarmių tyrimas, etnografinės medžiagos rinkimas bei kaupimas, archeologiniai, antropologiniai ir istoriniai tyrinėjimai atrodė svarbiausiais atgimstančios tautos darbais. Tyrinėjamas ir saugomas kultūros paveldas turėjo stiprinti to įsisąmoninamo lietuviškumo suvokimą. Prie Mokslo draugijos kuriama biblioteka, archyvas ir muziejus turėjo tapti trimis svarbiausiais stulpais, kuriais draugija rėmėsi ir galėjo projektuoti savo veiklos ateities gaires.

Draugija ėmėsi leisti pirmąjį lietuvių mokslinį žurnalą Lietuvių tauta, ėjo 1907–1914 m., jo tiražas buvo apie 700–900 egzempliorių. (Įdomu, koks tiražas būtų mūsų laikais? Veikiausiai nebūtų didesnis.) Palaikytas JAV leidėjo K. Olšausko pasiūlymas bendromis jėgomis leisti pirmąją lietuvišką enciklopediją – labai drąsus užmojis, sulaukęs Lietuvių mokslo draugijos palaikymo ir net kai kurių narių entuziazmo. Faktiškai tai buvo pirmas bendras su JAV lietuviais mokslinis projektas, kurį finansuoti ėmėsi K. Olšauskas, o intelektinį branduolį sudarė Lietuvos mokslinės ir kūrybinės inteligentijos atstovai.

Šio darbo vienas iš skatintojų Lietuvoje Mykolas Biržiška kvietė įvertinti kitų šalių enciklopedijų ar žinynų rengimo patirtį, tačiau vien užsieniu nepasikliauti, bet nustatyti lituanistinės medžiagos atrankos kriterijus, svarbiausias temas ir darbus. Kilo diskusijos, ar verta pradėti nuo enciklopedijos, gal teisingiau būtų rengti ir leisti atskirų sričių mokslo darbus. Jeigu leisti enciklopediją, tai kokia ji būtų – universali ar lituanistinė? Nutarta, kad enciklopedija turinti būti universali, o pirmenybę reikia teikti lituanistiniams straipsniams. 1911 m. buvo sudaryta enciklopedijos rengimo komisija, kuriai priklausė J. Basanavičius, M. Biržiška, A. Janulaitis, D. Šidlauskas ir J. Šlapelis. Buvo numatyti enciklopedijos rengimo bendradarbiai, straipsnių autoriai. Antai kalbos reikalais turėjo rūpintis K. Būga, istorijos – A. Voldemaras, S. Matulaitis, J. Yčas, I. Jonynas, antropologijos, mitologijos ir archeologijos – J. Basanavičius, teisės – A. Janulaitis ir P. Leonas. Daug sakančios pavardės, ir jų būtų galima išvardyti apie 35. Pradėti rengti ir pirmieji straipsniai. Mokslo kultūra turėjo tapti šviesuomenės gyvenimo dalimi.

Gaila, kad nebuvo lemta užbaigti pradėtų darbų, nes atsiradus finansavimo sutrikimams ir kylant ginčams, ar į šį darbą įsitraukę kunigai nepradės savosios cenzūros, neliko vienybės ir tarp pačių enciklopedijos rengėjų. 1912 m. iširo JAV sudarytas redakcinis enciklopedijos rengimo komitetas. Tačiau pastangos neliko be pėdsako, daugelis pradėtų darbų virto straipsniais, pateko į vėliau parašytas knygas ir įvairius leidinius.