Modernusis mokslas ir jėzuitai (3)

Pradžia Nr. 6, 7

Apie jėzuitų įtaką moderniajam mokslui toliau kalbamės su Niujorko politechnikos universiteto Brukline profesoriumi Romualdu Šviedriu, Kauno technologijos universiteto garbės daktaru.

Taip, vienas iš moderniojo mokslo kūrėjų G. Galilėjus suformulavo idealių sąlygų fizikoje taikymo principą. Buvo aišku, kad norint nustatyti laisvojo kūno kritimo pagreitį, būtina pašalinti oro pasipriešinimą. Tačiau pagal Aristotelio paradigmą, tuštuma negali egzistuoti. G. Galilėjaus laikais dar nebuvo išrastas oro siurblys, Oto fon Gerikė (Otto von Guericke, 1602-1686 m.) dar nedarė savo viešų eksperimentų, taigi dar nebuvo sukurtos tuštumos, vakuumo. Todėl G. Galilėjus liko nesuprastas ir sulaukė priekaištų: tai nesanti realybė. Daiktai tuštumoje - tai ne gamta, bet išgalvotos sąlygos... G. Galilėjus siūlo įsivaizduojamą tuštumą ir joje laisvai krintantį kūną. Plunksna ir geležinis rutuliukas, pasak G. Galilėjaus, kris vienodu greičiu.

Šį dėsnį suformulavęs G. Galilėjus dabar jau ‘grąžina’ oro pasipriešinimą, tarsi nežymų pataisymą į gyvenimo realybę. Vertinant griežtai matematiškai, balistikoje iš tiesų nėra taisyklingos parabolės trajektorijos, kuria turėtų lėkti iš patrankos iššautas sviedinys. Kiekvienas sviedinys sutinka skirtingą oro pasipriešinimą, pagaliau ir vamzdyje parako kiekis nėra preciziškai vienodas. Skirtingas oro pasipriešinimas ir kitos atsitiktinės sąlygos sviedinius veikia skirtingai. Taip ar panašiai samprotavo G. Galilėjus, tačiau jis nežinojo, kaip tą oro pasipriešinimą ‘grąžinti’. Šitai sugebės padaryti tik XVIII a. matematikai ir balistinės švytuoklės (angl. balistic pendulum) išradėjas Benžaminas Robinsas (Benjamin Robins, 1707-1751 m.).

Dėl visų šių jo nuopelnų astronomijoje, matematikoje ir fizikoje (mechanikoje, balistikoje) G. Galilėjų visai teisėtai galime vadinti moderniojo mokslo ‘tėvu’. Negana to, ne kas kitas, bet jėzuitai suformavo Galilėjų kaip modernaus mąstymo mokslininką.

Kai mokslo atradimai pajudino nusistovėjusias tiesasO už pernelyg didelį modernumą ne kas kitas, bet jėzuitai surengė G. Galilėjui inkvizicijos teismą, kuriame mokslininkas buvo priverstas atsisakyti savo ‘klaidingų’ įsitikinimų. Gal todėl ne visai taktiška ir moralu teigti, kad tai jėzuitai išugdė didįjį mokslininką Galilėjų.

Viena jėzuitų karta padėjo G. Galilėjų išugdyti kaip mokslininką, (ypač Kristoferis Klavijus), o kitos kartos atstovai prisidėjo prie jo teismo. Jų buvo trys - Kristupas Šaineris (Christoph Scheiner, 1573-1650 m.), Oracijo Grasi (Orazio Grassi, 1583-1654 m.) ir Melchioras Inchoferis (Melchior Inchofer, 1585-1648), ir visi trys su G. Galilėjumi susikirto dėl mokslo dalykų. K. Šaineris pirmasis teleskopu pastebėjo Saulės dėmes ir manė, kad jos - tai objektai, besisukantys aplink Saulę, o G. Galilėjus tikino, kad tai Saulės paviršiaus dariniai. Štai dėl to prioriteto G. Galilėjus ir susikirto su jėzuitu.

Kas iš tikrųjų tas dėmes pamatė pirmas?

Pirmasis paskelbęs tą žinią buvo jėzuitas. G. Galilėjus gynė savo prioritetą.

Antrasis jėzuitas, dalyvavęs Galilėjaus teisme, buvo O. Grasi, kuris ant G. Galilėjaus griežė dantį už negailestingą kritiką. Mat šis jėzuitas vis dar rėmėsi pasenusiomis, Antikos laikus siekiančiomis tiesomis. Jau tuometinio mokslo požiūriu buvo visiškai akivaizdu, kad tai - gryniausia išmonė. Pavyzdžiui, jis citavo Antikos Babilonijos šaltinį, kad galima iškepti kiaušinį įdėjus jį į svaidyklę ir smarkiai sukant. G. Galilėjus pasiūlė jam padaryti eksperimentą: paimti karštą kiaušinį ir smarkiai pasukti. Jis atšals. Tai kodėl, žmogau, neatlieki tokio paprasto eksperimento…Taip išjuokęs O. Grasi teorijas, Galilėjus pelnė jo didžiausią pagiežą. Tai galima suprasti, nes Galilėjus mokslinėje polemikoje būdavo labai negailestingas.

Trečiasis - M. Inchoferis buvo paskirtas perskaityti G. Galilėjaus Dialogus… ir pasakyti, ar tik autorius neremia Koperniko teorijos. M. Inchoferis priėjo išvadą, kad G. Galilėjus, nors ir netiesiogiai, bet pritaria Mikalojaus Koperniko nuomonei, kad Žemė sukasi aplink Saulę.

Taigi šie trys jėzuitai kaip ekspertai, nors ir netiesiogiai, bet dalyvavo dominikonų teisme prieš G. Galilėjų.

G. Galilėjus pateko į teologines pinkles, kai jo atradimai pajudino nusistovėjusias to meto religines tiesas. Visa bėda, kad jis, neturėdamas teologinio išsilavinimo, ėmė reikšti savo nuomonę apie teologinius dalykus, teigė, kad reikia atriboti bažnyčią ir mokslą, o tuo metu tai buvo tikra šventvagystė. Jis sakė: ‘Biblija moko, kaip patekti į dangų, bet ne to, kaip sukasi dangaus kūnai’. G. Galilėjaus oponentai, nerasdami mokslinių argumentų, griebėsi religinių ir jiems pavyko.

Tai rodo, kad moderniojo mokslo pradininkams teko laviruoti ir tarp religijos doktrinų. Kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Johanui Kepleriui, kuris buvo įgijęs teologinį išsilavinimą, tai pavyko.

Popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu 1982 m. atsiprašė už G. Galilėjaus teismą, pripažindamas Bažnyčios klaidą. Tai padaryta praėjus 350 metų po G. Galilėjaus teismo. Vatikanas atvėrė to proceso archyvus.

Iš kur Galilėjus
sėmėsi žiniųKaip atsitiko, kad, Pizos universiteto Galilėjus taip ir nesugebėjęs baigti, praėjus trejiems metams grįžo į tą patį universitetą jau kaip dėstytojas?

Galilėjus mokėsi privačiai, matematiką ir astronomiją studijavo pas Otilijų Ričį (Otilio Ricci), taip pat ir pas kitus du mokslininkus. Vienas žymus XX a. mokslo istorikas dominikonas Viljamas Volesas (William Wallace) nuvyko į Romą, padirbėjo Grigaliaus universitete (anksčiau buvo Romos kolegija - Collegio Romano). V. Volesas tyrinėjo Galilėjaus rankraščius, tuos pačius, kurie buvo į rankas patekę italui Antonijui Favaro (Antonio Favaro, 1847-1922 m.), kuris XIX a. pabaigoje buvo pradėjęs leisti G. Galilėjaus raštus - jo darbus ir laiškus. A. Favaro tuos rankraščius datavo klaidingai, padarydamas išvadą, kad tai Pizos universiteto studento Galilėjaus aristoteliško kurso užrašai. V. Volesas įrodė, kad tai gerokai vėlesni Galilėjaus užrašai. Jis nebaigė Pizos universiteto, bet po kelerių metų pasinaudojęs pažintimis į jį grįžo kaip matematikos dėstytojas. Dėstė ir filosofiją, praktiškai visą aristotelizmo kursą. Tuo metu G. Galilėjui buvo 23 metai ir tokiam darbui jis nebuvo rimtai pasirengęs. Vis dėlto labai drąsiai žengė šį žingsnį. Jis įvedė keletą matematikos teoremų ir tuos įrodymus nusiuntė į Romos kolegiją mūsų geram pažįstamam K. Klavijui, kaip žymiausiam to meto matematikui. K. Klavijus susidomi, pradeda susirašinėti su Galilėjumi. G. Galilėjus prašo K. Klavijų atsiųsti jam matematikos vadovėlių. K. Klavijus tą prašymą patenkina. Iš gautų knygų G. Galilėjus daro išrašus, pagal juos dėsto savo studentams. Beje, jis pirmą kartą vyksta į Romą, kad susitiktų su K. Klavijumi, iš jo gautų kuo daugiau žinių ir idėjų. Galilėjus buvo labai susidomėjęs savo dėstomu dalyku Pizos universitete, o K. Klavijus tapo tikru jo mokytoju.

Geriau patyrinėjus paaiškėjo, kad K. Klavijus Galilėjui atsiuntė ne tik savo paties parašytą vadovėlį, bet ir dar aštuonių kitų dėstytojų jėzuitų rankraščius arba vadovėlius. Tie autoriai jau patys buvo pasukę modernėjimo kryptimi, bandė transformuoti Aristotelio fiziką. Skaitydamas tuos rankraščius, Galilėjus daro išvadas, eina toliau fizikos ir mechanikos moderninimo keliu, taigi pats formuojasi kaip mokslininkas.

Mokslo istorikas V. Volesas parašė knygą apie šaltinius, iš kurių Galilėjus sėmėsi žinių. Jo pavyzdys įrodo, kad visai nebūtina studijuoti universitete, nes gabus žmogus iš kito gabaus gali labai greitai daug išmokti. Tačiau jau tada ne tokiems gabiems žmonėms kaip G. Galilėjus universitetas buvo tiesiog būtinas. Tik įgiję žinių, susipažinę su darbo metodais ir perpratę savo mokytojų teorijas, jie galėjo stengtis pranokti savo mokytojus.

Mintis apie K. Klavijaus įtaką G. Galilėjaus kaip modernaus mokslo atstovo tapsmui jau buvo nuskambėjusi pirmoje pašnekesio dalyje, o dabar gera proga ją įtvirtinti. Beje, kas buvo tie kiti aštuoni Romos kolegijos dėstytojai, kurių rankraščius K. Klavijus siuntė G. Galilėjui?

Tai nėra įžymybės, apie juos nėra parašyta knygų. Tiesiog buvo kolegijos dėstytojai, parašę savo skaitytų kursų vadovėlius. Bet svarbiausia, kad G. Galilėjus gavo jų sukauptas žinias. Jis iš tų knygų mokėsi, pats rašė, toliau gilinosi ir galų gale tapo tuo, dėl ko žmonija jį pripažįsta esant moderniojo mokslo tėvu.

Aristotelizmo tvirtovėsJėzuitai ir modernybė... Gal išties nėra nesuderinamos sąvokos, nes kurdami kolegijas ir universitetus, jėzuitai turėjo rūpintis ir naujų mokslo idėjų sklaida. Antraip būtų labai greitai pralaimėję sunkią ideologinę kovą su reformatoriais.

Kad jėzuitai buvo dideli novatoriai, nekyla jokių abejonių. Tarp kitko, jėzuitai, kaip ir puritonai, kalvinistai, mokslu domėjosi ne iš prievartos, o todėl, kad suvokė jį kaip pašaukimą. Tai buvo jų misija. Jėzuitų studentai turėjo būti labai uolūs, blogai studijuojančių jie nelaikydavo. Kone 95 proc. jėzuitų turėjo teologijos daktaro laipsnį, buvo labai išsilavinę, išklausę intensyvius įvairių mokslų kursus. Studijuoti tekdavo 12-14 metų. Kiti 5 proc. jėzuitų nesiekė mokslo aukštumų. Jie rūpinosi buitimi: gamino valgyti, skalbė drabužius, augino vaistažoles ir panašiai. Juk moterų, kurios dažniausiai dirba šiuos darbus, vienuolynuose nebuvo. Šie jėzuitai rašydavo praktinio pobūdžio knygas, pavyzdžiui, vaistažolių auginimo vadovėlius. Bet ir čia atsirasdavo ypač gabių jėzuitų - net 20 iš jų dėl ypatingų gabumų buvo perkelti į teologijos studijas, kiti parašė mokslinių knygų.

Tačiau Jūs pats sakėte, kad Europos universitetai, taigi ir jėzuitų universitetai buvo aristotelizmo ‘tvirtovės’.

Labai daug moderniojo mokslo kūrėjų išties studijuodavo aristotelizmo ‘tvirtovėse’, nes kitokių universitetų ir nebuvo. Tiesa, Oksfordas, Kembridžas buvo aristotelizmo, ar net Ptolomėjaus mokslo centrai. Bet mokslo raidai reikėjo, kad per universitetus pereitų būsimieji mokslo novatoriai. Jausdami nepasitenkinimą to mokslo lygiu, jie reaguodavo ir kurdavo mokslo naujoves, buvo naujo požiūrio į daugelį dalykų skatintojai.

Antai I. Niutonas lankė Kembridžo universitetą - ten dėstymas buvo labai prastas. Vis dėlto tame universitete buvo matematikos profesorius Isakas Barau (Isaac Barrow, 1630-1677 m.). Jis, I. Niutonui baigus studijas, atsisakė vietos universitete talentingojo mokinio naudai, nes matė jame glūdinčią talento kibirkštį. Ir neapsiriko: 25 metų I. Niutonas sukūrė diferencialinį skaičiavimą.

Vadinasi, net prastas universitetas neužpūtė I. Niutono talento kibirkšties. Gera proga pasamprotauti apie prastų universitetų naudą. Kuo daugiau dirbi, tuo labiau garbini DievąSuprantu, kad gerokai nukrypsime nuo pasirinktos temos - jėzuitų indėlio į mokslo raidą, bet norint teisingai suvokti Jėzuitų ordino vietą ir reikšmę mokslo istorijoje, turėtume prisiminti ir kai kurių kitų krikščionių Bažnyčios ordinų veiklą, jų vaidmenį plėtojant mokslą. Štai kad ir ‘Dievo šunys’ - dominikonai. Į Lietuvą atėjo beveik vienu metu su pranciškonų vienuoliais ir jau didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais Vilniuje gavo teisę statyti bažnyčią ir vienuolyną. Pranciškonai daugiau dėmesio skyrė jausminiam ugdymui, o dominikonai - intelektui, proto galioms išryškinti. Žinoma, taip sakydamas paprastinu esmę, bet jėzuitų lyginimas su kitais ordinais gal padės išsiaiškinti kai kuriuos tų Ordinų veiklos ir dėmesio mokslams skirtumus.

Išties viduramžiais šių ordinų veikla buvo labai reikšminga. Tačiau pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į benediktinus. Tai VI a. Vidurio Italijoje įkurtas ordinas, kuris išplito visoje Europoje. Nereikėtų pamiršti, kad pirmieji kalvinistai ir puritonai kaip tik ir buvo benediktinai. Jie suformulavo naują žmogaus sampratą, sektiną žmogaus tipą viduramžiais. Rankų darbą benediktinai iškėlė į aukštesnį negu ligi tol kada nors buvusį lygmenį. Nuo antikos laikų rankų darbas buvo vertinamas kaip vergų arba nelaisvų žmonių, pagaliau moterų darbas. Benediktinai jį jau pradeda vertinti kaip pašaukimą, nes jiems reikėjo dirbti ir rankomis, ir protu. Šio ordino nariai turėdavo patys užsidirbti pragyvenimui, tad darbas jiems buvo ne pažeminimas, bet savotiška malda: kuo labiau dirbi, tuo labiau garbini Dievą. Ora et labora (Melskis ir dirbk).

Ilgainiui benediktinai šiek tiek išpuiko, bet iš pradžių kelis šimtus metų vis mėgindavo grįžti prie savo pradinių veiklos taisyklių. Siekė puritoniško gyvenimo būdo: negerdavo alkoholinių gėrimų, labai kukliai rengdavosi, taupiai gyveno. Buvo nagingi, statydavo vandens malūnus, o uždirbtus pinigus skirdavo savo vienuolynų reikmėms.

XI-XII a. kilo dar radikalesnė bernardinų ordino atšaka, įkurta 1098 m. Prancūzijoje, - cistersai. Jie kritikavo benediktinus už puikybę ir prabangą. Cistersai buvo dar darbštesni, dar atkakliau dirbo paprastą fizinį darbą ir greitai taip pat praturtėjo. Būtent jie labai plačiai savo veiklą išplėtojo Kryžiaus karų (XII-XIII a.) metu, tapo vienu įtakingiausių Europos ordinų. Juos galima laikyti verslo pramonės įmonių steigimo pradininkais. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jie išplėtojo avių vilnos pramonės šaką.

Pažymėtina, kad būtent Lenkijos cistersai ėmėsi 1206 m. prūsų krikšto, pradėjo prūsų tautos užkariavimą.

Cistersai nebuvo kariai, bet sekė paskui kariuomenę, ėjo ir paskui kryžiuočius. Lenkijoje, Prūsijoje, kalavijuočių užimtose latvių žemėse cistersai perkėlė naujas technologijas, pavyzdžiui, pradėjo statyti vandens malūnus. Savo vienuolynuose jie taikė labai modernias tuo metu žemdirbystės formas. Štai ši benediktinų atšaka vėliau ir tapo tokių radikalių reformacijos srovių kaip kalvinizmas ir puritonizmas pirmtaku.

Dominikonai įsitvirtina universitetuose

Dabar apie dominikonų ordiną. Jis įsikūrė XII a., ir dominikonai ėmė veržtis į viduramžių universitetus dėstyti. Tai labai svarbus žingsnis, nes benediktinai turėdavo iš savo ordino vadovybės gauti leidimus gyventi mieste, ne tik vienuolyne, jeigu norėdavo studijuoti, dėstyti universitete, o dominikonai šiuo atžvilgiu buvo daug mažiau suvaržyti. Jie mokė būsimuosius teologus, teisininkus (kanono ir civilinės teisės žinovus), valstybės administratorius ir valdininkus, medikus. Dominikonai suderino antikos graikų aristotelizmą su krikščionybe.

Tačiau štai į kokią aplinkybę būtina atkreipti dėmesį. Visi universitetai dėstė aristotelizmą, kuris įsitvirtino 500 metų, tačiau jo dėstymas atskiruose universitetuose gerokai skyrėsi. Taip atsitiko dėl to, kad Aristotelio veikalai Vakarų pasaulį pasiekė per arabus, bet žlugus Konstantinopoliui, atsirado galimybė versti jo veikalus tiesiogiai iš graikų kalbos. Vertimai kai kur esmingai skyrėsi. Taigi vieni universitetai dar tebenaudojo anksčiau iš arabų kalbų išverstus Aristotelio veikalus, kiti - iš graikų kalbos.

Ilgus šimtmečius net Paryžiaus universitetas buvo aristotelizmo tvirtovė. Taip pat Anglijoje Oksfordas ir Kembridžas. Reformacijos laikais reikėjo sukurti naujo tipo universitetus, kuriuose būtų pradėta nuosekliau ir plačiau dėstyti matematiką, geometriją, astronomiją ir kitus mokslus. Tai štai Jėzuitų ordinas ir buvo ta religinė organizacija, kuri Europoje pradėjo kurti visai naujo tipo universitetus.

Tai buvo ne stipriausias ir ne gausiausias ordinas. Daugiausia narių - apie 21 tūkst. - jis turėjo XVIII a. pradžioje. Pagal dydį Jėzuitų ordinas buvo penktas Krikščionių bažnyčios ordinas, gerokai mažesnis už Benediktinų, Cistersų, Dominikonų, Pranciškonų ordinus. Tačiau jei palygintume, kiek kuris iš šių ordinų nuveikė mokslo labui, pamatytume, kad beveik pusę viso mokslo sukūrė jėzuitai. Dėl to jie nusipelno ypatingo mokslo istorijos tyrinėtojų dėmesio.

Trys jėzuitų misijosTad ką gi naujo į universitetus, kuriuose buvo įsitvirtinę dominikonai, atnešė jėzuitai?

Nepamirškime, kad jėzuitai buvo užsibrėžę veikti trimis kryptimis. Jų ypatingo dėmesio objektas - jaunimas: jo mokymo ir auklėjimo reikalams jėzuitai sukūrė ištisą kolegijų ir universitetų sistemą. Jėzuitai siekė būti valdovų - imperatorių, karalių, kunigaikščių ir hercogų patarėjais ir nuodėmklausiais. Pagaliau jėzuitai veržiasi į misijas įvairiuose pasaulio kraštuose, kur į katalikybę verstų tų kraštų gyventojus.

Kitaip tariant, jėzuitai veikė ir vietos, ir visuotiniu mastu. Faktiškai tapo pirmaisiais globalizacinės politikos ideologais ir vykdytojais.

Jėzuitai visai kitaip pradeda dėstyti matematiką savo universitetuose. Ligi tol universitetuose matematika ir astronomija buvo tik antraeilės disciplinos, skirtos medikams, kad jie mokėtų sudaryti valdančiųjų luomo asmenų horoskopus. Jėzuitai kilsteli matematiką: ima ją traktuoti kaip gamtos pažinimo būdą. Matematika ir kiti jėzuitų dėstomi mokslai ugdo įvairiapusiškumą, sugebėjimą statyti astronomijos observatorijas, kolegijas, bažnyčias, hidrotechninius įrengimus ir t. t.

Dar atkreipkime dėmesį į tai, kad mokslo reikalai užėmė labai svarbų vaidmenį jėzuitų misijose, ypač Kinijoje. Juk kaip buvo galima veikti Kinijoje? Visai ne taip, kaip tą darė vienuoliai pranciškonai, kurie basi, susijuosę balta virvele bendraudavo su paprastais žmonėmis. Jėzuitai nori veikti per imperatorių, atversti jį į krikščionybę. Štai nuo ko jie pradeda savo misijas. Tačiau kaip prieiti prie imperatoriaus? Antroje pokalbio dalyje buvome užsiminę apie jėzuitą Mateo Ričį. Aišku, jis negalėjo būti vargšas, nes sargyba būtų jį nuvijusi, ir apie jokį patekimą pas imperatorių nebūtų buvę nė kalbos. Vargšo nebūtų įsileidę į namus nė žemiausio lygmens mandarinai. Norint patekti pas tam tikrą asmenį, reikėjo pirmiausia jam nusiųsti dovanų. Jeigu dovana padarys įspūdį, tai teikėjas gali gauti kvietimą apsilankyti. Susipažinęs su šeimininku jau galėjai prašyti supažindinti su aukštesnio lygio valdininku. Ir taip toliau hierarchijos laiptais, kol pasieksi imperatorių. Nesunku suprasti, kodėl dominikonai ir pranciškonai visda kritikuoja jėzuitus Kinijoje, kad šie labai bjauriai elgiasi: rengiasi šilkiniais apdarais, dovanoja mandarinams brangiausius mechaninius laikrodžius ir kitas vertingas dovanas, užuot šelpę vargšus. O jėzuitai žino, ką daro. Kinijos imperatorius kontroliuoja visus astronomijos reikalus, paprastiems žmonėms mokslas visiškai nepažįstamas, nes tik keli asmenys imperatoriaus rūmuose gali ką nors pasakyti kad ir apie astronomijos dalykus, o už imperatoriaus rūmų visa tai griežtai draudžiama. Kasmet rūmų mokslininkai sudaro imperatoriaus kalendorių su visais būtinais apskaičiavimais, kada bus Saulės ar Mėnulio užtemimai, šventės ir t. t.

Kinijoje buvo keli skirtingi komitetai, kurie sudarinėjo kalendorius, nes viena astronomų grupė - musulmonai, atkeliavo į Kiniją dar tuomet, kai ją valdė mongolai. Jie atsinešė dar XIII a. Ptolomėjaus teoriją, kuria grindžiami apskaičiavimai buvo tikslesni už naudotus Kinijoje. Beje, kinų astronomai šiek tiek mokėsi iš Antikos graikų - tas mokslas juos pasiekė per Persiją ir kitus kraštus. Seni Ptolomėjaus skaičiavimų metodai reikalavo esminių taisymų.

Tai štai prisistato Mateo Ričis, pagaliau pasiekia imperatoriaus rūmus, pasiūlo daug tikslesnį bei patogesnį kalendorių, ir jį sudaro. Jėzuitai siekia įtikinti imperatorių, kad jų astronomija daug tikslesnė. O kur ji išsiplėtojo? Tolimame katalikiškame krašte. Norintys turėti geresnį mokslą, turėtų perimti ir tą aukštesnę kultūrą ir religiją, kurioje toks mokslas plėtotas. Argi ne logiška?

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas