MOKSLASplius.lt

Kad Baltijos jūra būtų saugi (1)

Klaipėdoje gegužės 23-25 d. vykusiame simpoziume Integruotos vandenyno stebėjimo sistemos, skirtos globalioms ir regioninėms ekosistemoms, naudojant jūrinių tyrimų ir monitoringo technologijas, kalbamės su Rusijos mokslų akademijos P. P. Širšovo okeanologijos instituto Atlanto vandenyno skyriaus Jūrų geologijos laboratorijos vedėju, mokslų daktaru (habil. dr.), profesoriumi-tyrinėtoju Jemeljanu Jemeljanovu. Jis yra Rusijos gamtos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), Rusijos Federacijos nusipelnęs mokslo veikėjas, Lietuvos geologų sąjungos garbės geologas.

Taip pat pasakysime, kad prof. J. Jameljanovas, nors gyvena ir dirba Kaliningrade, yra Vilniaus universiteto auklėtinis, baigęs šią Alma mater 1958 metais. Nors Lietuvoje nebegyvena nuo 1958 m., puikiai kalba lietuviškai, turi daug draugų tarp Lietuvos geologų ir dažnai lankosi Lietuvoje.

Lietuvoje pasigedo lietuviųGerbiamasis Profesoriau Jemeljanovai, kaip galėtumėte įvertinti šį Klaipėdoje vykstantį vandenyno stebėjimams skirtą simpoziumą? Du trečdaliai jo pranešimų jau perskaityti.


Konferencija - aukšto tarptautinio lygio. Tačiau galima apgailestauti, kad tą lygį kelia ne Baltijos šalių mokslininkai okeanologai, biologai, fizikai, chemikai, bet amerikiečiai. Gaila, bet tik jie dvi dienas skaitė globalioms vandenynų problemoms skirtus mokslinius pranešimus. Amerikiečių simpoziume mačiau daug, o lietuvių - mažai, nors šis renginys vyksta Lietuvoje. Net ir šiame bankete Klaipėdos viešbutyje mačiau tik du lietuvius. Tiesa, kai kurių gal nepažįstu.


Nepriskaičiavote ‘Mokslo Lietuvos’ redaktoriaus.

(Juokiasi.) Jūs būsite trečias. Be to, iš tų dviejų lietuvių - pusantro ruso, laisvai kalbančio lietuviškai.


Vienas iš jų - profesorius Jameljanovas?


Na, manęs šiuo atveju nepriskaičiuokite, nors taip pat dalyvauju šiame simpoziume. Esu jūrų geologas, geochemikas.


Kokiuos vandenynus ir jūras Jums yra tekę tyrinėti?


Esu dirbęs Atlanto vandenyne, Viduržemio ir Juodojoje jūrose, o dabar - Baltijos jūroje. Šioje konferencijoje taip pat skaitysiu pranešimą.

Rusijos okeanologų dėmesys nukrypo į Arkties vandenynąAr yra galimybių tęsti buvusios apimties tyrinėjimus naujomis Rusijos mokslo sąlygomis? Ar pakanka lėšų vandenynų ir jūrų tyrinėjimų programoms?


Deja, programas teko susiaurinti, ir labai smarkiai, visai pamiršti Pietų pusrutulio vandenynus. Dabar Rusijos okeanologai savo pastangas daugiausia sutelkė į Arkties vandenyno ir prie jo esančių jūrų tyrinėjimus, nes Rusijai priklauso pusė Arkties vandenyno. Mes tyrinėjame daugiausia šio vandenyno šelfą nuo Aliaskos iki Atlanto vandenyno, t. y. iki Norvegijos krantų.


Ko gero, visai suprantama, kad Rusija, kurios krantus skalauja Arkties vandenyno jūros, ir būtų atsakinga už šio vandenyno bei jūrų tyrinėjimus? Natūralus praktinis interesas.


Be jokios abejonės. Tie tyrinėjimai plečiasi, nes tarybiniais laikais Arkties vandenynas buvo nepasiekiamas užsieniečiams.


Taip buvo dėl salos Naujoji Žemė (Novaja Zemlia), kur Tarybų Sąjunga vykdė vandenilinės bombos sprogdinimus?


Ne vien dėl šios salos. Ir kitos Arkties vandenyno jūros labai smarkiai užterštos. Tarybų Sąjunga (pabrėžiu: Tarybų Sąjunga, o ne Rusija) tose jūrose skandino atgyvenusius povandeninių laivų atominius reaktorius, taip pat ir antvandeninių laivų bei kitas labai pavojingas atliekas. Tų atliekų labai daug Karos, Barenco ir Baltojoje jūroje. Dabar mums tenka ieškoti tų pavojingų atliekų palaidojimo vietų.


Kaip buvo skandinamos tos atliekos, branduoliniai reaktoriai? Ar specialiose hermetiškose talpose, ar buvo sudaryti tų kapinynų žemėlapiai?


Ligi šiol toli gražu ne viskas žinoma. Beje, tai ne mano tyrinėjimų objektas - Arkties vandenynas ir šio vandenyno jūros. Baltijos jūroje taip pat paskandinta daug pavojingų cheminių medžiagų ir sprogmenų, tačiau tie kapinynai žinomi, taip pat aiškūs ir skandinimo būdai.

Ką slepia Baltijos vandenysKur Baltijos jūroje guli tie paskandinti sprogmenys ir nuodingosios cheminės medžiagos?


Prie Danijos Bornholmo salos - Bornholmo įduboje 100 metrų gylyje. Nedideli cheminių medžiagų kiekiai paskandinti ir Gotlando įduboje, jūros ruože tarp Palangos ir Liepojos 100 metrų ir didesniame gylyje. Kaip tik ieškome vietų, kur guli tie cheminiai ginklai ir sprogstamosios medžiagos.


Ar tenka tuos pavojingus radinius iš Baltijos jūros dugno iškelti į vandens paviršių?


Žinome, kur tos medžiagos guli, bet į jūros paviršių jų nekeliame. Sprogstamąsias medžiagas apeiname, tos vietos pažymėtos visuose navigaciniuose žemėlapiuose tam tikrais ženklais. Tose jūros vietose uždrausta atlikti bet kokius darbus ir apskritai draudžiama liesti tas medžiagas.


O cheminės medžiagos?


Jas tyrinėjame. Pastaruosius 8 metus mes, Rusijos Federacijos mokslininkai, jas nuolat tyrinėjame. Privertėme ir Vakarų Europą atkreipti dėmesį į tuos jūros ekologijai pavojingus kapinynus. Vakarų Europa visą laiką stengėsi šios problemos ‘nepastebėti’. Faktiškai tai teisybės slėpimas nuo visuomenės. Visą laiką buvo skelbiama, kad paskandintosios cheminės medžiagos ir sprogmenys nepavojingi. Girdi, ramiai guli Baltijos jūros dugne, ir nėra ko liesti, tyrinėti ir pernelyg domėtis. Dažnai būdavo slopinamos net kalbos apie šią ekologinę problemą.


Ko siekiama tokiu tylėjimu?


Man visiškai aišku, ko siekiama. Aplink Baltijos jūrą yra daug žvejų kaimų ir miestelių. Jeigu kiltų triukšmas, kad jūros dugne paskandintos pavojingos cheminės medžiagos pradeda veikti jūros vandenį, tai daugeliui aplink Baltijos jūrą esančių valstybių būtų didelių nuostolių. Šalia Vokietijos, Danijos ir Švedijos pagaunamos žuvies ir taip, atrodo, nevalgo tų šalių gyventojai, o rytų europiečiai tą žuvį perka.

Dabar mes susivieniję su kai kuriomis šalimis šią problemą keliame vis aštriau. Atvirai apie tai kalbame ir šioje Klaipėdos konferencijoje. Reikalai šiek tiek pajudėjo, nes dabar šiems tyrinėjimams gauname šiek tiek lėšų iš Europos Sąjungos. Prie to projekto be Rusijos dirba dar penkios šalys: Suomija, Švedija, Vokietija, Danija ir Latvija.


O Lietuva?


Gaila, bet Lietuvos tarp šio projekto narių nėra. Latviją įtraukėme į projektą, nes ruožas Gotlando įdubos, kur nuskandintos cheminės medžiagos, priklauso Latvijai. Iš dalies - ir Švedijai, taigi šių dviejų šalių ekonominėms zonoms. Todėl ir pakvietėme Latvijos atstovus dalyvauti projekte, kad nekiltų kliūčių gauti leidimą tyrinėti Latvijos ekonominėje zonoje esantį ruožą.

Dabar Klaipėdos uoste stovi jūrinių tyrimų laivas Professor Štokman. Jis po kelių dienų išvyks į Bornholmą, kur paskandintos tos cheminės medžiagos. Ekspedicijos viršininkas - mūsų filialo direktorius mokslų daktaras Vadimas Paka turi išplaukti su visa įgula. V. Paka tyrinėja pavojingų medžiagų kapinynus Baltijos jūroje, o šioje ekspedicijoje - dugne gulinčius paskandintus laivus ir kitus didelius objektus.

O mano laboratorijos mokslininkai tyrinėja aplinkos pasikeitimą Baltijos jūroje, cheminio ginklo palaidojimo vietose. Mums svarbu žinoti, kokie procesai vyksta pavojingų medžiagų palaidojimo vietose, ar apskritai vyksta. Ar vyksta tų pavojingų medžiagų - iprito, adamsito, luizito, klarko 1 ir klarko 2 hidrolizė. Taigi mėginame išsiaiškinti, kaip keičiasi tos pavojingos cheminės medžiagos veikiamos aplinkos.


Ir kaip jos keičiasi?


Artilerijos sviediniai ir bombos, kuriose yra pavojingų cheminių medžiagų, po truputį rūdija, pro prarūdijusias vietas (skyles) nuodingosios medžiagos patenka į jūrą, į dumblą. Žvejai su žuvimis kartais pagauna ir nuodingųjų medžiagų.


Ką reikėtų daryti, jeigu panašių įtartinų medžiagų jūros bangos išmestų į krantą?


Jokiu būdu neliesti rankomis, nes padariniai būtų liūdni. Iškeltos į denį tos medžiagos garuoja, nes esant +13 oC jos virsta nuodingais garais. Tai tos pačios nuodingos dujos, kurios buvo panaudotos Pirmojo pasaulinio karo metais. Hitlerininkai buvo prigaminę šio cheminio ginklo - rengėsi panaudoti jį ir Antrojo pasaulinio karo metais.


Ar dažnai žvejai ‘išžvejoja’ tų cheminių medžiagų?


Spaudoje, ypač Lenkijos laikraščiuose, tenka skaityti, kad gana dažnai.


Gyvename sudėtingame pasaulyje. Ar nebus taip, kad pinigų teikėjai ims ir neoficialiai pasakys: ‘Žinote, nereikia kelti didelės panikos, nes pati panika gali sukelti daugiau žalingų padarinių už aptiktąsias chemines medžiagas. Todėl jauskite atsakomybę’...


Ligi šiol tokio spaudimo nejautėme. Beje, savo tyrinėjimų išvadas išdėstysime tada, kai tarptautinis projektas (jo kodas - MERCW) bus baigtas. Kai kuriuos duomenis skelbiame ir Rytų šalių, taip pat ir Lietuvos spaudoje.

Antai žurnalo Geologijos akiračiai 2005 m. Nr. 2 Lietuvos skaitytojus supažindinau su šia problema. Rašiau apie arseną - tai viena pavojingiausių cheminių medžiagų.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas