MOKSLASplius.lt

Vokiečių nacionalistų mėgstama tema – lietuvių nekultūra

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Sutuoktinių Momzenų teoriją, kad lietuviai Mažojoje Lietuvoje nesą autochtonai, vaizdingai kalbant, tiktų lyginti su sunkiąja artilerija, griaunančia tvirtovės pamatus. Tačiau vokietininkai naudojosi ir mažesnio kalibro, bet paslankesniais ginklais – periodikoje skelbiama publicistika, grožine literatūra ir radiju. Hitlerininkai, kurie žinomi kaip purviniausios propagandos specialistai, nuo 1935 m. tam reikalui turėjo galingą siųstuvą Heilsberg. Visų šių priemonių taikinys – įrodyti pasauliui ir abejojantiems Klaipėdos krašto lietuvininkams, kokie barbarai buvo, yra ir bus lietuviai, palyginti su jų pavergtais vokiečiais. Kokia neteisybė, kad vokiečius ir vokiečių kultūros prisigėrusius „memellenderius“ valdo laukiniai azijatai!

Ši beatodairiška propaganda apie lietuvių, kuriuos paniekinamai vadindavo dažniausiai „žemaiten“, nekultūrą kiek ne kiek paveikdavo net patriotiškai nusistačiusius lietuvininkus. Vieni jų kantriai tylėdavo tikėdamiesi, kad ilgainiui, gyvendami savoje, nepriklausomoje valstybėje, didlietuviai visose srityse sparčiai žengs į priekį ir pasivys ekonominiu ir kultūriniu lygiu klaipėdiškius ir vokiečių bei kitų Vakarų šalių tautas. Tačiau vienas kitas klaipėdiškis patriotas yra piktinęsis dėl didlietuvių tikrų ir tariamų nekultūringumo atvejų. Kas be ko, kai vyksta masinė migracija, tarp atvykėlių į Klaipėdos kraštą pasitaikydavo visokių didlietuvių, ir tokių, kurie nedarė garbės lietuviams. Apie juos šį kartą nekalbėkime. Šiuo sykiu pažiūrėkime, kaip veikiami vokiečių propagandos kurie ne kurie lietuvininkai apskritai vertino didlietuvių vykimą į Klaipėdos kraštą.Tautiškai apsisprendęs lietuvininkas ir veiklus verslininkas Martynas Reišys, ilgus metus vadovavęs „Sandėlio“ bendrovei, kur 1936 m. dirbo 30 tarnautojų ir apie 500 darbininkų. (Iš almanacho „Kovos keliais“.)

Šių lietuvininkų ryškiausiu reprezentantu imame Vilių Gaigalaitį, kurio knygoje Atsiminimai (Klaipėda, 1998) nusiskundimų ypač daug. Šis Mažosios Lietuvos ir po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašto veikėjas, reiškęsis taip pat ir Didžiojoje Lietuvoje, neabejotinai buvo atsidavęs lietuvybės gynėjas, atkaklus vokietininkų priešas. Jo nuopelnai Mažosios Lietuvos lietuvybei XX a. vargu ar menkesni negu Martyno Jankaus, nors ketvirtajame dešimtmetyje karštesnieji Didžiosios Lietuvos evangelikai liuteronys, vadinamieji srovininkai (jie leido laikraštį Srovė), ryžtingai kovoję su vokiečiais, jį buvo apšaukę vokietininku ar vokiečių pataikūnu. Ir vis dėlto jis yra geriausias pavyzdys tų klaipėdiškių, kurie tik tam tikrais atvejais pasiduodavo antilietuviškai propagandai. Tikriausiai jie patys tos įtakos nesuvokdavo. Jo lietuviškumą rodo toks nutikimas, užfiksuotas 1926 m. dienoraštyje: „29. 12 sutikau Gregorą vyskupą, nusikreipė šalin, perėjo į antrą gatvės pusę“ (Atsiminimai, 272 p.). V. Gaigalaitis ir Karlas Gregoras buvo gerai pažįstami, abu dvasininkai, taigi konfratrai: užėmė aukštas vietas Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčiose. Tik K. Gregoras po 1923 m. tapo aršiu vokietininku. Tad jo demonstratyvus pasielgimas su V. Gaigalaičiu patvirtina vokietininkų reiškiamą šiam neapykantą.

Vis dėlto V. Gaigalaitis, kaip ir daugelis kitų Klaipėdos krašto lietuvininkų, jautė tam tikrą nepasitenkinimą dėl centro valdžios vykdomos, jų nuomone, nepalankios klaipėdiškiams kadrų politikos Klaipėdos krašte. Tai išreikšta ne vienoje Atsiminimų vietoje. Iš jų parenkame tik vieną ištrauką: „Mažosios Lietuvos Tautos Taryba, – prisimena V. Gaigalaitis, kuris veikiausiai buvo ir tos Tarybos narys, – rašė 1931. IX. 1 d. Respublikos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui, Užsienio Reikalų Ministrui ir Klaipėdos Krašto Gubernatoriui pasiskundimą dėl nesugyvenimo tarp klaipėdiečių ir Didlietuvių, kad klaipėdiečiai jaučiasi atstatomi ir net nužeminami, kad kraštas kolonizuojamas didlietuviais valdininkais, net ir žemais tarnais ir sargais, o klaipėdiečiai turintįs eiti pas vokiečius prašyti darbo ir tarnybų. Mes klaipėdiškiai atkariavome kraštą, bet dabar leidžia vyriausybė kraštą vokiečiams užvaldyti, mums reikia paramos iš Centro. Centras turi remtis krašto lietuviais ir remti klaipėdiečių religinį, kultūrinį, politinį ir ekonominį išlaisvinimą iš vokiečių. Krašto buvusius valdininkus reikia būtinai grąžinti į jų tarnybas, ir ypač į žemesniąsias. Todėl prašome, kad 1) Vyriausybė netenkintų Vokietijos pretenzijas už taikų ir kaimyninį sugyvenimą, kad 2) remtųsi krašte lietuviais čionykščiais, o ne vokiečiais arba atkeltais didlietuviais, kurie nesumano sugyventi su krašto žmonėmis“ (239–240 p.).

Be kita ko, gana panašiai padėtį vertino 1924 m. laikraštyje Lietuvos žinios išspausdinti du straipsniai. Slapyvardžiu Trirankis pasirašytame straipsnyje Klaipėdiečių nuomonė (Nr. 223) teigiama, kad Kaunas nebranginąs klaipėdiškių: „[...] su jais pasielgiama, kaip su žemesnės rūšies žmonėmis. Jie šiandien nebereikalingi“ (kursyvas straipsnio autoriaus, – A. P.). A. R-a (= Albinas Rimka?) rašinyje Dėl padėties Klaipėdoje (Nr. 284) taip pat kelia esant aštrius santykius tarp klaipėdiškių ir didlietuvių.

Vis dėlto paskaičius tokius kaltinimus neaišku, kiek tie autoriai, įskaitant ir patį V. Gaigalaitį, sugebėjo blaiviai ir objektyviai vertinti tuo metu Lietuvos vyriausybės galimybes ir Klaipėdos krašte susiklosčiusią padėtį. O gal tik man, visai kitos kartos žmogui, betarpiškai nesusijusiam su prieš 70 ar daugiau metų tekėjusiu gyvenimu, tos jų, lietuvininkų patriotų, nuoskaudos rodosi nesuprantamos?