Artūras Hermanas: „Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“ (2)
Tie žmonės buvo išvaryti iš savo gyvenamųjų vietų ir neturėjo jokio pasirinkimo. Skausmas ir gimtinės ilgesys išlieka visą gyvenimą, jis neslopsta. Galime suprasti žmones, 1944–1948 m. turėjusius pasitraukti į Vakarus.
Seniesiems po karo iškeltiems gyventojams labai sunku susitaikyti su mintimi, kad jų gyventosios teritorijos dabar jau ne Vokietija. Bet dabar dauguma tų perkeltųjų mirė, gyviesiems daugiau nei 70 metų, tad ir jų aktyvumas sumenkęs.
O jų vaikai?
Tokio noro – grįžti gyventi į tėvų žemes – jie neturi, bet sentimentus tam kraštui jaučia. Vieni retkarčiais, kiti dažniau važiuoja į tą kraštą, užsimezga žmonių tarpusavio ryšiai. Lenkijoje vokiečiai perka savo giminei kadais priklausiusius dvarus, ūkius, juos sutvarko. Yra tokių pavyzdžių.
Investicija į tėvų gimtinę?
Taip, o kodėl gi ne. Aplinkiniai gyventojai iš to tik laimi.
Ar tai nėra nauja kolonizavimo forma?
Nemanau. Juk vokiečiai nesistengia tose Lenkijos vietose kurti vokiškos kultūros salas ar židinius. Jie ten apsigyvena, o jeigu neturi to tikslo, tai padaro giminės arba kokių nors grupių suvažiavimų vietą. Lenkijoje yra gana geros lenkų ir vokiečių bendravimo galimybės: vyksta suvažiavimai, įvairių kultūrinių grupių suėjimai. Tuos kultūrinius renginius dažnai finansuoja Vokietijos įstaigos ir organizacijos, kurios rūpinasi kultūriniu bendradarbiavimu. Tai vertinu kaip normalią kultūrinio gyvenimo galimybę.
Ar Vokietijos lietuviai palaiko kokius nors ryšius su vokiečiais, iškeltais iš Rytprūsių ar Klaipėdos krašto?
Abi pusės elgiasi gana atsargiai. Pabėgėlių organizacijos vis dėlto laikosi konservatyvių pažiūrų, o lietuviai nelinkę domėtis šių grupių reikalais. Tad kalbasi tik prireikus. Kas kita – santykiai su Lietuvos vokiečių bendrija. Jie gana šilti. Pabėgėlių organizacijos Vokietijos visuomenėje įtakos neturi, todėl Vokietijos lietuviai į juos kreipia mažai dėmesio.
XX a. penktąjį–šeštąjį dešimtmečiais būta trinties, net priešingybių, kad ir dėl Klaipėdos krašto. Vokiečiai traktavo, kad Lietuva 1923 m. užėmė Klaipėdos kraštą, ir jokio to krašto gyventojų sukilimo ten nėra buvę. Tačiau ilgainiui tie ginčai prarado prasmę, nes patys vokiečiai klaipėdiečiai įsitikino, kad Klaipėdoje daug geresnės gyvenimo sąlygos, geresnė tvarka negu rusų valdomame Kaliningrade. Ginčo metu pakakdavo vokiečio paklausti: „Gal nori, kad Klaipėdos kraštas būtų perduotas Kaliningrado sričiai“, ir tas imdavo mosuoti rankomis – ne, jokiu būdu…
Labai geras argumentas – palyginimo.
Išties geras. Jeigu nebūtų vadinamojo 1923 m. Klaipėdos krašto „sukilimo“ (aš jo nelaikau sukilimu, bet vadinu Klaipėdos krašto užėmimu), po 1945 m. Lietuva būtų prijungta prie Kaliningrado srities. Lietuvai Klaipėdos kraštas ir Klaipėdos uostas yra labai svarbūs. Kol Lietuva prižiūri šį kraštą ir visą jo paveldą, nerimauti nėra ko. Iki šiol lietuviai nesiekia iš Klaipėdos krašto ištrinti paskutinių vokiškumo žymių. Šio krašto vokiečiai, atvykę į Klaipėdą ar Klaipėdos kraštą, įsitikina, kad ne visi vokiškumo pėdsakai sunykę. „Memelenderių“ bendrijos Klaipėdos krašte rengia savo suvažiavimus. Žinoma, kai kuo pasipiktina, bet dauguma, ypač inteligentiškesni žmonės, džiaugiasi, kad lietuviai vokiškąjį pavedą saugo geriau nei rusai. Vokiečiai laimingi matydami tvarkomą kraštą.
Kas piktina „memelenderius“ Kas „memelenderius“ piktina Klaipėdos krašte?
Dažniausiai juos piktina istorinė traktuotė, kurios laikosi lietuviai. Kad ir dėl minėto Klaipėdos sukilimo. Juos taip pat piktina Lietuvos nenoras pripažinti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Lietuvos priklausomybėn grįžo Klaipėdos kraštas, vokiečiams čia kilo sunkumų, jie buvo spaudžiami, nukentėjo nuo Lietuvos valdininkų. Kol Lietuva to nenori pripažinti, atsiranda iš to krašto kilusių vokiečių nepasitenkinimas.
Tačiau seni skausmai slopsta, nes tie žmonės, kurie patyrė neteisingumus, jau beveik išmirė.
Ką Jūs, gerbiamasis Artūrai, patartumėte Klaipėdos krašto, apskritai Mažosios Lietuvos gyventojams? Ar ieškoti, tyrinėti tik lietuviškojo kultūros paveldo dalykus, o gal kreipti dėmesį ir į vokiškosios kultūros pėdsakus? Gal tą vokiškąjį paveldą taip pat vertėtų integruoti į Lietuvos kultūrą?
Nežinau, ar pavyktų integruoti, bet būtų svarbu bent išsaugoti vokiškojo paveldo likučius, nes kartais neįmanoma atskirti, kas buvo lietuviška, o kas – vokiška. Juk beveik visas šio krašto palikimas yra bendras, gal tik išskyrus lietuvių kalba rašytus dokumentus ar knygas. O visa kita sunku skaidyti pagal tautinį principą. Klaipėdos krašto kultūrą svarbu restauruoti, išlaikyti, plėsti ir gal pritaikyti prie pajūrio kultūros paveldo. Šiuo ypatingu kraštu gali džiaugtis ir žmonės, atvykę iš kitų Lietuvos vietovių, ir iš Vokietijos. Mano nuomone, Klaipėdos krašto kultūra labai praturtina ir pačią Lietuvą. Juk nedideliame Klaipėdos krašte buvo visiškai savita ir skirtinga nuo likusios Lietuvos dalies kultūra, nes kita buvo ir krašto istorija.
Tikriausiai sutiksite, kad ir lietuviai labai nevienodai vertina Klaipėdos krašto paveldą. Vieni ieško lietuvininkų pėdsakų ir jų paveldo ženklų, kiti žvelgia plačiau, sakytume, europietiškiau, stengiasi vertinti tą paveldą tarptautinių ryšių ir santykių kontekste.
Manau, būtų klaidinga užsidaryti tik lietuviškume. Tai būtų truputį per siaura. Seniau, kai krašto paveldas nebuvo gerai ištirtas, tokį požiūrio siaurumą gal ir buvo galima suprasti, bet ne šiandien. Laikas lietuviams plačiau atsiverti ir į savo paveldą įtraukti vokišką kultūros aspektą. Reikia ieškoti tautų sugyvenimo žymių, tyrinėti, kaip tame krašte buvo gyvenama, kaip ten klojosi žmonių santykiai. Kadangi vienas lietė kitą, tai niekada nebuvo, kad lietuviai būtų susiburę tik savo pačių bendrijoje. Žmonės palaikė įvairiapusius ryšius, tiek lietuviai su vokiečiais, tiek vokiečiai su lietuviais.
Taigi dabar tą „dvigubą“ kultūrą ir reikia tyrinėti, ją pažymėti buvus. Pats laikas tą daryti.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Mažosios Lietuvos muziejuje: Klaipėdos universiteto docentas Jurgis Mališauskas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis, Klaipėdos universiteto docentas Albertas Juška ir mūsų pašnekovas Artūras Hermanas
Konferencijos „Mažosios Lietuvos paveldas“ dalyviai Klaipėdos senamiestyje: Klaipėdos universiteto senato pirmininkė muzikologė Daiva Kšanienė, Mažosios Lietuvos muziejaus direktorius Jonas Genys, Prano Domšaičio galerijos vedėja Kristina Jokubavičienė, dešinėje – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto administratorė Iveta Jakimavičiūtė
