Perkūnas trenkia į aukščiausius medžius, į krūmus– niekada (2)

Tik vieną kartą išdrįso Avilys, žinių radijas. Tos laidos vedėjas Vaidotas Žukas pakvietė, nes nuo seniau mane pažinojo, buvau dalyvavęs vienoje jo laidoje. V. Žukas iš anksto reklamavo mūsų pokalbį ir citavo mano atsakymą į klausimą: „Kas yra gero komunizme“?

Ir kas yra gero?

Taip, atsakiau, gal ir yra gero. Bet Floridoje sakoma, kad net barškuolės gyvatės nuoduose yra 5 proc. proteino. Bet niekas dėl to nesiūlo gyvatės mylėti, tuo labiau prie jos glaustis. Laidos vedėjui tas mano atsakymas patiko.

Užsiminėte apie Jums statomas užtvaras. Kokios tai užtvaros?

Jas Lietuvoje pirmiausia man stato sorosistai, Šviesa-Santara ir, žinoma, kairiųjų nomenklatūra.

Apsisprendėte grįžti į Lietuvą. Ar teko abejoti? Ar nesigailite sugrįžęs? Juk Amerikoje sėdite už daugelio politinių organizacijų garbės stalo, o Lietuvoje Jums kelia užtvaras bent trijų kategorijų idėjiniai „neprietėliai“.

Kad privalau grįžti į Lietuvą, abejonių nekilo. Bet sutrukdė žmonos sveikatos draudimo ir kiti reikalai. Nuo 1994-ųjų du kartus buvau atvykęs į Lietuvą, padėjau čia organizuoti antikomunistinį kongresą. Kai mirė sunkiai sirgusi žmona, man jokių kliūčių gyventi Lietuvoje neliko. Galutinai sugrįžau 2002 m. vasario 1 dieną.

Lietuvybės išlaikymo paradoksai

Kontraversišką straipsnį apie tai rašiau žurnale Į laisvę, jis išspausdintas ir mano knygoje Po dvylika vėliavų. Tai straipsnis – Lietuvybės išlaikymo paradoksas. Dalis išeivijos pasirinko tokį lietuvybės palaikymo būdą: jie ėjo į amerikiečių visuomenę burtis ir nuolat priminti apie Lietuvos okupaciją. Dauguma išeivių pasirinko lengvesnį patriotizmo reiškimo būdą: lietuvybės išlaikymą. Kai kurie net mėgino teigti, kad reikia rengtis šimtą metų truksiančiai Lietuvos okupacijai. Aš pirmas šokau piestu: po šimto metų okupuotoje Lietuvoje neliks nė vieno tikro lietuvio, todėl kovoti reikia dabar, o ne atidėlioti tolimai ateičiai.

Lietuvybės išlaikymas per lietuviškas mokyklas ir kitą veiklą davė labai daug gero. Kai kurie Amerikos lietuviai į tą veiklą įdėjo daug daugiau savo pinigų ir pastangų, negu kad aš kitoje veikloje. Tačiau visą laiką sakiau, kad lietuvybės neišlaikysime per Lenciūgėlį, dainų ir sporto šventes. Tų švenčių dalyviai užaugs, pasklis po visą Ameriką – neliks ir lietuvybės. Mūsų išeiviams lietuvybę buvo galima išlaikyti tik per kovą, per kovos dvasios skatinimą ir palaikymą. Tam reikia susijungti su amerikiečiais ir kartu kovoti. Net jeigu jie lietuviškai nebemokės, juos vienys Lietuvos vardas. Ir puikų pavyzdį turėjome: tai katalikų jaunimo organizacija Lietuvos vyčiai. Jie lietuviškai nemokėjo, bet aktyviai kovojo už laisvos Lietuvos reikalus kalbėdami angliškai. Tai trečios kartos išeivijos atstovai, bet juos vienijo bendra kova už Lietuvą.

O tie lietuviai, kurie nuėjo tik į lietuvišką mokyklėlę ir mokė lietuvių kalbos kaip svarbiausio lietuviškumo požymio, liko neparengti ryžtingesnei kovai dėl lietuviškumo reikalų. Kur buvo stipresnės lietuvių bendruomenės, didesni lietuvių telkiniai, tai tas lietuviškumas dar išlikęs. Bet ar ilgai tvers?

Man akivaizdus pavyzdys – Amerikos juodaodžiai. Kai pradėjo kovoti už savo teises, jie atrado savo tradicinius drabužius, šokius ir muziką. Jie atrado savo kultūrą. Per kovą. O ligi tol ką turėjo?

Pažiūros klausimas yra labai svarbus. Dabar dėl man užduoto klausimo apie grįžimą į Lietuvą. Labai sudėtingas dalykas. Moterims sunku palikti savo vaikaičius, su Amerika sieja ir sveikatos reikalai. Man tai pat kyla problemų: turiu labai gerą papildomą sveikatos draudimą, bet Lietuvoje juo negaliu naudotis, todėl kas pusę metų skrendu į Ameriką. Matote, vien valstybinis sveikatos draudimas Amerikoje negelbsti. O jei turi papildomą draudimą ir kitų lengvatų, jau esi prie tos šalies „prisirišęs“.

Štai mano duktė. Baigė politikos mokslus, yra tikra patriotė, nuolat skambina į televiziją, reiškia savo nuomonę. Bet Lietuvoje ji ilgiau apsistoti negali dėl sveikatos, todėl turi gyventi Floridoje.

Neturi laiko kalbėti tik malonius dalykus

Būta visokių mėginimų. Kai kurie iš Lietuvos bėdų mėgino pasipelnyti. Su vienu tokiu verslininku susikirtau. Sakau: „Kur tu iš Lietuvos pinigą veži? Turi vežti į Lietuvą, o ne iš čia“.

Esu labai netikęs žmogus, nes nepraleidžiu progos į akis pasakyti nemalonius dalykus. Neturiu laiko tam, kad kalbėčiau tik maloniomis temomis. Jeigu žinočiau, kad gyvensiu dar 50 metų, tada – kitas reikalas. Tuomet nemalonų pokalbį atidėčiau kitam kartui ir neįsigyčiau tiek priešų.

Sakote į akis tiesą, kad ir kokia karti ji būtų. Vis dėlto tai stebėtina savybė, labai nedažnai sutinkama.

Nesu tobulas žmogus, todėl to tobulumo nenorėčiau ir kitiems pripažinti. Nesu toks „kietas“ kaip daugelis, apie kuriuos nuolat girdžiu: jis buvo tuo ir anuo, padarė tą ir aną… Žinau viena: Perkūnas trenkia į aukščiausius medžius, o į krūmus – niekada. Jaunystėje visi esame kvailysčių pridarę. Man ne tiek svarbu, kas praeityje buvo palinkęs ar palūžęs, man svarbu, ką žmogus šiandien daro ir padaro.

Kur įdomiau gyventi: Amerikoje ar Lietuvoje?

Pirmiausia reikėtų užduoti sau klausimą, ką reiškia gyventi? Amerikoje visados buvau kovotojų fronte – su amerikiečiais ir kai kuriais lietuviais. Turėjau labai daug gerų draugų. Net ir dabar, jeigu mane, atvykėlį lietuvį, amerikiečiai kviečiasi ir sodina už garbės stalo, pristato kaip bendram labui daug padariusį asmenį, tai ten pasijuntu turįs daug artimesnių kovotojų negu čia, Lietuvoje. Tiesa, pamažu ir Lietuvoje susidarė mane suprantančių, mano mintims pritariančių būrelis.

Esate aktyvus spaudos bendradarbis.

Amerikoje savo straipsnius spausdinau keturiuose lietuvių išeivijos laikraščiuose, viename Kanados. Ką tik gavau laikraščio Lietuvių balsas numerį, kuriame rašoma, kad Bražėnas yra jų bendradarbis, o skaitytojai dažnai klausia, ar bus Bražėno straipsnis. Matyt, skaitytojams įdomu kas vyksta Lietuvoje.

Vienas amerikiečių žurnalas 2005 m. įdėjo du mano straipsnius skaitantiesiems angliškai. Australijos Tasmanijos universiteto leidinys žada spausdinti vieno straipsnio santrauką. Taigi savo santykiais su spauda negaliu skųstis.

Į Lietuvą atvyko veltis į peštynes

O ne, čia vyksta kova, aš todėl į Lietuvą ir atvažiavau, kad įsivelčiau į peštynes. (Juokiasi.) Amerikoje pavargau skraidyti po įvairias valstijas, tąsytis su lagaminais. O Lietuvoje man pats tas, nes visur matau vykstant karštas peštynes.

Jeigu vyksta kova, tai prieš ką ir už ką? Kur slepiasi priešas?

Didžiausias priešas – žmonių apatija. Taip pat nomenklatūra ir globalistai.

Užtenka ištarti žodį „globalizmas“ arba „globalistai“ ir Viliaus Bražėno akyse suspindi ugnys ir žiežirbos. Ar teisingas pastebėjimas?

Globalizmas yra tautų žudymo judėjimas.

Jeigu kalnus sulygintume su lygumomis, tai gautume rezultatą, kurio globalistai siekia pasaulio tautų atžvilgiu. Ar taip teigdamas neperlenkiu lazdos?

Visiškai teisingas palyginimas. Visame pasaulyje kilo didžiulis sujudimas dėl paukščių gripo, nes tas gripas žudo paukščius. O globalizmas yra tautų gripas, žudantis tautas. Kitaip negu paukščių gripas, apie tautų gripą labai mažai kas prabyla. Štai kas man kelia didžiausią nerimą. Tada nejau nėra prieš ką kovoti? Aš taip nemanau.

Supratau, kad užčiuopiau Jums ypač skaudamą temą, ir apie tai mes dar būtinai pakalbėsime. Bet kitą kartą.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Vilius Bražėnas pasirašo autografą
Vilių Bražėną neretai galima pamatyti ir mokslo žmonių auditorijoje; renginys Lietuvos MA „Mitai ir tikrovė Lietuvą supančiame pasaulyje“ – Gražina Trimakaitė, Vilius Bražėnas, Artūras Flikaitis, Romualdas Ozolas ir Romualdas Grigas