Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (5)
Pradžia Nr. 5
Ar turime bijoti savo istorijos
Mokslo Lietuva. Ar reikia bijoti dažnai mums nepalankių praeities istorijos faktų? Juk privalome juos absorbuoti kaip tautos istorinę patirtį. Jeigu to neįstengsime padaryti, visada jausimės pažeidžiami, nesaugūs, perpučiami vis naujų dabarties vėjų.
Algimantas Masaitis. Aš taip pat manau, jog turime nesureikšminti vieno ar kito pavienio istorijos fakto.
Zigmas Zinkevičius. Bet tam pirmiausia šalies vadovai turėtų gerai žinoti tuos istorijos faktus, gerai orientuotis Lietuvos istorijos peripetijose. Nežinant nuolat duodasi vedžiojami už nosies.
Antanas Kulakauskas. Įterpsiu ir aš savo nuomonę. XVIII a. pabaigą dar siejame su Lietuvos valstybingumu, kuris 1795 m. buvo prarastas, tačiau nereikėtų pamiršti, kad tas valstybingumas niekaip nebuvo siejamas su etniniu tautiškumu. Kokia buvo naujos po Pirmojo pasaulinio karo atkurtos Lietuvos valstybės esmė? Tai atsiribojimas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities. Ar 1795 m. Lietuvos valstybingumo panaikinimas (kai kas įžvelgs, kad valstybingumas gal nebuvo visiškai panaikintas) labai daug ką keitė etninio tautiškumo prasme? Nieko nepakeitė.
Kas vis dėlto buvo prarasta 1795 m., t. y. po Trečiojo Lietuvos –Lenkijos valstybės panaikinimo? Prisiminkime. 1791 m. gegužės 3 d. Ketverių metų seime skubotai buvo priimta, visiems dorai net nepaskaičius teksto, vadinamoji Gegužės 3-iosios Konstitucija. Lietuvos delegacija pasisakė prieš skubotą konstitucijos priėmimą, bet gavo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pažadą, kad bus papildymas. Ir Lietuva sulaukė to jai naudingo papildymo 1791 m. spalio 20 d., pagal kurį visas Lietuvos valstybingumas kaip buvo, taip ir liko. Liko atskirai Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visos valstybinės institucijos. Atsirado bendroje valstybėje viena naujovė – centrinė valdžia. Ir tai buvo Gegužės 3-iosios konstitucijos organiška dalis. Taigi niekas ir nieko nepanaikino, bet atsirado centrinės valdžios institucija, dėl kurios nebuvimo jungtinė valstybė ligi tol buvo nefunkcionali kelis šimtus metų.Z. Zinkevičius. Tada švęskime ne gegužės 3-iąją, bet spalio 20-ąją.
A. Kulakauskas. Tai jau simbolio reikalas, ar švęsti kartu su Lenkija, ar mums svarbesnis spalio 20-osios Gegužės 3-iosios konstitucijos papildymas. Panašiai yra dėl Valdovų rūmų Vilniuje: svarbu, kokią prasmę jiems suteiksime. Juk tokie Valdovų rūmai, kokie atstatinėjami, jau niekada nėra buvę valdovų rūmais, nes tie valdovai XVII a. viduryje (o būtent to meto rūmus atstatome) gyveno Krokuvoje ir į Vilnių atvykdavo tik reziduoti. Todėl Vilniuje rūmai ir nebuvo atstatyti, kai jie buvo sugriauti XVII a. viduryje. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pusantro šimto metų nereikėjo Valdovų rūmų, o caro valdžia nugriovė jų griuvėsius.
Tačiau šiandien mums rūpi kiti svarbūs dalykai. Istorijos nepakeisi, o ką ji mums reiškia – štai esmė. Santykis su istorija keičiasi, ir jį būtina panaudoti. Politika be konfliktų neįmanoma, tai reikia suprasti. Kiek esi protingesnis, tiek galėsi nepasiduoti.
Kazimieras Garšva. Grįžkime prie Gegužės 3-iosios konstitucijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas prof. Antanas Tyla taip pat siūlė minėti ne gegužės 3-iąją, bet spalio 20-ąją, kaip Lietuvai reikšmingą, ir aš su tuo sutinku. Tuo labiau, kad 1939 m. spalio 28–29 d. – tai Vilniaus grįžimo Lietuvai dienos. Tik ne Lietuvos sutarties su Sovietų Sąjunga dieną (spalio 10-ąją) reikėtų minėti, nes pagal padarinius Lietuvai ji ne kažin kiek skiriasi nuo Molotovo-Ribentropo pakto sutarties pasirašymo dienos.
Odminių skverelį prie Vilniaus miesto savivaldybės Rišardo Maciejkianeco (Ryszard Maciejkianec) vadovaujama Lenkų liaudies partija pasiūlė vadinti Gegužės 3-iosios vardu ir, jeigu tikėsime laikraščiu Nasz Czas, tuometinis Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas sutiko. Eišiškėse taip pat yra Gegužės aikštė, pavadinimas užrašytas ir lenkų kalba – Plac Majowy. Lenkijai tas labai patinka. Mano galva, lietuviams reikėtų gerai pamąstyti prieš priimant tokius pasiūlymus. A. Kulakauskas. Savaime suprantama, kad Lenkijoje yra daugiau šalininkų negu reikėtų, kuriems rūpi išlaikyti, gal net plėsti lenkybę vadinamajame Vilniaus krašte. Mes šiuo požiūriu laikomės savo nuomonės ir oficialiai ar neoficialiai mintyje turime šio krašto atlietuvinimą. Savaime suprantama, pagal Europos Sąjungos tautinių mažumų konvencijas nei viena, nei kita politika nelaikytina korektiška. Tautiškumas ir tautybė yra privatus reikalas, žmogus pats pasirenka, kokiai tautinei bendruomenei priklausyti. Valstybė negali prievartauti.
Alfonsas Kairys. Šiais klausimais diskutuojame nieko neprievartaudami.Kaip iš dvikalbių virto vienakalbiai
A. Kulakauskas. Savaime suprantama, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas privalo rūpintis valstybėje gyvuojančiomis tautinėmis bendruomenėmis ir piliečiais. Galima ginčytis, kokios turi būti toms bendruomenėms valstybės paramos proporcijos ir galimybės, bet bendruomenių ir piliečių teisėtus reikalavimus būtina palaikyti. Lietuva pagal politinę sanklodą yra vientisa, ne federacinė valstybė. Vadinasi, tautinės mažumos yra tik kultūros politikos subjektas.M. L. Kaip politologo Jūsų paklausiu: kiek lenkų politinės partijos jaučiasi pavaldžios Lietuvos valstybei?
A. Kulakauskas. Lenkų politinių partijų laikysena kartais yra tarsi autonomiška Lietuvos valstybės institucijų atžvilgiu, kartais prasprūsta net federalizacijos idėjos. Tokie siekiai išeina už oficialios Lietuvos politikos ribų ir negali būti palaikomi. Europos Sąjunga ir jokia tarptautinė organizacija už tai Lietuvos nesmerks. O valstybės politikos lygmeniu taip pat būtinas korektiškumas. Visuomeninėms organizacijoms galima propaguoti ir krašto, šiuo atveju Vilnijos, atlietuvinimo idėjas, bet tada negalima drausti ir lenkų visuomeninėms organizacijoms vykdyti lenkinimo politikos. Jeigu visą šį viešąjį diskursą užima konfrontacija, visuomenė išsiskaido. Dauguma žmonių visais laikais paprastai vadovaujasi sveiku protu, elgiasi pragmatiškai ir racionaliai. Tie lenkų tautybės gyventojai, kurie orientuojasi į gyvenimą Lietuvoje, savo vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas. Kai dirbau Vytauto Didžiojo universitete, to nejutau, bet dabar, kai dirbu Mykolo Romerio universitete, susiduriu nuolat: kas dešimto studento pavardė yra lenkiškai lietuviška. Puikiausiai kalba lietuviškai, ir nėra jokio skaidymosi pagal tautinį principą. Su tėvais mobiliuoju telefonu šneka lenkiškai, tarpusavyje – lietuviškai.
Gyvenu Pavilnyje, kur visi kaimynai – lenkai. Vaikai puikiausiai šneka lietuviškai, nors eina į Pavilnio pagrindinę lenkišką mokyklą. Lenkai su manimi kalba lietuviškai, kartais jiems atsakau lenkiškai – nekyla jokių problemų. Jeigu vaikai gerai mokosi, tai baigę pagrindinę lenkų mokyklą žada toliau mokytis lietuviškoje vidurinėje mokykloje, nes norėtų Lietuvoje studijuoti aukštojoje mokykloje. Normalus integracijos procesas į Lietuvos valstybės gyvenimą.
O su Marijampoliu esu šiek tiek susijęs per savo buvusią lietuvių kalbos mokytoją, kuri 1966 ar 1967 m. baigė Marijampolio vidurinę mokyklą. Tai Vanda Petrikaitė iš Gervėčių, kur jos pavardė buvo rašoma Petrik. Tokios Lietuvos patriotės kaip mano mokytoja Vanda Petrikaitė dar būtų reikėję paieškoti.
