Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (5)
Gintautas Šapoka. Galimas dalykas, iš pradžių kalbėjau aštrokai, nes mane jaudina Vilnijos reikalai. Švietimas šiek tiek atvėrė vartus į šio krašto atlietuvinimą, bet padėtis savivaldybėse ir bažnyčiose kelia didelį nerimą. Kunigai daugeliu atveju atlieka blogą darbą lietuvybės atžvilgiu. Kaip pasiekti, kad vaikas bet kurioje Vilnijos parapijos bažnyčioje galėtų girdėti lietuvišką žodį? Man tai lieka neaišku.Z. Zinkevičius. Įsiterpsiu. Buvome padarę tokį eksperimentą. Kur artimiausioje bažnyčioje lietuviškų pamaldų nebuvo, patariau mažose naujai įsteigtose mokyklėlėse išmokyti vaikus giedoti bent po vieną kitą bažnytinę giesmę. Tai padaryti buvo nesunku, nes nemažai mokytojų turi ir muzikinį išsilavinimą. Ir žinote – buvo efektas. Kai vaikai užgiedodavo per pamaldas lietuvišką giesmę, tai ir kunigai nusileido, ir tėvai pradėjo ateiti į bažnyčią. Kai kur buvo įvestos lietuviškos pamaldos. Deja, šito darbo iki pabaigos taip ir nesugebėjome atlikti. Bet pradžia buvo padaryta. G. Šapoka. Vilniaus vyskupija ir visuomenė turėtų siekti, kad Vilnijos bažnyčiose žmonės galėtų klausytis pamaldų ir valstybine kalba. Taip Bažnyčia prisidėtų prie krašto lietuvėjimo. Tada su vaikais į pamaldas ateitų ir tėvai. Juk kaip Lietuva buvo sulietuvinta po Pirmojo pasaulinio karo? Savivaldybėse, taip pat bažnyčiose pradėjo sklisti lietuviškas žodis. Štai pavyzdys, kaip galima paprasčiausiais būdais pasiekti norimą rezultatą. Z. Zinkevičius. Taip iš dvikalbių daugelio miestų ir kraštų Lietuvos gyventojai pasidarė vienakalbiai. Labai geras pavyzdys.G. Šapoka. Tai štai šioje diskusijoje ir mano noras buvo ne sukelti sąmyšį, ar labai dramatizuoti visą lietuviškumo Vilnijos krašte padėtį, bet parodyti, kaip paprasčiausiu būdu galima pasiekti geriausio rezultato. A. Masaitis. Jeigu tėvai paklūsta mokyklai, ją gerbia ir vertina, tai viskas vyksta gerai. Marijampolio vid. mokykloje kas pavasarį 23–26 dešimtmečiai vaikai eidavo Šv. Komunijos ir lietuvių kalba. Kunigai tam neprieštaraudavo. Bet štai parapijoje pasikeitė kunigas ir pradėjo dirbti savo darbą. Moralizavo tėvus, kad vaikus poterių ir giesmių reikia mokyti lenkiškai. Tėvai pradėjo užsirašinėti mokykloje Šv. Komunijai eiti Vilniaus bažnyčiose. Bet kunigas pareiškė, kad negalima Šv. Komuniją priimti kitos parapijos bažnyčioje. Kas po viso to įvyko? Vietoj buvusių 20 ir daugiau moksleivių kasmet dabar Šv. Komunijos eina 3–7 vaikai.M. L. Tai pernelyg karštai lenkiškumą propaguojantis kunigas juk dirba Katalikų bažnyčiai priešišką darbą: žmones ne telkia ir vienija, bet priešina ir atšaldo nuo Bažnyčios. Apgailestauju, kad tarp diskusijos dalyvių nepasikvietėme Bažnyčios atstovo. Vilniaus vyskupijos atstovas, manau, mums būtų labai pravertęs. Paguodžia nebent tai, kad tema neišsemta, ir tą mes galėsime padaryti ateityje. Noriu pareikšti dėkingumą Gintautui Šapokai, kad jis mūsų diskusiją pakreipė labai svarbia linkme.
A. Masaitis. Iš to, kas pasakyta, matome, koks svarbus mūsų laikais yra Bažnyčios ir kunigų vaidmuo.
Z. Zinkevičius. Nesusilaikysiu nuo dar vieno komentaro. Kada steigėme Vilniaus apskrities viršininko priklausomybėje esančias lietuviškas mokyklas, prisimenu, tuometinis apskrities viršininkas Alis Vydūnas ir sako: „Norime sudaryti komisiją, kuri atrinktų mokytojus, nes pareiškimų turime daug“. Aš A. Vydūnui ir sakau: „Nereikia jokių komisijų. Aš turiu du kriterijus būsimam naujų steigiamų mokyklėlių mokytojui. Jis turi turėti muzikinį išsilavinimą, kad galėtų vadovauti meno saviveiklai. Antras reikalavimas: mokytojas neturi būti ateistas. Ne dėl to, kad esu prieš ateizmą – gink Dieve. Bet dėl to, kad šio krašto žmonės karštai tikintys. Jeigu mokytojas bus ateistas, tai iš karto užprogramuota nesantaika“.
G. Šapoka. Galima apibendrinti, kad Vilniaus krašte nesudaromos sąlygos bažnyčiose dvasinius patarnavimus gauti lietuvių kalba. Tose parapijose, kurių teritorijose yra lietuviškos vidurinės ir pagrindinės mokyklos, turi būti įvestos pamaldos lietuvių kalba. Reikėtų prašyti Vilniaus vyskupo, kad negeranoriškai lietuvių kalbos atžvilgiu nusiteikę kunigai būtų perkelti į kitas parapijas.
Noriu priminti, kad lietuviai katalikai jau du kartus kreipėsi į Romos popiežių dėl lietuvių kalbos teisių ignoravimo Vilniaus krašte. Pirmą kartą tai buvo 1905 m. Tada lietuviai rašė raštą popiežiui Pijui X Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose, antrą kartą – 1912 m. rašė raštą Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų būtis [Lietuvių kalikų kunigų memorialas]. Negi nepriklausomoje Lietuvoje rašysime trečią kartą. Kartu atsirado siūlymas, kaip išspręsti Bereznyko kapinių klausimą. Lenkams nesprendžiant dėl lietuvius įžeidžiančio kryžiaus Berznykuose pašalinimo, reikėtų pastatyti kryžių Dubingių tragedijai atminti Rasų kapinėse netoli Pilsudskio širdies. Manau, tai paskatintų lenkus greičiau nuspręsti.Pasirinkimo laisvės svarba
M. L. Kas ryšis paskutiniam apibendrinamajam žodžiui? Gal „Vilnijos“draugijos pirmininkas?
K. Garšva. Problema, kurią nagrinėjame, tęsis dar ilgai.
M. L. Šimtą metų, jeigu teisingai įsiminiau Jūsų žodžius.
K. Garšva. Galimas dalykas. Niekas nesako, kad atlietuvinant turi būti naudojama prievarta, per jėgą niekas nesirengia iš vietinių lenkų „daryti“ lietuvių ar panašiai. Mūsų siekis kitas: norintiesiems būti lietuviais neturi būti sudaromos dirbtinės kliūtys. Žmonės turi laisvai rinktis. Tačiau norėdami laisvai pasirinkti pirmiausia turi žinoti. Spręs jie patys, niekas nepretenduoja į jų pasirinkimo laisvę.
Nori – būk lietuvis, nori – būk lenkas ar gudas.
Bet štai kas blogiausia. Visi nori valgyti, taip pat partijos. Jeigu dvi lenkų partijos neteks rinkėjų, tai nepateks į savivaldybes ir neteks gerų atlyginimų. O kad už tas partijas žmonės balsuotų, jos nuolat turi gąsdinti rinkėjus būtomis ir nebūtomis grėsmėmis. Jus sulietuvins – per prievartą. Atims žemę ir pavers elgetomis. Kai vaikas krapšto nosį, mamos sako: „Ubagas tave pagaus ir nuneš.“ Taip pat daro tos partijos: „Jeigu už mus nebalsuosite – pražūsite“.
Daugiau kaip pusė Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje kandidatų dirba mokyklose, gauna algas iš valstybės, kiti yra savivaldybės darbuotojai. Jeigu jie dirbtų kitą darbą, nerengtų kasmet konferencijos Lenkas vaikas lenkiškoje mokykloje. Bet ar tie asmenys nori kitur įsidarbinti? Jokiu būdu. Todėl didžiausią problemą matau ne dėl aukštos kultūros dalykų, bet dėl labai žemiškų, kai seniūnui pasakoma: jeigu tu neatvesi visų gyventojų už mus balsuoti – neteksi darbo. Štai ir visa aukštoji politika.
A. Masaitis. Negaliu neįsiterpti. Pažįstu daug lenkų mokytojų, kurie puikiausiai supranta, kas vyksta, ir suvokia, kad šis Lenkų rinkimų akijos spaudimas yra laikinas. Dalis tų mokytojų, bent jau mums kalbantis, patys pasisako už tai, kad būtų pereita prie kai kurių dalykų lietuviško dėstymo, niekieno neraginami patys naudojasi lietuviškais vadovėliais, nes pirmiausia galvoja apie savo moksleivių likimą. Su manimi tie mokytojai būna atviri, bet vengia susikirsti su Lenkų rinkimų akcijos aktyvistais.M. L. Iš paskutiniųjų gerbiamųjų G. Šapokos, K. Garšvos ir A. Masaičio išsakytų minčių aišku viena: mūsų užgriebtoji Vilnijos lietuviškumo tema yra labai plati, ir vieno pokalbio metu tikrai negali būti išsemta. Bet gyvenimas nesibaigia, mūsų laikraštis taip pat dar galės grįžti prie Vilnijos reikalų. To vieni kitiems ir palinkėkime.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Dabartį su istorija mėgina susieti Gintautas Šapoka, Alfonsas Kairys ir Antanas Kulakauskas
