Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (5)
A. Masaitis. Tai viena iš 297 iš Gudijos atvykusių mokinių, kuri baigė Marijampolio mokyklą.
Z. Zinkevičius. Esu ukmergiškis. Kai lankiau pradinę mokyklą Smėliuose (dabar jos nebėra), per pertrauką visi mokiniai kalbėdavosi lenkiškai. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik Ukmergėje, bet dar labiau Kaune ir gal kiek mažiau Vilniuje, dauguma gyventojų kalbėjo lenkiškai. Kada Kaune buvo įsteigta pirma lietuviška gimnazija, tai iš pusantro šimto mokinių tik du truputį suprato lietuviškai. Kaunas buvo dvikalbis, panašiai kaip ir Ukmergė, Vilnius. Dabar Ukmergėje mokančių vietinę lenkų kalbą galima ant pirštų suskaičiuoti. Grįžo prie protėvių kalbos. Tas pats atsitiko Kaune, nors yra ir užkietėjusių lenkų. Kadangi Vilnius buvo okupuotas – čia buvo kitaip: iš dvikalbių pasidarė vienakalbiai lenkai. Visa tai reikia turėti galvoje.A. Kulakauskas. Būta ir prievartos, tačiau prievarta žmones išskaido: vieni jai pasiduoda, kiti tampa aršūs priešininkai.
Kuo Vilnijai gali būti naudingi mokslininkai
M. L. Kokios paramos iš visuomeninių organizacijų, mokslo institucijų norėtų Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas?
A. Kairys. Su visuomeninėmis organizacijomis – Vilnijos draugija ir Lietuvių švietimo draugija Rytas – palaikome ryšius. Turime vieną programą, į kurią galėtų įsitraukti ir mūsų mokslo vyrai. Lietuviška mokykla turi būti patraukli, joje turi būti pavyzdinis, įdomiausias lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas. Nesakau, kad prastas turi būti istorijos ar matematikos kabinetas – ne. Bet lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas – tai valstybinės kalbos, Lietuvos valstybingumo, kartu ir pasaulinės kultūros dvasios kabinetas. Tai štai departamente turime programą lietuvių kalbos kabinetams įrengti. Praėjusiais metais kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu aprūpinome tuos kabinetus 10 100 gerų grožinės literatūros knygų. Šiemet nusprendėme eiti dar toliau, todėl prašėme Vyriausybės 1 mln. 172 tūkst. litų lietuvių kalbos kabinetams aprūpinti modernia technika, nes su senais projektoriais toli nenuvažiuosi. Deja, gavome tik 250 tūkst. litų, ir tai ne vien lietuvių kalbos kabinetams, bet visų Rytų Lietuvos mokyklų reikmėms. Vis dėlto ieškosime būdų, kaip būtų galima aprūpinti tuos kabinetus. Galimas dalykas, šalies mokslininkai prie to galėtų prisidėti, paveikdami valdžios ar kitas institucijas. Pagaliau būtų puiku, jeigu mokslininkai bent vieną kitą paskaitą perskaitytų Vilnijos ir Rytų Lietuvos mokyklose. Kad ir Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga.
A. Masaitis. Mokslininkai būtų naudingi, jeigu rašydami ar kalbėdami per paskaitas ar konferencijas šalia pilietinio ugdymo nepamirštų ir tautinio ugdymo svarbos. Tai turi būti tarpusavyje susiję dalykai. Prieš Naujuosius metus viename garbingame universitete dalyvavau konferencijoje. Ten man įstrigo vieno jauno mokslų daktaro pasakyti žodžiai: „Dabar kalbėti apie tautiškumą tai tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais...“ Sudrebėjau.
M. L. Kaip Jūs apibūdintumėte tą sąsają?
A. Masaitis. Tik per tautiškumą galima siekti pilietiškumo. Kaip pilietis gali gerbti kitas pasaulio tautas, jeigu negerbia savosios tautos.
Z. Zinkevičius. Jeigu bet kuriame Lenkijos universitete būtų pareikšta nepagarba tautiškumui, tai toks asmuo paprasčiausiai būtų išprašytas iš auditorijos.
A. Kulakauskas. Čia esama tam tikro nesusipratimo, nes tautiškumas lietuvių kalboje nevienareikšmis žodis. Reikėtų prisiminti, ką Šventasis Tėvas Jonas Paulius II atvykęs į Vilnių pasakė Šv. Dvasios bažnyčioje. Kai buvo paklaustas, ar nereikėtų šios bažnyčios atiduoti lenkams, Šventasis Tėvas pasakė: „O lenkų Lietuvoje nėra, yra tik lenkų kultūros lietuviai...“
Lietuvių kalba Vilnijos bažnyčiose
M. L. Artėdami prie diskusijos pabaigos, matyt, turėtume pastebėti, kad esame Lietuvos valstybingumo stiprinimui palankaus proceso amžininkai ir dalyviai. Tad ko labiausiai reikia kalbant apie Vilniją, dėl kurios reikalų diskutuoti juk ir susirinkome? Kultūros, žinojimo, mūsų žmonių, neišskiriant ir politikų švietimo. Žinoma, svarbu išlaikyti toleranciją ir geranoriškumą visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms ir jų žmonėms. Bet visada privalu galvoti ir apie savo tautinį orumą.
K. Garšva. Žinoti būtina. Juk mums visiems įdomu savo genealogija, protėviai. Tačiau Vilnijos krašte gyvenantiems žmonėms beveik uždrausta žinoti savo praeitį, kilmės ištakas. To nemokoma, o kartais atvirai iškreipiama krašto praeitis. Kai žmonėms pučiamos miglos, kad čia lenkų etninės žemės ir panašiai… Ir tai daroma už Lietuvos valstybės pinigus, nes tie propagandininkai ir ideologai juk dirba Lietuvos institucijose ar įstaigose. Štai su tuo taikstytis negalima.Z. Zinkevičius. Teko būti susirinkime, kur vienas karštas lenkas sakė: „Čia mūsų žemė, tėvai ir protėviai… O lietuviai suvažiavę“. Pasiklausiau ir sakau: „Žinoma, čia nuo seno gyveno jūsų protėviai. Tik jie kalbėjo ne kuria kita, o lietuvių kalba. Ir tą įrodyti galiu juodu ant balto“. Toliau lenkų patriotas su manimi nediskutavo. Įrodymai jam nereikalingi.M. L. Saulė Lietuvos tamsumas prašviesins. Taikliau už Vincą Kudirka būtų sunku pasakyti. Kadangi mūsų šią diskusiją pradėjo iš toliausiai – Alytaus – atvykęs svečias, tai gal, gerbiamasis Gintautai Šapoka, šį pašnekesį ir užbaigtumėte?
