MOKSLASplius.lt

Prisiminimai apie mokslo ateitį

Jonas Rubikas

Mūsų Nepriklausomybei – jau septyniolika metų. Atkūrus reikėjo keisti daug ką, gal net visas gyvenimo ir valstybinio valdymo sritis. Juk ištrūkę iš rusų meškos glėbio stačia galva puolėme į Vakarų demokratinę civilizaciją ir kultūrą. O tai reiškė asmenybės pirmumą ir laisvę. Tiesiog pildėsi internacionalo žodžiai – pasaulį seną išardysim.

Prie rusų buvo žinomas juokas: „Kas yra pastoviausia mūsų gyvenime? Laikini trūkumai“. Iš tikrųjų tai ne juokas, o buvusio gyvenimo esmė: Visa tai prisiminiau norėdamas aptarti mus nuolat lydintį bruožą – keitimąsi, kaitą, arba dabar tapusiu lietuvišku kasdieniniu žodžiu – reforma. Mėginau pats sau pasiaiškinti, kokia to žodžio pirminė prasmė. Tai reikštų, kad norime keisti formą, iš rundino (suvalkietiškai – apvalaus) padaryti keturkampį, iš jo – trikampį, ir vėl – rundiną arba bet kokį gabalą. Keičiame formą, bet ne turinį. Reformos prasidėjo nuo Trispalvės iškėlimo uždengiant sovietinės Lietuvos herbą tuometinės Aukščiausios Tarybos posėdžio metu ir tęsiasi iki dabar įvairiose srityse. Jonas Avyžius pasakytų – Reformų darymo metas. Nuolat daromos reformos reiškia, kad nieko nepadarome iki galo – gerai. Ekonomistas iš Laisvosios rinkos instituto pareikštų – tai gerai, vystomės dinamiškai, nesustingstame vietoje. Taip, bet darydami reformas neturime laiko daryti, ką turime daryti – dirbti. O reformuojame ir ekonomiką, ir švietimą, ir sveikatos apsaugą, žemės ūkį ir aukštąjį mokslą, ir...


Buvęs gyvenimas


Norėčiau kalbėti apie mokslo reformą, jos pradžią, pirmuosius metus. Tai būtų prisiminimai daugiau apie svajones, norus, laisvės įkvėptą euforiją, gal tik mano vieno (greičiausiai), nes greta manęs stoti prie sienos neatsirado norinčių.

Kalbėsiu apie biologiją. Sovietų laikais kariniai užsakymai „maitino“ nemažai fizikos, gal ir matematikos, chemijos ar kitų laboratorijų Vilniaus universitete ir institutuose. Lietuvos biologija nedomino karinės pramonės, nes turėjo daugybę savų „pašto dėžučių“. Lietuvoje buvo bene vienintelis (?) Taikomosios enzimologijos institutas (dabartinis Biotechnologijos institutas su keletu „atsipumpuravusių“ padalinių). Jis ne tik gamino visai Sovietų Sąjungos biologijai svarbius fermentus, bet ir pasižymėjo aukšta mokslinio darbo kultūra bei sprendžiamų problemų svarba. Lygiavosi su geriausiais Rusijos institutais, savo darbais garsėjo ir pasaulio moksle. Svarbi detalė – jis buvo Maskvos gausiai „maitinamas“ valiuta ir naujausia aparatūra. Tokį sėkmingą darbą organizavo padalinio vadovas – Arvydas Janulaitis (dabar jis habilituotas daktaras, profesorius). Daug jaunų mokslininkų mokėsi, dirbo, tobulinosi geriausiose Rusijos laboratorijose, aprūpintose nauja aparatūra, reagentais. Ten atliekami darbai vijosi Vakarų mokslą, nes tik po Stalino mirties, maždaug po 1955 m. mokslui SSSR prasivėrė „geležinė uždanga“ į Vakarus. Lietuvos mokslininkai palaikė glaudžius ryšius su Rusija, spausdino savo darbus sąjunginiuose žurnaluose, nes į užsienį sunkiai prasiskverbdavo ir tai tik pirmiausia paskelbę Rusijoje. Ryšys buvo gana paprastas: į Maskvą ar kitur važiuodavome su rankine, pridėta saldainių, skilandžių, dešros, Palangos ar Dainavos, o grįždavome su reagentais, kitomis darbo priemonėmis. Taip kėlėme savo darbo lygį. Buvo nemažai tokių, kurie tenkinosi vietinėmis sąlygomis ir darbus spausdino Mokslų akademijos Darbuose.

Mokslų akademijai Lietuvoje priklausė daugelis institutų, tad propagandai tiko 10 tūkst. gyventojų tenkantis nemažas mokslininkų skaičius. (Prisimenu tada madingą politiškai svarbų tarybinių žmonių gyvenimo gerovės matą – išlydyto plieno kilogramų kiekį vienam gyventojui.) Moksle buvo savotiška ramybė. Tą ramybę užtikrino partinis vadovavimas, kontrolė ir klestinti mokslo biurokratija.

Be abejo, ten, kur valiutinius pinigus davė Maskva, kur buvo vykdomi kariniai užsakymai, buvo dirbama atsakingai. Tenka paminėti dar vieną išimtį toje mokslo ramybės kūdroje – tai fizikai ir matematikai. Jų darbai ir tais laikais buvo verčiami į anglų kalbą, leidžiami leidyklų dėl jų kokybės ir strateginės reikšmės.


Kovo 12-osios rytas. Mokslo organizavimas


Tuos laikus prisiminiau vartydamas pageltusius 1994-ųjų ir kitų to meto Mokslo Lietuvos lapus. Grįžta pirmieji Nepriklausomybės metai, tarsi gaivi pavasarinė banga nušlavusi įsisenėjusį sovietinį purvą. Pabudome Kovo 12-sios rytą ir jau buvome kiti, nors dar nesuvokėme, kad nutrūko ta bambagyslė, jungusi mus su Rusija. Dar iš inercijos gaudavome algas rubliais, bet juos pakeitus paaiškėjo realybė: pinigų niekas neduos, jų truks algoms, o ypač darbui. Reikia užsidirbti patiems, bet kur ir kaip?

Poreikį keistis be kitų sričių pajuto ir mokslas, tikriau mokslo organizavimas. Susikūrė Lietuvos mokslininkų sąjunga, įsteigta Lietuvos mokslo taryba. To lyg ir turėjo pakakti mokslui valdyti Lietuvoje, juolab, kad iš visagalės Mokslų akademijos rankų dar prie sovietų išslydo daugelis institutų. Akademija lyg ir valdė mokslą, bet be darančiųjų jį. Tad gal tik man vienam tuomet pagal Lenino šūkį – atiduoti visą valdžią taryboms, kilo utopinė idėja: visi mokslininkai priklausytų Lietuvos mokslininkų sąjungai, šios nariai rinktų Lietuvos mokslo tarybą ir jos pirmininką, kuris būtų pastovus Vyriausybės narys nepriklausomai nuo vyriausybių kaitos; jis atstovautų ir gintų mokslo reikalus. Konstitucijoje būtų numatytas lėšų kiekis, tam tikras bendrojo produkto procentas, skirtas mokslui. Tokia organizacija per išrinktą tarybą ir ministro teisėmis esantį vyriausybėje pirmininką turėtų duoti į mokslininkų rankas mokslo valdymą. Lėšų kiekis priklausytų nuo Lietuvos ekonomikos būklės, bet galėtų būti ir didesnis arba skiriamas konkrečiam reikalui. Tuo būdu mokslas būtų nepriklausomas nuo politikų kaitos Seime ir vyriausybėje. Turėtų būti panaikintas Lietuvos mokslų akademijos valstybinis finansavimas iš mokslui skirtų lėšų, paliekant ją tik kaip garbės organizaciją, pragyvenančią iš savo narių mokesčių. Atrodė, kad tai būtina, nes LMA skiriamos biudžeto lėšos prilygo biologinio instituto biudžetui. Aukštosioms mokykloms būtų suteikta autonomija ir jos atsiskirtų nuo Švietimo ir mokslo ministerijos priklausomybės, kurioje būtų panaikintas Mokslo departamentas. Įvairios biurokratinės įstaigos būtų įkurtos prie Lietuvos mokslo tarybos. Taip pertvarkius Lietuvos mokslininkų sąjunga ir Lietuvos mokslo taryba būtų gyvybingos, veiklios ir reikšmingos.


Mokslas ir mokymas


Svarbūs universitetų ir institutų santykiai. Mokslas turėtų būti sujungtas su mokymu. Mokslininkai mokytų, dėstytojai dirbtų mokslo darbą (vargu ar toks skirstymas būtų reikalingas), studentai darbuotųsi institutuose ir mokytųsi naudotis naujausia aparatūra bei metodikomis. Pinigai, kurių trūkumo vargu ar išvengtume, būtų leidžiami kartu abiem tikslams. Sąlyga – universitetai turėtų būti sujungti su institutais. Sujungimas turėtų vykti pakeitus buvusius vadovus ir sukūrus naują mokslo-mokymo darinį – naują universitetą. Tai būtina, kad susijungimas vyktų lygiomis teisėmis. (Dabar Ekologijos institutas yra prijungtas prie Vilniaus universiteto; instituto taryboje yra universiteto atstovas, o universiteto senate instituto atstovo nėra). Tokio universiteto fakultetų ir laboratorijų vadovai turėtų keistis kas dveji metai, nes jų tikroji darbo vieta būtų darbo grupė. Ji būtų mokslinio darbo pagrindinis vienetas. Ar jos vadovas būtų renkamas, ar suburtų darbo grupę pats, priklausytų nuo sprendžiamos problemos. Aišku toks naujas universiteto ir institutų darinys turėtų būti gerai patikrintas modeliuojant.

Laisvė pakurstė naudoti reformą tenkinant dažnai nepagrįstas ambicijas: Lietuvoje pradėjo dygti universitetai. Neturint tinkamos laboratorijų įrangos, darbo sąlygų, dėstytojų įsteigti Šiaulių ir Klaipėdos universitetai vietoj buvusių institutų ar tik fakultetų. Lektoriai, kviečiami iš Vilniaus, Kauno, paskaito paskaitą ir išvyksta, o vidurinės grandies darbui, laboratorijų praktiniams darbams jų nėra. Sakoma: gerai, kad yra keli universitetai, galintys konkuruoti tarpusavyje. Bet nepagalvota, kad negalima žaisti studentų likimais. Jie, privilioti universitetų vardų ar patogių gyvenimo sąlygų, gauna vos vidutinio lygio išsilavinimą. Nebuvo kontroliuojančios įstaigos, kuri pasakytų ne. Tai vis politikų ir protekcijos padarinys. Tektų paminėti universitetu tapusį Pedagoginį institutą. Jau nuo sovietinių laikų ši įstaiga rengia labai svarbius dabarčiai ir ateičiai specialistus – mokytojus, ir garsėja žemu suteikiamų žinių lygiu. Neatsirado drąsos pareikalauti aukštesnės mokymo kokybės, juk mokytojo žinių lygis turėtų būti labai aukštas. Jei mokytojų žinios silpnos, negalima laukti gero mokinių parengimo. Buvo teigiama – mokytojams gilių žinių nereikia.