MOKSLASplius.lt

Onkologija – gilios tradicijos šaknys

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Tarybos iškilmingas posėdis, surengtas balandžio 18 d., buvo skirtas instituto 75-erių veiklos metų jubiliejui pažymėti. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas, Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas (1993–1998), Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas ir kiti Seimo nariai, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas ir susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka, prorektorius Algimantas Raugalė ir daug kitų garbingų asmenų.Pirmoji Onkologijos instituto taryba

Ištakos

Tikriausiai daug kam netikėta buvo išgirsti, kad onkologija Lietuvoje turi beveik 400 metų istoriją ir glaudžiai siejasi su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto steigimu bei veikla. 1779 m. Vilniuje buvo išspausdintas straipsnis apie krūties vėžio gydymą. XIX a. pradžioje šio universiteto Medicinos fakultetas išspausdino ir daugiau straipsnių apie įvairių vėžio formų lokalizaciją, patogenezę ir gydymą.

Tačiau apie onkologiją kaip savarankišką discipliną galima kalbėti tik nuo 1931 m. balandžio 23 d., kai tuometinio Stepono Batoro universiteto Medicinos fakulteto pastangomis buvo sušauktas Kovos su vėžiu komiteto steigiamasis posėdis. Iniciatyva priklausė Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedros vedėjui prof. Kazimierui Pelčarui (Kazimierz Pelczar, 1894–1943). Jis vienas pirmųjų Vilniuje pradėjo skaityti paskaitas apie onkologiją, propagavo mintį, kad piktybiniai navikai gali būti pagydomi. Tų pačių metų gruodžio 1 d. Vilniuje, Polocko g. 6, pradėjo veikti nedidelė Onkologijos ligoninė ir institutas. Čia buvo ne tik gydoma, bet ir užsiimama moksline veikla, gilinamasi į biologinę vėžio atsiradimo problematiką. 1934 m. šis institutas buvo pavadintas Vilniaus kovos su navikais tyrimo ir gydymo institutu. Veikė iki 1941 metų.

K. Pelčaras Vilniuje 1936 m. organizavo onkologų suvažiavimą; jame dalyvavo ir mokslininkų iš nepriklausomos Lietuvos. Apskritai šis tarptautinis medicinos autoritetas, parašęs daugiau kaip 80 mokslinių darbų, vilniečių buvo ne tik gerbiamas, bet ir mėgiamas, nes neturtinguosius gydė veltui. Per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo prieš nacius nukreiptoje veikloje, savo ligoninėje slėpė žydus. 1943 m. Vilniuje buvo nužudytas policijos valdininkas, naciai suėmė 100 įkaitų, iš kurių kas dešimtas buvo sušaudytas – tarp jų ir Kazimieras Pelčaras. Daugelis vilniečių okupuotame Vilniuje demonstratyviai užsirišo juodus raiščius, taip pabrėždami gedulą dėl sušaudytųjų. Tarp gedulą nešiojusiųjų buvo ir vokiečių.


Juos ugdė seno kirpimo inteligentai


Kai kuriuos šių faktų išgirdome iš Onkologijos instituto direktoriaus prof. habil. dr. Konstantino Petro Valucko lūpų. Pranešėjas tuo neapsiribojo, kadangi onkologijos mokslas Lietuvoje atgimė 1945 m. lapkričio 21 d. ir toliau plėtotas Lietuvos mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institute. Tos veiklos organizatorius buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Vytautas Girdzijauskas. Onkologijos sektoriui vadovavo Michailas Kučarovas, prof. K. Pelčerio mokinys. Deja, išliko ne tiek jau daug pokario onkologijos sąsajų su prieškaryje Vilniuje veikusiu institutu.Jubiliejui skirtą pranešimą skaito Onkologijos instituto direktorius Konstantinas Petras Valuckas

Jubiliejus – tai ir prisiminimų metas. Mūsų įžymioji profesorė Laima Griciūtė prisiminė išmintingą organizacinę prof. V. Girdzijausko veiklą ugdant pokario metais jaunąją medikų kartą. Nebuvo jokios galimybės bendradarbiauti, palaikyti ryšius su Vakarų šalių medicinos centrais. Nebuvo medikų, kurie būtų įstengę parengti pirmuosius Lietuvos onkologus. Jie buvo pradėti rengti Sovietų Sąjungos mokslo centruose, vėliau patys pagarsėjo kaip puikūs mokslininkai ir gydytojai. L. Griciūtė priminė ir mūsų aspirantų, būsimųjų onkologų žymiuosius mokytojus, kurie ir šiandien nepamiršti, su didele pagarba minimi Lietuvoje. Tai prof. Petrovas, prof. Šabadas, prof. Larionovas, Neimanas ir kai kurie kiti. Šie „seno kirpimo“ inteligentai dosniai dalijosi savo žiniomis ir patyrimu. Jų dėka Lietuvos jaunieji mokslininkai ir gydytojai galėjo sėkmingai įsitraukti į mokslinę ir klinikinę veiklą. Tik parengus pirmuosius specialistus, išauginus visą jaunų ir talentingų onkologijos srityje dirbančių mokslininkų ir gydytojų kartą, buvo galima mąstyti apie atskiro Onkologijos mokslinio tyrimo instituto steigimą.

Po M. Kučarovo mirties onkologijos sektoriaus darbus institute tęsė doc. Jonas Rimšelis, gydytojai Vytautas Kutorga, Stasys Keblas, o aspirantais buvo ir savo mokslinės veiklos kelią pradėjo vėliau profesorėmis tapusios Elena Moncevičiūtė-Eringienė, Laima Griciūtė, taip pat prof. Albertas Telyčėnas, prof. Algirdas Jackevičius ir daugelis kitų.

Būtent prof. Albertas Telyčėnas 1957 m. tapo savarankiško Onkologijos mokslinio tyrimo instituto direktoriumi, o jo vadovaujamo instituto klinikine baze tapo Respublikinis onkologijos dispanseris. 1975 m. Respublikos onkologijos dispanseris ir Onkologijos mokslinio tyrimo institutas reorganizuoti į vieną mokslo ir praktikos įstaigą: naujajame institute buvo du dideli sektoriai – Eksperimentinės onkologijos ir Klinikinės onkologijos. 1979 m. Santariškėse baigta prof. A. Telyčėno iniciatyva pradėta naujo instituto pastato ir didelės klinikos statyba. Naujose patalpose įsteigta 15 specializuotų įvairaus profilio klinikinių, eksperimentinių ir diagnostikos skyrių, atidaryta poliklinika.