Onkologija – gilios tradicijos šaknys

Sieks Nacionalinio vėžio instituto statuso

Instituto darbams būdinga glaudi fundamentinių ir klinikinių tyrimų sąsaja, multidisciplininis požiūris į onkologijos problemų tyrimus. Prof. K. P. Valucko pranešimo išvada: dabartiniai moksliniai tyrimai orientuoti į pacientą, kuris institute gauna kvalifikuotą ir naujais moksliniais tyrimais pagrįstą gydymą.

Tačiau kad ir kokie geri būtų naujausi gydymo metodai, veiksmingi vaistai ir ligonių gydymui atsidėję medikai, onkologinių susirgimų pasaulyje nemažėja. Tendencija priešinga – jų daugėja, ir tam yra daug priežasčių. Kitas dalykas, kad veiksminga pagalba ir gydymas, ankstyva ligos diagnozė ir modernios gydymo priemonės padeda daugelį ligonių ne tik išgelbėti, bet ir grąžinti jiems darbingumą, gyvenimo džiaugsmą. Ir vis dėlto medicina kol kas ne visagalė. Todėl K. P. Valuckas ir pasisako už Lietuvos nacionalinio vėžio instituto statusą savo vadovaujamai institucijai. Tokius statusus jau turi 7 Europos Sąjungos šalys. Jeigu Lietuvoje, kur sergančių onkologinėmis ligomis daugėja, tikrai rūpinamasi gyventojų sveikata ir ateitimi, kito kelio nėra – tik kurti Nacionalinį vėžio institutą.

Pranešėjas paneigė Lietuvoje gana dažnai reiškiamą nuostatą, esą, tikras mokslas gali būti kuriamas tik didelėse ir turtingose valstybėse. Moksle lemia ne šalies dydis ir ne vien galimybės, bet pirmiausia naujos idėjos, koncepcijų, teorijų, ir požiūrių įvairovė, glaudus bendradarbiavimas su kitų šalių mokslininkais. Todėl, pasak K. P. Valucko, jokios vienos šalies mokslininkai, kad ir gausiai finansuojami, negalės išspręsti vėžio problemos. Štai kodėl ir mažų šalių indėlis į žmonijai svarbios problemos sprendimą gali būti labai reikšmingas.

Tad ir šiandien Onkologijos institutas remiasi tradicija ir pirmtakų atliktais darbais, kartu tai visai naujo tipo mokslinė ir gydymo įstaiga, savo darbus grindžianti biotechnologijos, nanomedicinos, genomikos, proteonikos, lietuviškai tariant, baltymotyros laimėjimais. Biomedicinos mokslo plėtra tokia didelė, susijusi su pasaulyje vykstančiais informacinės revoliucijos pokyčiais, visa tai atneša naujas galimybes ir onkologijos mokslui.

Plinta nauja patologija?

Kai kurias prof. K. P. Valucko mintis svariai pratęsė Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka, pasveikinęs jubiliejų mininčio Onkologijos instituto darbuotojus kone 30 tūkst. universiteto bendruomenės narių vardu. Rektorius priminė nesenus laikus, kai Europos Sąjungoje buvo diskutuojama dėl 10 naujų narių, tarp jų ir Lietuvos, priėmimo į ES. Būta pasiūlymo įvertinti naujų šalių narių mokslo potencialą ir įkurti jose 30 išskirtinių (excellence) mokslo centrų. Lietuvoje buvo pasiūlyta steigti vieną tokį centrą ir šį statusą gavo Vilniaus universiteto lazerių ir biochemikų bei onkologų jungtinės pajėgos, kurios prieš 20 metų pradėjo naujas vėžio atsiradimo priežasčių ir gydymo būdų paieškas. Šios pastangos neliko nepastebėtos ir tarptautiniu mastu.

Šią problemą spręsti galima tik taikant labai sudėtingus fundamentinius molekulinės biologijos, molekulinės genetikos metodus ir kitų mokslų sutelktas pastangas. Rektorius teigė, kad ne astrologai, ne aiškiaregiai ir kitokio pseudomokslo atstovai, pasikliaujantys Mėnuliu ir planetomis, gali žmoniją išvaduoti nuo „amžiaus negandos“, bet įvairių sričių mokslo pastangos.

Rektoriaus linkėjimai

Žinoma, toks šmaikštus oratorius kaip rektorius B. Juodka, nepraleido pro ausis minėjime dalyvavusios vienos Seimo narės pastabos, gal teisingiau – replikos: esą, tiek daug Onkologijos institute labai gerų mokslininkų, žymių gydytojų, jie parašo puikių straipsnių, o profesorius institute galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Visai kas kita Kaune: ten mažiau parašoma straipsnių ir mažiau apsiginama disertacijų, užtat kiek profesorių! Tai štai B. Juodkos atsakymas: Vilniaus universitetas – ne profesorių inkubatorius. Gal kur ir sugebama dėti aukso kiaušius, bet norint tapti Vilniaus universiteto profesoriumi, reikia tą vardą užsitarnauti. Paaiškinimas susilaukė auditorijos plojimų.

Beje, rektorius rado gerą progą kreiptis į salėje esančius Seimo narius. Jis priminė, kad tai jų, seimūnų, priimti įstatymai reglamentuoja profesoriaus pareigų ir vardo suteikimą. Aukštojo mokslo įstatyme rašoma, kad norint užimti profesoriaus pareigas, o tuo labiau gauti profesoriaus vardą, reikia pereiti habilitacijos procedūrą. Tačiau kaip tą padaryti, jeigu gegužės mėn. sukanka metai, kai šalyje sustabdyta habilitacijos procedūra. Kaip teikti profesorių vardus? Šiuo retoriniu klausimu rektorius baigė prakalbą, prieš tai spėjęs palinkėti visiems susirinkusiems dviejų dalykų. Pirma, kad kiekvieną Lietuvos pilietį aplenktų biologinis vėžys. Antras linkėjimas: ne mažiau pavojinga plintanti nauja patologija – neapgalvotų reformų „liga“. Užtenka prisiminti Onkologijos institutą krėtusias perturbacijas: per 75 metus jis keturis kartus keitė savo statusą, kol 2002 m. tapo Vilniaus universiteto institutu, o tai, pasak rektoriaus, apsaugos institutą nuo šalyje plintančių reformų patologijos.

Vietoj epilogo

Vis dėlto būtų neteisinga tokia gaida užbaigti pasakojimą iš jubiliejinio renginio. Kol šalyje dėl aukštojo mokslo reformos vyksta ne tiek diskusijos, kiek šlubo ir kurčio ginčas, gal išties praverstų įvertinti įvairias perturbacijas patyrusių, reformuotų ir perreformuotų institucijų laimėjimus ir praradimus po kiekvienos iš tų pertvarkų. Gal išvados, jei pavyktų paversti tikslia skaičių kalba, būtų vaisingesnės už įvairių reformų projektų ir programų kūrėjų pastangas į pasaulį paleisti vis naujus ir ne visada išnešiotus kūdikius? Tiek reformų šalininkai, tiek skeptikai ir net akivaizdūs priešininkai kiekvienas savaip teisus, nes visų jų mintyse galima rasti argumentus, kurie atrodys neatremiami. Akivaizdu, kad jaunimas reformų norės, nes tai jų galimybė – greičiau „prasisukti“. Visus vardus, laipsnius turintiems ir geras pareigas einantiems mokslininkams ką dar gali atnešti reformos, išskyrus riziką kai ką iš turimo prarasti. Tačiau ir šių žmonių nuomonė svarbi, gal net labai reikšminga, nes tai gilią gyvenimo patirtį sukaupę, šilto ir šalto matę, įvairias pertvarkas ir reformas išgyvenę asmenys. Kai kurios reformos mokslui išties buvo kenksmingos ir net pražūtingos. Tik ar ko nors mus pamoko mokslo istorija?

Tuo ir baigsime šį pasakojimą iš Vilniaus universiteto Onkologijos instituto 75-mečio minėjimo.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:
Pirmoji Onkologijos instituto taryba
Jubiliejui skirtą pranešimą skaito Onkologijos instituto direktorius Konstantinas Petras Valuckas