MOKSLASplius.lt

Vokiečių nacionalistų mėgstama tema – lietuvių nekultūra

Pradžia Nr. 9

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Kur kas daugiau sričių administravo autonominės Klaipėdos krašto įstaigos. Tačiau nei V. Gaigalaitis, nei klaipėdiečiai (kiek galima spręsti iš pacituotos ir kitų vietų) nedejavo, kad jiems nelieka vietos autonominės administracijos įstaigose. Beje, ir jose vienas kitas lietuvininkas įsitaisydavo. Antai nuo 1925 m. gal visą dešimtmetį, kol išgarsėjo romanu Aukštujų Šimonių likimas ir gavo už jį Valstybinę premiją, Klaipėdos krašto seimelio mašininke ir vertėja dirbo Ieva Simonaitytė. Žinoma, tokie atvejai reti, o vėliau jų dar mažėjo. Net valsčių viršaičius ir kaimų seniūnus imta keisti vokiečiais ar jiems pataikaujančiais „klaipėdiškiais“.

Klaipėdos krašto direktorijai priklausančiose įstaigose 1929 m. sausio 15 d., kaip rašoma tų metų Lietuvos aide (1929 gegužės 21 d., Nr. 112(596), 5 p.), tarnavo 1100 žmonių (962 vyrai ir 138 moterys). Klaipėdos miesto ir trijų apskričių savivaldybėse dirbo dar 338 žmonės (297 vyrai ir 41 moteris). Po penkerių metų Lietuvos aidas perspausdino iš Lietuvos keleivio informaciją, kad Klaipėdos krašto valdžioje esą 1300 valdininkų (neaišku, ar į šį skaičių įeina ir savivaldybių tarnautojai). Toje pačioje informacijoje pažymima, kad kiekvieno valdininko alga vidutiniškai per metus siekianti 5 tūkst. litų. Klaipėdos krašte dėl įvairių priežasčių tarnautojų algos buvo kur kas didesnės negu Didžiojoje Lietuvoje. Dydį nustatydavo ne Centro valdžia, bet Klaipėdos krašto seimelis ir kitos autonominės įstaigos.Aktyvus lietuvininkų veikėjas ir finansininkas Jokūbas Stiklorus. (Iš almanacho „Kovos keliais“)

Kažkodėl nei V. Gaigalaičiui, nei jo bendramaniams neskaudėjo širdies, jog autonominės administracijos įstaigose šiltas vieteles buvo aptūpę svetimšaliai, daugiausia Vokietijos piliečiai. Pavyzdžiui, 1933 m. sausio 25 d. Lietuvos aidas (Nr. 20(1692), 6 p.) referavo (Jurgio) Brūvelaičio kalbą Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės sąjungos atstovų susirinkime. Kalbėtojas nurodė krašte esant 119 svetimšalių valdininkų, iš jų mokytojų – 102, teisėjų – 10, kitų – 7. Jiems per metus išmokama 1 mln. 77 tūkst. 768 Lt, taigi, jei nepadariau aritmetikos klaidos, per metus kiekvienam – po 9050 Lt, arba po 500 Lt per mėnesį. Po metų tas pats Lietuvos aidas (rugpjūčio 20 d., Nr. 188(2155), 5 p.) rašė, kad Klaipėdos krašte esą apie 20 parapijų, kur kunigais dirba net 13 svetimšalių: 11 Vokietijos piliečių, vienas – Rumunijos ir vienas – be pilietybės. Didžioji jų dalis nemokanti lietuvių kalbos.

Ar buvo būtinas reikalas Klaipėdos krašto bažnyčiose, teismuose ir mokyklose laikyti svetimšalius. Tokio reikalo nebuvo. Tai vokiečių politikos apraiška. Pavyzdžiui, į laisvą Pagėgiuose kunigo vietą konsistorija nepaskyrė kunigo Bumbulio, kuris buvo baigęs Kaune Evangelikų teologijos fakultetą ir kurį laiką kunigavęs Didžiojoje Lietuvoje. Paskyrimas duotas tik Berlyno misionierių mokyklą baigusiam, neturinčiam aukštojo teologijos mokslo vokiečiui Labrenz. Paskyrimą nulėmė buvęs nacių režimui pritarusios Sovog partijos narys vyskupas Obereigneris. Buvo bendras vokietininkų principas – neduoti krašto bažnyčiose, teismuose ir mokyklose vietų klaipėdiškiams, baigusiems Lietuvos aukštąsias mokyklas, taip pat mokytojų seminarijas. Antai visai netoli, už šešių kilometrų nuo Klaipėdos krašto „sienos“, buvo Tauragės mokytojų seminarija. 1924 m. joje iš 92 seminaristų mokėsi 31 klaipėdiškis (33,7 proc.). Bet jiems gauti vietą direktorijos mokyklose būta maža vilties iki pat 1934 m. pavasario. Tik tada, kai buvo lietuvių spaudoje sukeltas triukšmas ir kai vyriausybė pradėjo atimti svetimšaliams leidimus dirbti, direktorija teikėsi duoti septyniems Tauragės mokytojų seminarijos absolventams klaipėdiškiams vietas savo mokyklose. Atsirado vilties, jog ir IV kurse besimoką 11 klaipėdiškių galėsią jas gauti. Aišku, klaipėdiškiai Tauragės seminarijos absolventai gaudavo darbo gimtinėje: juos priimdavo Klaipėdos krašto mokyklų draugija, kurios pirmininkas buvo V. Gaigalaitis, į savo privačias lietuviškas mokyklas. Taigi jo gerai žinota, kas stoja skersai kelio klaipėdiškiams su visokiais diplomais įsidarbinti gimtajame krašte!

Dėl vieno dalyko galima memorandumų autoriams ir V. Gaigalaičiui pritarti: į Klaipėdos kraštą iš Didžiosios Lietuvos tikrai būta nemažo srauto. Jo mastą, neturint po ranka statistinių duomenų ir išsamesnių tyrimų, būtų sunku tiksliau apibūdinti. Kiek ne kiek jį galima įsivaizduoti iš Bonos prof. dr. Valterio Hubačo (Walther Hubatsch) 1964 m. kovo 22 d. Oldenburge skaitytos paskaitos Klaipėdos kraštas 1920–1939 m. ir mažumų problema (Das Memelland 1920–1939 und das Problem der Minterheiten. Vortrag: Sonderdruck aus Nr. 10–13 1964 des Memeler Dampfbootes). Tekstas gautas iš interneto.